Kapeikos klaidina: kiek iš tiesų kainavo maistas sovietmečiu ir ką šiandien perkame gerokai pigiau?

Įraše kuriamas idealizuotas sovietmečio maisto vaizdas ir teigiama, kad tuo metu produktai esą buvo gerokai „natūralesni“ nei šiandien.

Autorius pradeda kategorišku teiginiu, esą anuomet „nebuvo konservantų, dažiklių, tirštiklių, emulsiklių“ ir daugybės kitų maisto priedų, o jų nebuvimą aiškina tuo, kad šios medžiagos „tiesiog tada dar nebuvo išrastos“.

Toliau įraše remiamasi sovietiniais valstybiniais standartais GOST. Tvirtinama, kad jie griežtai reglamentavo produktų sudėtį, todėl, pavyzdžiui, dešros ir kiti mėsos gaminiai turėjo būti gaminami „iš tikros mėsos“, o pieno produktai dažniausiai esą buvo be konservantų ir dėl to trumpiau galiojo, tačiau buvo „švieži“.

Telegram nuotr./Dešra sovietmečiu

Autorius taip pat teigia, kad „chemijos, konservantų, dažiklių naudojimas buvo kur kas ribotesnis nei šiandien“, nes dalis technologijų esą dar nebuvo prieinamos arba buvo per brangios.

Vis dėlto pats įrašas šį vaizdą iš dalies sušvelnina: pripažįstama, kad trūkumo sąlygomis, ypač 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais, gamintojai galėjo taupyti žaliavas, naudoti daugiau krakmolo, riebalų ar sojos baltymų, o sovietmečio pabaigoje maisto kokybė smuko. Taip pat nurodoma, kad geresnės kokybės produkcija neretai būdavo nukreipiama į didžiuosius miestus arba specialius nomenklatūrai skirtus paskirstymo kanalus.

Teiginys: sovietmečiu konservantų dar nebuvo

Netiesa. Teiginys, kad sovietmečiu konservantai, dažikliai, emulsikliai, saldikliai ar kiti šiandien įprasti maisto priedai „dar nebuvo išrasti“, neatitinka faktų.

TSRS sveikatos apsaugos ministerija dar 1978 m. rugsėjo 29 d. patvirtino „Sanitarines maisto priedų naudojimo taisykles“ Nr. 1923-78 – išsamų 13 skyrių dokumentą, kuriame buvo nustatyta, kokius priedus galima naudoti ir kokios jų didžiausios leistinos koncentracijos.

Jame atskirai reglamentuoti konservantai, antioksidantai, emulsikliai ir konsistencijos stabilizatoriai, miltų apdorojimo medžiagos, dažikliai bei kitos priedų grupės.

Trylikoje dokumento skyrių buvo reglamentuojami įvairiausi maisto priedai – nuo dažiklių ir saldiklių iki fermentinių preparatų. Konservantams skirtame skyriuje minimas natrio nitritas, naudotas dešrose, benzenkarboksirūgštis marmelade ir sieros dioksidas, kurio leistina koncentracija kai kuriuose džiovintuose vaisiuose bei uogų pulpoje siekė iki 3 g/kg.

Pavyzdžiui, vyšnių pulpoje buvo leidžiama iki 3000 mg/kg sulfitų. Dokumente numatytas ir antimikrobinių medžiagų naudojimas: nizinas galėjo būti dedamas į konservuotus žirnelius bei lydytą sūrį, o laktocidas – naudojamas spirito gamyboje.

Tuo leistinų medžiagų sąrašas nesibaigė. Sovietų maisto pramonėje taip pat buvo reglamentuotas natrio benzoato ir sorbo rūgšties naudojimas, leidžiami sintetiniai dažikliai tartrazinas ir indigokarminas, skonio stipriklis natrio glutamatas, saldikliai sacharinas, sorbitas ir ksilitas.

Atskirai buvo nustatytos ir miltų apdorojimo bei glajinių medžiagų naudojimo taisyklės. Taigi sovietinė maisto pramonė maisto priedus ne tik žinojo, bet ir gana detaliai reglamentavo jų naudojimą.

Taigi, teiginys, kad sovietmečiu „nebuvo konservantų, dažiklių, tirštiklių, emulsiklių“ ir kt. yra klaidingas.

Iš maždaug dvidešimties „Facebook“ įraše išvardytų priedų kategorijų SSRS oficialiai buvo leidžiamos ir naudojamos beveik visos.

Išimtis iš esmės sudaro tik dvi grupės: 1978 m. sanitarinėse taisyklėse atskirai neminimos putojimą mažinančios medžiagos, o pakavimo dujos šiuolaikine modifikuotos atmosferos pakavimo prasme sovietinėje maisto pramonėje nebuvo plačiai naudojamos. Anglies dioksidas tuo metu buvo reglamentuotas kaip medžiaga gėrimams gazuoti.

Tačiau tai nekeičia bendro vaizdo – konservantai, dažikliai, emulsikliai, stabilizatoriai, saldikliai, skonio stiprikliai, miltų apdorojimo ir daugelis kitų priedų sovietmečiu jau egzistavo ir buvo oficialiai reglamentuojami.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Šaldytus patiekalus gaminanti bendrovė „Kogus“

Maisto planas – skurdas

Nors dabar internete neretai galima aptikti teiginių, esą SSRS laikais maistas buvo itin natūralus ir jo niekam netrūko, patikimi istoriniai šaltiniai pateikia visai kitokį vaizdą.

Pavyzdžiui, Anatolijus Černiajevas, ilgametis LKP CK tarptautinio skyriaus darbuotojas, 1980 m. sausio mėn. savo dienoraštyje, apibūdindamas maisto tiekimo padėtį, pateikė tokį vaizdą:

„Karterio priemonės [sankcijos, kurias JAV įvedė dėl sovietų invazijos į Afganistaną 1979 m.] buvo labai skausmingos.

Uždrausta skersti gyvulius. Tačiau nuo to mėsos neatsiranda: atiduodami skerdimui pusgyviai, išsekę galvijai.

Normos privestos iki absurdo: 1981 m. Rostove prie Dono planuojama, kad vienam gyventojui teks vos 2 kg mėsos per metus.

Padėtis blogesnė nei per karą, nes tada reikėjo aprūpinti tik miestus, o dabar – ir kaimą. Iš visur girdisi reikalavimai ir prašymai įvesti korteles, bet to neįmanoma padaryti ne tik dėl politinių priežasčių, bet ir dėl to, kad tam neužteks produktų: juk reikės duoti ribotai, bet visiems, o ne pasirinktinai tik Maskvai“.

Tų pačių metų rugsėjį jis rašė:

„Padidėjo eilės. Tačiau nėra bulvių, kopūstų, svogūnų, morkų ar sūrio. Dešras, vos tik jos pasirodo, išgraibsto užsieniečiai, kurie vėl užplūdo sostinę.

Planas įvykdytas vos 50 proc. Šiemet produkcijos kas mėnesį vis mažėja. Ypač prastas buvo rugpjūtis. Nieko gero dėl daržovių net Maskvoje. Netrukus bus blogai ir su pienu bei pieno produktais“.

Ir jau 1980 m. pabaigoje, gruodžio mėnesį:

„Centrinio komiteto sekretorius laišku kreipėsi į sričių komitetus ir respublikų centrinius komitetus „imtis visų priemonių“, kad būtų ištaisyta padėtis su mėsos tiekimu, nes daugelyje vietų su tuo yra katastrofa, o padėtis vadinama politine...“

GOST standartas numatė ir kuo pakeisti mėsą

Sovietinėje ekonomikoje visi produktai teoriškai turėjo atitikti valstybinius standartus – GOST'us, kurie buvo centralizuotai nustatyti nuo 1925 metų.

GOST (rus. Государственный стандарт – valstybinis standartas) – viena iš pagrindinių SSRS buvusių standartų kategorijų.

Iki šiol dalis žmonių tiki, neva viskas, kas buvo gaminama laikantis šių standartų, buvo taip kokybiška, jog būtų tikę net karalių stalui.

Tačiau iš tiesų GOST normatyvuose buvo nurodomas tik procentinis sudedamųjų produkto dalių santykis ir skelbiama, kuo jas galima pakeisti.

Pavyzdžiui, nuo 1981 m. rugpjūčio 1 d. galiojo GOST 23670-79, pavadinimu „Virtos dešros, dešrelės ir dešrelės, mėsos kepiniai. Techninės sąlygos“.

Pažymėtina, kad šis standartas Rusijoje oficialiai galiojo iki 2005 m. sausio 1 d., nors per tą laiką jis buvo daug kartų keistas.

Jame nustatytas tam tikras produkto kokybės lygis: nurodytos įvairių maisto komponentų panaudojimo normos, priimtina išvaizda ir kt.

Tačiau pastabose taip pat nurodoma, kokius produktus kuo galima pakeisti.

Garsusis 1979 metų dešrelių ir dešrų valstybinis standartas GOST 23670-79 redaguotas 1980-aisiais. Jame rašoma, kad kiaulienos ar avienos mėsos masės, maistinės kraujo plazmos, krakmolo ir kvietinių miltų mišiniu galima keisti gryną mėsą gaminiuose.

Taigi, mėsos masę buvo leista keisti „jautienos, kiaulienos ar ėrienos mėsos mase, gauta apdorojant kaulus druskos tirpaluose“.

Taip pat buvo galima vietoje vandens įmaišyti „paskerstų gyvūnų kraujo plazmos (serumo)“ nuo 5 iki 15 proc.

Telegram nuotr./Dešra sovietmečiu

Viską vainikavo ši nuostata:

„Vietoje jautienos, kiaulienos, avienos leidžiama kartu naudoti baltymų stabilizatorių, jautienos, kiaulienos ar avienos mėsos masę, maistinę kraujo plazmą (serumą), krakmolą arba kvietinius miltus“.

Taigi, net griežtai pagal GOST standartus pagamintoje stalo dešroje, kurią turėtų sudaryti 99 proc. jautienos ir kiaulienos, mėsos gali ir išvis nebūti arba būti labai mažai.

Oficialūs valstybiniai standartai ir normos SSRS buvo skirtos vidaus propagandai skleisti, siekiant nuraminti piliečius, kad mėsa, kurią jie valgo, yra kokybiška.

Taip pat – jie skirti pūsti miglai į užsieniečių akis, esą Sovietų Sąjungos žmonės valgo tik aukščiausios kokybės, natūralius mėsos produktus.

Tačiau iš tiesų šalį kamavo nuolatinis maisto produktų trūkumas.

Negalima lyginti, bet palyginkime

„Facebook“ įraše sovietinių valgyklų kainos pateikiamos itin romantizuotai – teigiama, kad dėl valstybės dotacijų jose buvo galima pavalgyti beveik simbolinėmis kainomis. Tačiau palyginus tuometes kainas su vidutiniu darbo užmokesčiu ir perskaičiavus jas į šiandienos atlyginimo ekvivalentą eurais, matyti, kad pasakojimas apie neįtikėtinai pigų maitinimą yra gerokai perdėtas.

Valgyklos

Pietūs už 50 kap.–1 rb. → šiandien būtų maždaug 6,49–12,98 Eur Tokia kaina nelabai skiriasi nuo to, kiek dabar įprasta mokėti už dienos pietų patiekalą sostinės kavinėse. Naujausiais 2026 metų birželio duomenimis, sriubos ir pagrindinio mėsos arba žuvies patiekalo kompleksas Lietuvos restoranuose bei kavinėse vidutiniškai kainavo 8,32 euro. Metų pradžioje jo vidutinė kaina siekė 8,15 euro, tad per pusmetį padidėjo 17 centų.
Pusryčiai ar užkandis už 20–40 kap. → 2,60–5,19 euro.
Duonos kepalas už 16–20 kap. → 2,08–2,60 euro. Šiuo metu juodos duonos kilogramas be akcijų parduotuvėse kainuoja 2,54 euro.

Pienas už 24 kap./l → 3,11 euro. Šiuo metu litras pieno be akcijų parduotuvėse kainuoja 1,38 euro.

Švenčionių r. Pabradės „Ryto“ gimnazijos valgykla / Paulius Peleckis nuotr.

Daržovės ir vaisiai

bulvės, 10 kap./kg → 1,30 euro/kg, šiuo metu lietuviškų supakuotų naujo derliaus bulvių vidutinė kaina be akcijų yra 0.77 euro/kg;
kopūstai, 8–10 kap./kg → 1,04–1,30 euro/kg, šiuo metu naujo derliaus baltagūžiai kopūstai vidutiniškai be akcijų kainuoja 0.81 euro/kg;
burokėliai, 9 kap./kg → 1,17 euro/kg, šiuo metu šio produkto vidutinė kaina be akcijų yra 0.49 euro/kg;
svogūnai, 10 kap./kg → 1,30 euro/kg, šiuo metu šio produkto vidutinė kaina be akcijų yra 0.47 euro/kg;
žalumynai, 5 kap./ryšulėlis → 0,65 euro, šiuo metu šio produkto vidutinė kaina be akcijų yra 0,75 euro; (pricer.lt duomenys)
obuoliai, 20–50 kap./kg → 2,60–6,49 euro/kg, šiuo metu šio produkto vidutinė kaina be akcijų yra 1.99 euro/kg;
mandarinai ir apelsinai, 1,2–1,5 rb./kg → 15,57–19,47 euro/kg, šiuo metu šio produkto vidutinė kaina be akcijų yra 1,35 euro/kg; (pricer.lt duomenys)
bananai, 1,1 rb./kg → 14,28 euro/kg, šiuo metu šio produkto vidutinė kaina be akcijų yra 1.15 euro/kg.

Visas daržovių vidutines kainas galite pamatyti šioje Žemės ūkio duomenų centro lentelėje.

„Norfos“ nuotr./Daržovės „Norfos“ parduotuvėje

Duonos ir konditerijos gaminiai

balta duona, 20–25 kap. → 2,60–3,24 euro, šiuo metu šviesios duonos vidutinė kaina be akcijų yra 2,17 euro/kg;
ruginė duona, 15–18 kap. → 1,95–2,34 euro, šiuo metu tamsios duonos vidutinė kaina be akcijų yra 2,54 euro/kg;
„miestietiška“ bandelė, 7 kap. → 0,91 euro, šiuo metu 60 g „Kaizerio“ bandelė su sėklomis kainuoja 0,14 euro už vienetą;
pyragėlis arba bandelė, 4–6 kap. → 0,52–0,78 euro, šiuo metu panašūs šviežiai kepti pyragėliai ir bandelės kainuoja apie 0,69 euro už vienetą;
keksas su razinomis, 16 kap. → 2,08 euro, šiuo metu 120 g keksiukas su razinomis kainuoja 0,65 euro už vienetą;
riestainis, 5 kap. → 0,65 euro, šiuo metu 70 g riestainis su aguonomis kainuoja apie 0,39 euro už vienetą.

Pieno produktai

pienas butelyje, 22 kap./l → 2,86 euro/l, šiuo metu šio produkto vidutinė kaina be akcijų yra 1,38 euro/l;
pienas trikampėje pakuotėje, 17 kap. → 2,21 euro, šiuo metu pieno vidutinė kaina be akcijų yra 1,38 euro/l;
pilstomas pienas, 19 kap./l → 2,47 euro/l, šiuo metu pieno vidutinė kaina be akcijų yra 1,38 euro/l;
kefyras, 30 kap./l → 3,89 euro/l, šiuo metu šio produkto vidutinė kaina be akcijų yra 1,76 euro/kg;
kondensuotas pienas, 55 kap. už 400 g → 7,14 euro, šiuo metu šio produkto vidutinė kaina be akcijų yra 2,71 euro už 400 g;
sūris, 2,7–3,5 rb./kg → 35,04–45,42 euro/kg, šiuo metu šio produkto vidutinė kaina be akcijų yra 10,52–19,26 euro/kg

Visas pieno produktų vidutines kainas galite pamatyti šioje Žemės ūkio duomenų centro lentelėje.

Shutterstock nuotr./Pieno produktai

Žuvis ir jūros gėrybės

jūrinė lydeka ar kilkė, 20–40 kap./kg → 2,60–5,19 euro/kg, šiuo metu jūrinės lydekos vidutinė kaina be akcijų yra 5,46 euro/kg;
sajanas ar karpis, 70–80 kap./kg → 9,08–10,38 euro/kg, šiuo metu karpio vidutinė kaina be akcijų yra 7,47 euro/kg;
otas, 2,5 rb./kg → 32,45 euro/kg, šiuo metu atšildyto juodojo paltuso be galvos, skrosto, 1 kg įprasta kaina yra 21,99 euro/kg.
eršketas, 5–10 rb./kg → 64,89–129,78 euro/kg, šiuo metu išdorotas atvėsintas sibirinis eršketas kainuoja 16,99 euro/kg.
sūdyta silkė, 1,3–1,5 rb./kg → 16,87–19,47 euro/kg, šiuo metu sūdytos silkės vidutinė kaina be akcijų yra 5,53 euro/kg;
raudonieji ikrai, 4 rb./indelis → 51,91 euro, šiuo metu 100 g ketų raudonųjų ikrų indelis kainuoja 10,99 euro.
juodieji ikrai, 5–6 rb./indelis → 64,89–77,87 euro, šiuo metu 25 g juodųjų eršketų ikrų IKROFF kainuoja 23,99 euro
sardinės skardinėje, 60–70 kap. → 7,79–9,08 euro, šiuo metu 120 g sardinių alyvuogių aliejuje skardinė kainuoja 2,79 euro.
kilkė pomidorų padaže, 32 kap. → 4,15 euro, šiuo metu 240 g kilkių pomidorų padaže IMS indelis kainuoja 2,25 euro.

„Maximos“ nuotr./Žuvies skyrius

Mėsa ir dešros

mėsa, 1,2–2,5 rb./kg → 15,57–32,45 euro/kg, šiuo metu parduotuvėse kiauliena, priklausomai nuo dalies, kainuoja maždaug 2,96–6,50 euro/kg, o jautiena – apie 12,61–14,70 euro/kg;
vištiena, 1,9 rb./vnt. → 24,66 euro, šiuo metu visas viščiukas broileris kainuoja 3,29 euro/kg.
„Daktariška“ dešra, 2,2 rb./kg → 28,55 euro/kg, šiuo metu virta „Ekstra Daktariška“ dešra kainuoja 16,97 euro/kg, o pigesnė „Premium Daktariška“ – apie 7,65 euro/kg įprasta kaina.
rūkyta dešra, 4–5 rb./kg → 51,91–64,89 euro/kg, šiuo metu šaltai rūkyta skilandinė dešra kainuoja apie 17,11 euro/kg, o karštai rūkytas servelatas – 11,95 euro/kg.

Shutterstock nuotr./Dešros

Rojus, kurio nebuvo

Palyginus sovietmečio kainas su tuometiniu vidutiniu atlyginimu ir perskaičiavus jas pagal dabartinį vidutinį atlyginimą Lietuvoje, vaizdas gerokai skiriasi nuo nostalgiško pasakojimo apie „beveik nemokamą“ maistą.

Iš 27 pozicijų, kurias buvo galima bent apytikriai palyginti, tik dvi sovietmečiu pagal pajamų santykį buvo aiškiai pigesnės – žalumynai ir jūrinė lydeka.

Dar keliais atvejais, pavyzdžiui, valgyklų pietų ar bandelių, kainos buvo panašios arba priklausė nuo konkretaus produkto. Tačiau didžioji dalis palygintų prekių šiandien vidutinį atlyginimą gaunančiam žmogui atsieina mažiau.

Ypač ryškus skirtumas matyti kalbant apie vaisius, pieno produktus, mėsą ir brangesnę žuvį.

Pavyzdžiui, sovietmečiu kilogramas bananų pagal santykį su vidutiniu atlyginimu šiandien prilygtų maždaug 14 eurų, mandarinų ar apelsinų – iki 19 eurų, sūrio – iki 45 eurų, o rūkytos dešros – net iki maždaug 65 eurų už kilogramą.

Pienas, kefyras, bulvės, kopūstai, svogūnai, mėsa ar sūdyta silkė pagal tą patį skaičiavimo principą taip pat buvo brangesni nei dabar.

Žinoma, toks palyginimas nėra tiesioginis valiutų konvertavimas ir negali idealiai atspindėti dviejų visiškai skirtingų ekonominių sistemų.

Tačiau jis parodo svarbų dalyką: vien tai, kad sovietmečio kainos buvo nurodomos kapeikomis, dar nereiškia, kad maistas buvo pigus.

O kainoraščiai apskritai neparodo dar vienos sovietinės realybės – deficito, kai norimos prekės galėjo tiesiog nebūti parduotuvėje. Todėl pasakojimas apie sovietinį „maisto rojų“ yra gerokai labiau nostalgija nei ekonominiais duomenimis pagrįstas faktas.

15min verdiktas: trūksta konteksto. Teiginiai, kad sovietmečiu maistas buvo „natūralus“, beveik be konservantų ir kitų priedų, neatitinka faktų. SSRS oficialios taisyklės leido ir reglamentavo konservantų, dažiklių, emulsiklių, saldiklių, skonio stipriklių bei kitų priedų naudojimą.

Net GOST standartai savaime negarantuodavo, kad, pavyzdžiui, dešroje bus vien mėsa – normatyvai leido dalį jos pakeisti kitomis žaliavomis.

Faktai paneigia ir pasakojimą apie itin pigų sovietinį maistą. Palyginus kainas su tuometinėmis pajamomis, iš 27 vertintų pozicijų tik dvi buvo pigesnės nei šiandien, o daugelis kasdienių produktų gyventojui kainavo net iki keliolikos kartų daugiau.

Be to, kainoraščiai neatskleidžia vienos svarbiausių sovietinės ekonomikos problemų – nuolatinio deficito. Tad „maisto rojus“ SSRS yra veikiau nostalgijos sukurtas mitas nei faktiniais duomenimis pagrįstas vaizdas.

Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.