Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kunigas R.Grigas: pakankamai didelis procentas lietuvių vėl stotų ginti savo valstybės

Kunigas Robertas Grigas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Kunigas Robertas Grigas
Šaltinis: 15min
0
A A

Žinomas disidentas, pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvis, šiuo metu vadovaujantis Lietuvos „Caritas“ organizacijai, kunigas Robertas Grigas jau dvidešimt metų prieš Sausio 13-ąją gyvena mintimis apie tuometinius įvykius. Dvasininkas įsitikinęs, jog tai, kad kasmet yra kalbinamas žurnalistų, prašančių prisiminti 1991-ųjų įvykius, geriausias įrodymas – visuomenė domisi savo istorija ir, prireikus, stotų ginti savo valstybės.

Tuomet, atmintiną 1991-ųjų sausį, kun.R.Grigas buvo ne vienintelis iš dvasininkų, kartu su tauta budėjusių Aukščiausioji Taryboje dabartiniame Seime. Tačiau būtent kun. R.Grigas sausio 13-osios naktį prieš 20 metų suteikė  bendrąjį nuodėmių atleidimą politikams ir prie Seimo budėjusiai miniai.

Dar prieš Sausio 13-osios įvykius Jūs buvote žinomas kaip disidentas ir pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvis. Kas lėmė, kad pasirinkote tokį gyvenimo kelią?

Taip Apvaizda lėmė, kad užaugau nuoširdžių katalikų ir Lietuvos patriotų šeimoje. Galbūt dėl to jaunystėje įsijungiau į pasipriešinimo okupacijai pogrindinę veiklą. 1987 metais slapta studijavau pogrindžio kunigų seminarijoje, kur gavau kunigystės šventimus. Nuo 1988-ųjų jau oficialiai dirbau kaip kunigas, taip pat dalyvavau Sąjūdyje.

Kai 1990 metais kovo 11-ąją buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, diena iš dienos jautėme kaip auga įtampa. Turbūt dauguma įvykius atidžiai sekusių žmonių suprato, kad taip pigiai sovietinė imperija Lietuvos nepaleis. Ir tai buvo tiesa.

Žinant Jūsų gyvenimo istoriją nekyla daug klausimų, kodėl buvote vienas iš tų, kurie 1991-ųjų sausį buvo Vilniuje ir dalyvavo laisvės kovoje. Tačiau Jūs, skirtingai nei kiti, ten atlikote ne tik pilietinį, bet ir dvasininko vaidmenį. Koks jis buvo?

Kada išgirdau apie provokacijas Vilniuje, tuometinio savo vadovo, vyskupo Juozapo Matulaičio, paprašiau, kad leistų važiuoti į Aukščiausią Tarybą ten pabūti su žmonėmis. Taip parodant palaikymą puolamai Lietuvos valstybei, o taip pat atlikti savo, kaip dvasininko pareigą, – morališkai palaikyti deputatus (taip tuomet buvo vadinami parlamento nariai), lyderius, parlamento gynėjus. Maniau, kad kunigo buvimas sustiprins. Mano numanymai pasitvirtino. Kaip dabar išsikalbame su politikais, kurie tuomet buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatai, tomis dienomis kunigo buvimas, sielovadiniai patarnavimai jiems buvo svarbūs. Juk kunigo vaidmuo suprantamas kaip ryšys su Dievu, aukščiausiu gėriu. Tačiau galimybė ten būti ir palaikyti savo tautą ir jos gynėjus ne iš toli man pačiam buvo dovana.

Vienas iš svarbiausių darbų, patikėtų Jums tuo metu, buvo Šv.Mišių aukojimas ir bendrasis nuodėmių atleidimas. Ką prisimenate iš tų momentų?

Kadangi jautėme dvasinį poreikį, Šv.Mišios buvo aukojamos nuolat, ne tik sausio 13-osios naktį. Jas aukojome keliese, tarp jų – ir dabartinis Telšių vyskupas Jonas Boruta, kunigas Antanas Gražulis, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Savadarbis altorius buvo aikštėje prie Seimo rūmų, kur budėjo minia. Kiti – Aukščiausios Tarybos (dabartinio Seimo – aut. past.) koridoriuose. Taip dalyvauti Šv.Mišiose galėjo žmonės buvę ne tik pastate, bet ir lauke. Aišku, kad bet kur ir bet kada Šv.Mišios negali būti aukojamos, tam reikia vyskupo leidimo. Tačiau tuo metu situacija buvo išskirtinė, todėl visi reikalingi bažnytiniai leidimai buvo gauti.

Pasikalbėjęs su A.Patacku, aš nuėjau į tribūną. Buvau su kunigo sutana, greta – dujokaukė, kurios buvo išdalintos visiems, kurie buvo parlamento viduje. Žinojau, kad tarp politikų yra įvairių religinių įsitikinimų žmonių. Todėl pasakiau, kad tokia dvasine praktika: tie, kurie yra tikintieji, turėtų nusiteikti apgailėti savo nuodėmes, o netikintys – dvasiškai susikaupti, kad galėtume pasitikti žūtį morališkai apsivalę, šviesūs prieš Dievą

Pamenu tą momentą, kai atėjo žinios, kad prie televizijos bokšto žuvo žmonės, tankai juda link parlamento, į miesto centrą. Buvo tikimasi, kad sovietų agresija nepasitenkins tokiomis aukomis, stengsis sutriuškinti mūsų valstybės suverenumo centrus. Taigi, ir parlamentą. Tuomet Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas pasikvietė mane į posėdžių salę, kuri dabar vadinama Kovo 11-osios vardu, ir paprašė, kad suteikčiau bendrąjį nuodėmių atleidimą visiems, esantiems parlamente. Buvo įjungti garsiakalbiai, todėl tai galėjo girdėti ir aplink pastatą budėję parlamento gynėjai.

Bažnyčia yra numačiusi tvarką: jeigu yra reali galimybė, kad masiškai žus žmonės, galima teikti bendrąjį nuodėmių atleidimą visiems. T.y. nebūtina individuali išpažintis. Aišku, yra ir išlyga. Jeigu tie žmonės liks gyvi, vėliau turėdami galimybę jie turėtų atlikti individualią išpažintį.

Pasikalbėjęs su A.Patacku, aš nuėjau į tribūną. Buvau su kunigo sutana, greta – dujokaukė, kurios buvo išdalintos visiems, kurie buvo parlamento viduje. Žinojau, kad tarp politikų yra įvairių religinių įsitikinimų žmonių. Todėl pasakiau, kad tokia dvasine praktika: tie, kurie yra tikintieji, turėtų nusiteikti apgailėti savo nuodėmes, o netikintys – dvasiškai susikaupti, kad galėtume pasitikti žūtį morališkai apsivalę, šviesūs prieš Dievą.

Egzistenciniai dalykai, tokie kaip gimimas, gyvenimas ir mirtis, išėjimas iš šio pasaulio, visiems bendri. Svarbu, kad žmogus juos pasitiktų viduje būdamas skaidrus. Po to, laimindamas kryžiaus ženklu visus esančius posėdžių salėje ir lauke, kaip yra įprasta tokiu atveju, pasakiau lotyniškai ir lietuviškai (kad suprastų visi) nuodėmių atleidimo formulę. Ji būna naudojama tokiais išskirtiniais atvejais.

Kaip dabar prisimenu ten susirinkusius žmones ir jų pagarbią, giedrą reakciją. Mano akimis, kiekvienam krikščioniui teisinga per prievartą niekam nebrukti savo pažiūrų. Vienokių ar kitokių pažiūrų priėmimas turėtų būti kiekvieno iš žmonių vidinio vyksmo rezultatas. Gali padėti jas suprasti, bet negali sąžinės prievartauti. Todėl tąkart, sausio 13-osios naktį, Aukščiausioje Taryboje man buvo truputį nedrąsu tokioje pasaulietiškoje aplinkoje, įvairialypėje publikoje tai daryti. Nerimavau, kaip sureaguos kairiojo flango, nereligingi žmonės. Tačiau pasirodė, kad dėl to net nereikėjo jaudintis. Buvo žmogiškai gražu matyti reakcijas, kaip pagarbiai visi tą sakralų veiksmą priėmė. Kai kurie buvo atsiklaupę, kai kurie stovėjo pagarbiai palenkę galvas, kiti Seimo salėje sėdėjo savo kėdėse parėmę galvas – visi buvo dvasiškai susikaupę. Buvo gili vidinė, moralinė mūsų ten esančių vienybė.

Tie žmonės, kurie mano padrąsinimo žodžių klausėsi lauke, sakė, kad ten irgi jautėsi sustiprinti ir paguosti toje nežinomybėje, kuri artėjo. Manau, kad ta skaidri vidinė ramybė mums tuomet padėjo nugalėti blogį.

Žinote, kai pasižiūrime kartu su studentais ir moksleiviais laidas apie tuos įvykius, kai matau tų atmintinų dienų minėjimuose dalyvaujančius kariūnus ir matau, kaip švyti jų akys klausant Sausio 13-osios įvykių dalyvių pasakojimų, suprantu, kad pakankamai didelis procentas lietuvių vėl stotų ginti savo valstybės

Jūs daug bendraujate su skirtingų gyvenimo patirčių, kartų žmonėmis. Dažnai dabartiniai lietuviai, ypač jaunimas, vadinami nepatriotiškais. Teigiama, kad šių dienų Lietuvoje pasikartojus Sausio 13-osios įvykiams gynėjų gretos būtų kur kas mažesnės. Ar sutinkate su tokiais teiginiais?

Nors istorija mėgsta kartotis, aš tikiu posakiu, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Man iš tiesų tenka bendrauti su skirtingų kartų, pašaukimų, socialinių sluoksnių žmonėmis. Todėl manau, kad ištikus tokiai rimtai grėsmei kaip prieš dvidešimt metų kažkas panašaus kartotųsi, nepaisant visų nusivylimų.

Galbūt yra truputį iliuzija, kai mes patetiškai sakome, kad 1988-1991 metais mūsų nepriklausomybę ir jai svarbius objektus gynė visa tauta. Tačiau tai buvo tik aktyvioji visuomenės dalis. Politologai vartoja tokią savoką – politinė tauta. Tai – tautos idėjos, valstybės elitas, inteligentija, kurios atstovams visais laikais kildavo didžiausia grėsmė. Sąjūdyje, atgimime, o vėliau nepriklausomybės gynime ir dalyvavo aktyviausi visuomenės žmonės, politinė tauta. Didžiulės permainos vyksta, kai dalyvauja bent 5 procentai aktyvių gyventojų. Manau, kad ir mūsų išsivadavimo ir apsigynimo laikotarpiu veikė tiek aktyviausių tautos atstovų. Dabar, laisvės ir taikos laikotarpiu, jie yra pasinėrę į savo darbus, buities reikalus, kas yra natūralu. Tačiau grėsmės atveju jie ateitų ir atliktų pareigą, kaip ją atliko tie ištikimieji mūsų piliečiai, gynę Lietuvą 1991-aisiais.

Žinote, kai pasižiūrime kartu su studentais ir moksleiviais laidas apie tuos įvykius, kai matau tų atmintinų dienų minėjimuose dalyvaujančius kariūnus ir matau, kaip švyti jų akys klausant Sausio 13-osios įvykių dalyvių pasakojimų, suprantu, kad pakankamai didelis procentas lietuvių vėl stotų ginti savo valstybės.

Dėkui už pokalbį.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką