Nutariau šio įpročio atsisakyti, visų pirma – pasidarė gaila ten išleidžiamų pinigų. Antra – naminis maistas yra paprasčiausiai kokybiškesnis.
Nuo sausio pradžios tapau „namine valgytoja“, kavinėse pietauju tik tuomet, kai mieste tenka praleisti visą dieną. Kadangi daug dirbu iš namų – maisto pertvarka man nebuvo labai sudėtinga.
Sunkiau buvo susigyventi su nauju įpročiu: atsisakyti pagundos užeiti dienos pietų. Ne visai kaip lošėjui kazino, tačiau irgi tam tikra priklausomybės forma.
Kavinių maistas man patiko (o ir patinka) visų pirma todėl, kad nereikia jo ruošti pačiai. Apskritai virtuvė – ne man.
Tačiau keisčiausias ir netikėčiausias atradimas buvo paprastas – norint valgyti kokybišką maistą prie puodų bei keptuvių nereikia mirkti valandomis. Maisto ruoša nevargina.
Tačiau apie viską – nuo pradžių.
