Jeigu skaitote šį tekstą, greičiausiai esate ne vieni. Daugumos žmonių odoje gyvena mikroskopinės erkutės. Didžiąją savo trumpo gyvenimo dalį jos praleidžia įsiraususios galva žemyn į plaukų folikulus, dažniausiai – veido srityje.
Žmogus yra vienintelė žinoma Demodex folliculorum erkučių buveinė. Jos gimsta ant mūsų odos, čia maitinasi, poruojasi ir galiausiai miršta. Tyrimai rodo, kad Demodex folliculorum taip stipriai priklauso nuo žmogaus, jog šios mikroskopinės erkutės gali evoliucionuoti iš ektoparazitų į privalomuosius simbiontus. Kitaip tariant, jos gali tapti organizmais, neatsiejamai susijusiais su savo šeimininku – žmogumi.
Prisitaiko prie žmogaus
Mokslininkų teigimu, šios erkutės pamažu taip prisitaiko prie žmogaus organizmo, kad ilgainiui gali nebegalėti išgyventi savarankiškai. Apie tai rašoma 2022 m. žurnale „Molecular Biology and Evolution“ paskelbtame moksliniame straipsnyje.
Tyrimo metu mokslininkai išanalizavo šių plačiai paplitusių mažyčių organizmų genomus. Paaiškėjo, kad glaudus gyvenimas su žmogumi galėjo lemti pokyčius, nebūdingus kitoms erkučių rūšims.
„Nustatėme, kad šių erkučių genai, lemiantys kūno dalių formavimąsi, išsidėstę kitaip nei kitų panašių rūšių. Taip galėjo nutikti dėl to, kad jos prisitaikė prie saugaus gyvenimo porose“, – aiškino Redingo universiteto Jungtinėje Karalystėje bestuburių biologė Alejandra Perotti.
Pasak jos, šie DNR pokyčiai lėmė kai kurias neįprastas erkučių kūno savybes ir elgesį. Demodex folliculorum – išties neįprasta mažytė būtybė. Žmogaus odos ląstelės yra vienintelis jos maisto šaltinis, o didžiąją maždaug trijų savaičių gyvenimo dalį ji praleidžia jų ieškodama.
Šios erkutės išlenda tik naktį, kai būna tamsu. Tuomet jos labai lėtai ropoja žmogaus oda, ieškodamos partnerio poravimuisi, o vėliau grįžta atgal į saugią plauko folikulo tamsą. Jų kūnas siekia vos apie trečdalį milimetro. Viename ilgo, dešrelę primenančio kūno gale yra burna ir mažų kojyčių telkinys. Tokia sandara leidžia erkutėms įsisprausti į žmogaus plaukų folikulus ir pasiekti ten esantį maistą.
Tiek kiek reikia išgyventi
Erkučių genomo tyrimas, kuriam vadovavo Bangoro universiteto Jungtinėje Karalystėje genetikas Gilbertas Smithas ir Vienos universiteto biologas Alejandro Manzano-Marinas, atskleidė kelias įdomias genetines savybes, paaiškinančias tokį jų gyvenimo būdą.
Kadangi šios erkutės gyvena gana saugioje aplinkoje – turi mažai natūralių priešų, beveik nekonkuruoja dėl išteklių ir retai susiduria su kitomis erkutėmis – jų genomas ilgainiui sumažėjo iki būtiniausių elementų.
Kiekvieną jų koją judina vos trys vienaląsčiai raumenys, o kūne liko tik minimalus baltymus koduojančių genų skaičius – tiek, kiek reikia išgyventi. Pasak mokslininkų, tai mažiausias toks skaičius, kada nors nustatytas platesnėje giminingų rūšių grupėje.
Supaprastėjęs genomas paaiškina ir kai kurias kitas neįprastas Demodex folliculorum savybes. Pavyzdžiui, kodėl šios erkutės išlenda tik naktį. Jos yra praradusios dalį genų, susijusių su apsauga nuo ultravioletinių spindulių, taip pat genų, kurie kitiems gyvūnams padeda reaguoti į dienos šviesą.
Žmonėms melatoninas svarbus miego ir budrumo ciklui reguliuoti, o smulkiems bestuburiams jis skatina judėjimą ir dauginimąsi.
Šios erkutės taip pat nebegali pačios gaminti melatonino – hormono, aptinkamo daugelyje gyvų organizmų. Žmonėms melatoninas svarbus miego ir budrumo ciklui reguliuoti, o smulkiems bestuburiams jis skatina judėjimą ir dauginimąsi.
Vis dėlto panašu, kad Demodex folliculorum dėl to nenukenčia. Tyrėjai mano, kad šios erkutės gali naudoti melatoniną, kurį sutemus išskiria žmogaus oda.
Nuo kitų erkučių jos skiriasi ir dauginimosi ypatybėmis. Demodex folliculorum dauginimosi organai yra pasislinkę į priekinę kūno dalį, o patinėlių lytiniai organai nukreipti į priekį ir aukštyn nuo nugaros pusės.
Dėl tokios sandaros poravimosi metu patinėlis turi būti po patele. Abi erkutės tuo metu laikosi ant plauko ir taip gali poruotis visą naktį.
Nors poravimasis šioms erkutėms labai svarbus, jų genetinė įvairovė yra labai maža. Tyrėjų teigimu, galimybių ją didinti beveik nėra, todėl Demodex folliculorum gali būti atsidūrusios savotiškoje evoliucinėje aklavietėje.
Įdomu tai, kad tyrėjų komanda nustatė dar vieną neįprastą dalyką: daugiausia ląstelių šių erkučių kūne būna nimfos stadijoje, kai jos yra tarp lervos ir suaugusio individo.
Vėliau, pereidamos į suaugėlio stadiją, erkutės dalį ląstelių praranda. Tyrėjų teigimu, tai gali būti pirmas evoliucinis žingsnis, rodantis nariuotakojų rūšies prisitaikymą prie simbiotinio gyvenimo būdo.
Natūraliai kyla klausimas, kokios naudos žmonės galėtų turėti iš šių keistų gyvūnėlių. Į tai bent iš dalies atsako kitas tyrėjų atradimas.
Daugelį metų mokslininkai manė, kad Demodex folliculorum neturi išangės, todėl atliekos kaupiasi jos kūne ir išsilieja tik erkutei nugaišus. Buvo manoma, kad tai gali prisidėti prie odos ligų.
Tačiau tyrėjų komanda nustatė, kad taip nėra. Paaiškėjo, jog šios erkutės iš tiesų turi mažytes išanges. Vadinasi, žmogaus veidas greičiausiai nėra pilnas atliekų, kurios išsilieja erkutėms nugaišus.
„Erkutės buvo kaltinamos dėl daugybės dalykų“, – sakė zoologas Henkas Braigas iš Bangoro universiteto ir San Chuano nacionalinio universiteto Argentinoje.
Pasak jo, ilgas šių erkučių ryšys su žmonėmis leidžia manyti, kad jos gali atlikti ir paprastą, bet svarbų naudingą vaidmenį – pavyzdžiui, padėti palaikyti mūsų veido poras neužsikimšusias.
