Tuo pat metu Saulė skleidžia šilumą ir šildo mūsų planetą tiek, kad čia būtų reikiama temperatūra skystam vandeniui, kuris būtinas gyvybei.
O kas nutiktų, jei vieną dieną Saulė užgestų? Šis iš pirmo žvilgsnio keistas klausimas buvo svarbi Alberto Einsteino eksperimentų mintis.
Gravitacijos greitis
Šviesa iki Žemės sklinda maždaug 8 minutes, taigi jai išnykus šviesą matytume dar 8 minutes, o po jų pasileistų skraidyti ir planetos.
Iki tol, kol A.Einsteinas ėmė gvildenti šią problemą, mokslininkai įtarė – tačiau neįrodė, – kad gravitacija veikė akimirksniu.
Jei tai būtų tiesa, tuomet pirmasis dalykas, kuris įvyktų išnykus Saulei, būtų tas, kad planetos imtų skraidyti kosmose ir Saulės sistemoje įsivyrautų visiškas chaosas, o Saulės nebuvimą pirmiau pajustume, o tik vėliau pamatytume, nes šviesa iki mūsų planetos sklinda kiek ilgiau.
Tačiau, kaip įrodė A.Einsteinas, gravitacija veikia ne akimirksniu, o tokiu pat greičiu kaip šviesa.
Šviesa iki Žemės sklinda maždaug 8 minutes, taigi jai išnykus šviesą matytume dar 8 minutes, o po jų pasileistų skraidyti ir planetos.
Amžina naktis
Po šių paskutinių aštuonių minučių užgesus Saulei įsivyrautų amžina tamsa. Vis dar šviestų žvaigždės, kol būtų energijos, veiktų elektra ir kurį laiką mes vis dar matytume kitas planetas.
Pavyzdžiui, kai Jupiteris yra arčiausiai mūsų planetos, jis nuo jos nutolęs per 33 šviesos minutes. O tai reiškia, kad mes šį dujų milžiną matytume kiek daugiau nei valandą – tiek laiko reikėtų, kad paskutinė Saulės energija pasiektų šią planetą ir šviesa būtų atspindėta atgal į Žemę.
Tačiau vienas labai svarbus dalykas Žemėje po aštuonių minučių užgesus Saulei sustotų amžinai – tai fotosintezė, kuri reikalinga visiems augalams.
Mūsų jūros ir vandenynai užšaltų, o Žemė taptų ledine planeta su skystu vandenynu po jos ledo paviršiumi.
Kai kurie mažesnieji augalai žūtų jau po kelių dienų, tačiau labiausiai jaudinantis dalykas būtų visai ne tai, o temperatūra Žemėje, kuri pamažu drastiškai nukristų.
Mūsų jūros ir vandenynai užšaltų, o Žemė taptų ledine planeta su skystu vandenynu po jos ledo paviršiumi. Jeigu žmonėms pavyktų išgyventi šią transformaciją, vienintelis būdas išlikti būtų gyvenimas prie geoterminių versmių, kuriose dar būtų šilumos.
Gyvybė Žemėje klestėtų milijardus metų
Jie savo maistą ir šilumos energiją gautų iš geoterminių versmių ir galėtų gyventi ištisus milijardus metų nesirūpindami, kad Saulės nebėra.
Tokia gyvybė būtų vieniša ir tamsi ir sunku pasakyti, kiek laiko tokioje šaltojoje Žemėje galėtų išgyventi žmonės.
Tačiau šalia geoterminių versmių gyvenantys gyvūnai ir mikroorganizmai gyventų milijardus metų ir po to, kai Saulė būtų išnykusi. Šiems gyvūnams Saulė nereikalinga. Jie savo maistą ir šilumos energiją gautų iš geoterminių versmių ir galėtų gyventi ištisus milijardus metų nesirūpindami, kad Saulės nebėra.
Tokios atšiaurios šaltosios Žemės sąlygos primena atšiaurias sąlygas kai kuriuose Jupiterio palydovuose, kuriuose, anot mokslininkų, po ledu gali egzistuoti gyvybė.
Kas slypi anapus?
Dabar Žemė sukasi aplink Saulę didesniu nei 100 tūkst. km/val. greičiu. Išnykus Saulei ir jos traukai, mūsų planetos greitis išliktų toks pats.
Kad suprastumėte, kodėl taip yra, įsivaizduokite, kad prie lazdos galo pririšate virvę su akmeniu ir sukate lazdą virš savo galvos. O tuomet paleidžiate lazdą. Akmuo su lazda nuskrietų jūsų paleista kryptimi, lygiai taip pat, kaip ir Žemė nuklystų į kosmoso platybes.
Jeigu mūsų žvaigždė pakeliui nesusidurtų su kitais kūnais, tokiu greičiu lekiant jai reikėtų keliauti 43 tūkst. metų, kad pasiektų arčiausiai mūsų esančią žvaigždžių sistemą – Kentauro Alfą, kuri yra už 4,3 šviesmečio. O per milijardą metų Žemė nukeliautų 100 tūkst. šviesmečių – per visą mūsų galaktiką.
Tačiau niekas negali pasakyti, kad mūsų planetos savo gravitacija neįtrauktų kokia kita žvaigždė arba juodoji skylė. Manoma, kad Paukščių Tako galaktikoje yra 100 mlrd. žvaigždžių ir iki milijardo juodųjų skylių.
Kad ir kas nutiktų, Žemės ateitis po Saulės išnykimo būtų jaudinanti kelionė po kosmosą.
