Pajamų mokesčio atsiradimo istorija yra glaudžiai susijusi su karais ir būtinybe finansuoti valstybės poreikius. Pirmoji šį mokestį įsivedusi šalis – Didžioji Britanija, kuriai reikėjo finansuoti karą su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu Bonapartu. Tuometis britų ministras pirmininkas Williamas Pittas jaunesnysis 1799 m. įvedė pajamų mokestį kaip skubią priemonę, kad padengtų didėjančias kovos su revoliucine Prancūzija išlaidas. Tai buvo visai nauja mokesčio forma. Iki tol šalis karo ir taikos laikotarpiais išsilaikė daugiausia iš netiesioginių mokesčių ir pasiskolintų lėšų.
Pagal naująjį pajamų mokesčio modelį visos metinės pajamos, viršijusios 200 svarų sterlingų, buvo apmokestinamos 10 proc. tarifu, o pajamos nuo 60 iki 200 svarų – kintamu tarifu nuo 1 iki 10 procentų. Pajamos, nesiekusios 60 svarų per metus, nebuvo apmokestinamos. Progresyvus pajamų mokestis visuomenėje nebuvo palankiai vertinamas, ypač aktyviai jo vengė prekybininkai ir gamintojai.
Daugelis laikė šį mokestį pernelyg dideliu įsikišimu į asmeninę finansinę gyventojų laisvę. Pittui atsistatydinus, jį pakeitęs Henris Addingtonas atvirai smerkė mokestį ir galiausiai jį atšaukė, tačiau tik trumpam. Atsinaujinus karams su prancūzais mokestis buvo grąžintas ir buvo panaikintas 1816 m. – praėjus metams po Napoleono sutriuškinimo. Vėliau atsiliepdama į visuomenės spaudimą valdžia oficialiai deklaravo atsisakanti šio mokesčio.
Netgi buvo surengta vieša ceremonija, kurioje buvo sudeginti visi dokumentai, susiję su jo taikymu. Nepaisant to, pajamų mokestis nebuvo visiškai pamirštas. Ministras pirmininkas Robertas Peelas 1842 m. sugrąžino jį kaip laikiną priemonę, skirtą užkamšyti stipriai nuo karų nukentėjusios valstybės biudžeto deficitą. Po šio sprendimo mokestis praktiškai nebuvo atšauktas ir tapo nuolatiniu. Nuo 1860-ųjų pajamų mokestis jau buvo laikomas neišvengiamu gyvenimo aspektu ir priimamas kaip pilietinė prievolė. Britų pavyzdžiu netrukus pasekė ir kitos šalys, pavyzdžiui, 1861 m. Jungtinės Amerikos Valstijos įsivedė pajamų mokestį, kad padengtų pilietinio karo išlaidas.
Iki Pirmojo pasaulinio karo daugelis Europos valstybių jau buvo įsivedusios pajamų mokestį, tačiau jo tarifai dažniausiai buvo gana žemi ir taikomi tik turtingiausiems visuomenės sluoksniams. Karo metu, siekiant padengti milžiniškas jo išlaidas, šie mokesčiai buvo smarkiai padidinti, o jų struktūra tapo labiau progresinė – solidesnes pajamas gaunantys gyventojai atriekdavo į valstybės biudžetą didesnę jų dalį.
1861 m. Jungtinės Amerikos Valstijos įsivedė pajamų mokestį, kad padengtų pilietinio karo išlaidas.
Tai žymėjo esminį pokytį – pajamų mokestis iš gana riboto pasiturinčiųjų apmokestinimo mechanizmo tapo plačiai taikomu svarbiu valstybės finansų įrankiu. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje (JK) pajamų mokesčio tarifas Pirmojo pasaulinio karo metu išaugo nuo 6 proc. iki didesnio nei 30 proc. 1914 m. šį mokestį mokėjo apie 1,13 mln. žmonių, o iki 1920 m. mokančiųjų skaičius išaugo iki 3 mln.
Tarp ryškiausių pajamų mokesčio augimo Pirmojo pasaulinio karo metu pavyzdžių – Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) atvejis. Čia 1913 m. įvesto progresinio pajamų mokesčio tarifai greitai tapo vieni didžiausių pasaulyje. Iš pradžių aukščiausias 7 proc. tarifas taikytas pajamoms per 500 tūkst. JAV dolerių. Prieš JAV įsitraukiant į Pirmąjį pasaulinį karą didžiausias tarifas pakeltas iki 15 proc., juo apmokestintos pajamos, viršijusios 2 mln. JAV dolerių. 1917 m. mokestis šoktelėjo iki 67 proc., o 1918 m. – net iki 77 proc.; juo apmokestinamų pajamų kartelė nuleista iki 1 mln. JAV dolerių. Pasibaigus karui aukščiausias tarifas ir juo apmokestinamų pajamų apatinė riba palaipsniui mažinta. 1925–1929 m. laikotarpiu pajamoms, viršijusioms 100 tūkst. JAV dolerių, taikytas maksimalus 25 proc. mokesčio tarifas.
Pirmasis pasaulinis karas paskatino valstybes įsivesti naujus mokesčius, tokius kaip perteklinio pelno mokestis (angl. excess profits tax). Šis mokestis buvo taikytas ir Antrojo pasaulinio karo metu. Jis buvo skirtas apmokestinti įmones, per karą generavusias neįprastai didelį pelną. Pirmojo pasaulinio karo metu šį mokestį priėmė net 22 šalys.
Viena pirmųjų 1915 m. šį mokestį įsivedė Danija. Visuomenėje jis vadintas „guliašo mokesčiu“, nes daugiausia buvo taikomas maisto produktų eksportuotojams, turėjusiems išskirtinį leidimą karo metu prekiauti su Vokietija. Daniškasis perteklinio pelno mokestis buvo progresinis – jo tarifai varijavo nuo 8 iki 20 procentų.
Štai keletas pavyzdžių, kaip karai paveikė kai kurių įmonių pelnus. Britų miltų gamybos bendrovė Spillers and Bakers, prieš karą per metus uždirbusi 50 tūkst. svarų sterlingų, 1915 m. gavo 300 tūkst. svarų sterlingų pelno. Visuomenės spaudimo ir priekaištų dėl pelnymosi iš karo sulaukusi įmonė turėjo viešai atsiprašyti. Tokie atvejai paskatino Didžiosios Britanijos Vyriausybę įvesti perteklinio pelno mokestį, kuris pradiniu etapu siekė 50 proc. nuo pelno, viršijusio ikikarinį lygį, o vėliau buvo padidintas iki 80 proc.
Kitas pavyzdys – Austrijos šaudmenų gamintoja Pulverfabrik G. Roth AG 1917 m. registravo užsakymų už 379 mln. kronų. Tuo metu jos grynasis pelnas trigubai viršijo kitų stambių pramonės įmonių, tokių, kaip elektrotechniką gaminusios Siemens-Schuckert-Werke, uždarbį. Dėl tokių viršpelnių Austrijos Vyriausybė 1916 m. įvedė karo pelno mokestį, kurio tarifai svyravo nuo 5 proc. iki 45 proc. Iki 1919 m. šis mokestis buvo bene pagrindinis valstybės pajamų šaltinis.
Antrojo pasaulinio karo metais paplito mokestinė naujovė – sistema „mokėk, kiek uždirbi“ (angl. Pay As You Earn, PAYE), pagal kurią pajamų mokestis buvo išskaičiuojamas tiesiai iš darbuotojo atlyginimo prieš jį išmokant, o darbdavys jį pervesdavo valstybei. Šis modelis pirmąkart įdiegtas JK 1944 m. ieškant būdų pagerinti mokesčių surinkimą ir efektyviai finansuoti Antrojo pasaulinio karo išlaidas. Iki tol taikyta savarankiško mokesčių deklaravimo sistema buvo vangi ir sunkiai kontroliuojama.
PAYE sistemos idėją 1940–1941 m. pasiūlė britų premjero Winstono Churchillio kancleris seras Kingsley Woodas, norėdamas pakeisti tvarką, pagal kurią mokesčiai buvo renkami kas pusmetį ir kas metus. Dar iki 1944-ųjų apie 15 mln. asmenų, uždirbančių per 100 svarų sterlingų per metus, buvo įtraukti į sistemą – gyventojai gavo pranešimus su savo mokesčių kodais, pagal kuriuos bus skaičiuojami mokėtini mokesčiai.
PAYE pasiteisino, nes sudarė sąlygas gauti nuolatines biudžeto įplaukas, sumažino galimybes slėpti mokesčius ir palengvino jų administravimą. Dėl šių pranašumų XX a. antrojoje pusėje PAYE ar šio mechanizmo variacijos paplito Vakarų Europos šalyse kaip efektyvus pajamų mokesčio surinkimo būdas. Šiandien PAYE arba panašios automatinio pajamų apmokestinimo sistemos taikomos daugelyje pasaulio šalių kaip standartinis dirbančių asmenų apmokestinimo metodas.
Šaltojo karo laikotarpio mokesčių reformos viešuosiuose šaltiniuose dažnai minimos fragmentiškai, todėl sunku tiksliai įvertinti jų tuometinį ir vėlesnį poveikį valstybių mokesčių sistemoms. Daugiausia dėmesio šaltiniuose skiriama NATO gynybos išlaidoms, tačiau nedetalizuojama, kokiais mechanizmais konkrečios šalys finansavo didėjančias šios srities sąnaudas. Dažniausiai užsimenama, kad, siekdamos padengti augančias karines išlaidas, valstybės nesiėmė kurti naujų mokesčių, o stiprino esamas finansines priemones, pvz., didino progresinius tarifus, mažino mokesčių lengvatas ar perskirstė mokesčius. Kai kurios šalys dėl gynybos biudžeto išlaikė gana aukštus mokesčių tarifus.
Pridėtinės vertės mokestis (PVM) su jokiu konkrečiu karu ar Šaltojo karo ginklavimusi tiesiogiai nesiejamas, tačiau jo atsiradimas ir paplitimas glaudžiai susijęs su pokario ekonominiais poreikiais ir valstybių biudžetų stiprinimu. Pirmą kartą PVM įvestas 1954 m. Prancūzijoje, kai šalis po Antrojo pasaulinio karo siekė atkurti ekonomiką, efektyviau rinkti mokesčius ir finansuoti valstybės modernizavimą. Nors mokestis nebuvo tiesiogiai skirtas karo tikslams, dalis surinktų lėšų galėjo būti panaudota ir gynybos sričiai, kaip bet kuriam kitam viešajam sektoriui.
Daugelis Europos šalių netrukus pasekė Prancūzijos pavyzdžiu ir taip pat įsivedė PVM. Iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos šis mokestis jau buvo plačiai paplitęs Europoje. Jo greitą plitimą lėmė ir tai, kad PVM tapo svarbia Europos Ekonominės Bendrijos (EEB, dabar Europos Sąjunga) priemone siekiant suvienodinti valstybių narių prekybos taisykles. 1977 m. EEB oficialiai patvirtino PVM sistemą ir padarė ją viena iš sąlygų norinčioms prisijungti šalims, todėl daug valstybių įsivedė šį mokestį.
Kaip matyti, karai keitė šalių mokesčių sistemas ir skatino jų inovacijas, padariusias ilgalaikį poveikį valstybių fiskalinei politikai. Mokesčiai, įvesti karams finansuoti, dažniausiai būdavo numatomi kaip laikina priemonė, tačiau ilgainiui tapo esminiais biudžeto formavimo elementais, užtikrinančiais valstybių pajamų stabilumą ir padedančiais vystyti modernias socialines bei ekonomines sistemas. Taigi, karai tapo ne tik finansiniu išbandymu šalims, bet ir mokesčių reformų, kurių poveikis gali būti juntamas ilgus dešimtmečius po karo, varikliu.
Pastaraisiais metais ilgalaikį išteklius eikvojantį karą išgyvenanti Ukraina taip pat yra priversta ieškoti išeičių, kaip užsitikrinti finansinį stabilumą. Viena svarbiausių krypčių – mokesčių sistemos pertvarka, kurios eigoje įvedami nauji mokesčiai ir didinami esamų tarifai. Šios priemonės skirtos padengti karo išlaidas – ginkluotės pirkimą, karių išlaikymą ir infrastruktūros atstatymą, taip pat jomis siekiama sumažinti šalies priklausomybę nuo tarptautinės paramos. Mokestiniai pokyčiai Ukrainoje projektuojami glaudžiai bendradarbiaujant su tarptautinėmis finansų institucijomis, tokiomis kaip Tarptautinis valiutos fondas, remiančiomis Ukrainos pastangas palaikyti tvarią biudžeto sistemą karo metu.
