Nanotechnologijų puodelis užterštą vandenį paverčia geriamuoju
Kaip prisitaikyti prie karščio bangų ir sausrų, gerai žino Australija. Čia jau kelerius metus vasarą užsitęsia karščio bangos. Ir, nors šiuo metu Australijoje žiema, LRT radijo bendradarbė Sidnėjuje Rita Baltušytė kalba apie tai, kaip australai saugosi karščių: „Australai labai prisitaikę. Net ir paplūdimiuose jie su ilgomis kelnėmis, turi kepuraites, žmonėms apskritai patariama visai neiti iš namų. Pernai Melburne nuo karščio mirė 200 žmonių.“
Kartu R. Baltušytė pamini didįjį Australijos paradoksą – australai taip saugosi saulės, kad 63 proc. šalies gyventojų trūksta vitamino D.
R. Baltušytė pamini didįjį Australijos paradoksą – australai taip saugosi saulės, kad 63 proc. šalies gyventojų trūksta vitamino D.
Kai kuriems Australijos regionams sausra tikrai tapo įprastu reiškiniu. Didžiausia tūkstantmečio sausra Australijoje tęsėsi 1995–2009 m., Melburno, Sidnėjaus, Perto valdžia įrengė vandens gėlinimo rezervuarus, kuriuose jūros vanduo paverčiamas geriamuoju.
Europos Aplinkosaugos agentūros ekspertas A. Jolas sako, kad ir Europoje jau kuriamos ir taikomos strategijos, kaip prisitaikyti prie sausrų: „Tai gali būti perėjimas prie kultūrų, augalų, kurie atsparesni sausroms. Reikia išmokti naudoti jau panaudotą vandenį. Ne tik žemės ūkyje, bet ir namų ūkiuose, pramonėje. Svarbu, kad vanduo būtų vartojamas kuo efektyviau, kad nepratekėtų pro vamzdžius, kad rezervuarai būtų pritaikyti saugoti vandenį skirtingiems tikslams.“
Mokslininkai nuolatos dirba ir kuria išradimus, kurie padėtų kuo taupiau, saugiau ir, galima sakyti, išradingiau vartoti vandenį. Pavyzdžiui, nedidelis nanotechnologijų puodelis užterštą vandenį paverčia geriamu. Tokį išradimą sukūrė Indijos mokslininkai. Vos 2,5 dolerio kainuojantis puodelį jau dabar padeda neturtingoms šeimoms, kurios nuolatos patiria geriamojo vandens stygių ir kur dėl stichijų vanduo dažnai užteršiamas.
Daugiau nei 70 proc. viso pasaulio geriamojo vandens suvartojama žemės ūkyje. Preciziškai tikslias drėkinimo sistemas jau taiko ne vienos šalies ūkininkai. Kompiuteriniai algoritmai ir modeliavimas padeda tiksliai apskaičiuoti, kiek, kur ir kada tiksliai reikia vandens, kad nė vienas mililitras nenueitų veltui.
