Ar kada nors esate matę šunį, susitelkusį į tai, kaip paslėpti savo brangų skanėstą po antklode, už sofos pagalvės ar ką tik iškastoje duobėje kieme?
Galite pagalvoti, kad jis elgiasi kaip paranojiškas gyvūnas, besiruošiantis pasaulio pabaigai, tačiau šunys nekaupia maisto dėl nerimo apie artėjančią nelaimę.
Iš tiesų jų evoliucinė praeitis vis dar formuoja jų šiuolaikinį elgesį. Ši į ateitį orientuota strategija suteikia unikalią galimybę geriau suprasti, kaip galime padėti jiems gyventi visavertį gyvenimą.
Kodėl šunys slepia maistą, skanėstus ir žaislus?
Galbūt esate girdėję apie „caching“ – mokslinį terminą, reiškiantį maisto saugojimą paslėptose vietose vėlesniam naudojimui. Šis elgesys yra plačiai paplitęs gyvūnų karalystėje, nuo voverių iki varnų ir vilkų.
„Caching“ elgesys paprastai skirstomas į dvi kategorijas. Vienas iš jų yra vadinamas „sandėlio kaupimu“ – įsivaizduokite voverę, kuri riešutus kaupia vienoje ar dviejose vietose, kad galėtų jais maitintis per ilgą žiemą.
Kitas būdas vadinamas išskaidytu kaupimu. Tai strategija, kai gyvūnai nedideles maisto atsargas paslepia daugelyje skirtingų vietų, taip sumažindami riziką viską prarasti konkurentams ar likti alkani nepalankiu metų laiku. Toks elgesys dažniausiai būdingas lapėms ir vilkams.
Ar mano šuo nerimauja, kad kitą savaitę jo nešersiu?
Kai šiandienos naminiai šunys neša žaislus į ramų kampelį, uostinėja antklodes slėpdami skanėstus ar kasa duobes kaulams kieme, tai nereiškia, kad jie nerimauja dėl būsimo maisto trūkumo. Toks elgesys kyla iš paveldėto išlikimo mechanizmo ir neturėtų būti laikomas ženklu, jog šunys tikisi ateityje likti alkani.
Tačiau šunys, kurie yra patyrę maisto trūkumą ar stresą – pavyzdžiui, benamiai ar iš prieglaudų atėję šunys – gali dažniau kaupti maistą kaip su tuo susijusį prisitaikymo mechanizmą.
Toks elgesys taip pat gali būti dažnesnis veislėms, kurios buvo selekcionuojamos medžioklės instinktams, pavyzdžiui, terjerams ir skalikams.
