„Iš vieno grūdo mes galime matyti, kaip visuomenė iš medžiotojų-rankiotojų virto žemdirbiais“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto profesorė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.
Daugiau iš ciklo „Mokslas apie...“
Kaip iš vieno grūdo ar kaulo fragmento galima atkurti ištisas civilizacijų istorijas, prekybos kelius, kultūrinius ryšius ir net genetinius žmogaus pokyčius „Mokslas apie“ straipsnių cikle kalbamės su profesore G.Keen Motuzaite-Matuzevičiūte.
– Kas yra bioarcheologija?
– Apskritai archeologija tiria viską, kas susiję su žmogaus praeitimi, o bioarcheologija orientuojasi į organinę dalį – tai yra, patį žmogų ir tai, ką jis po savęs paliko. Kalbame apie skeletinius palaikus ar kitokius organinius likučius, kurie išlieka priklausomai nuo aplinkos sąlygų.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus buvo palaidotas rūgščioje pelkėje, kaulai neišliks, nes hidroksiapatitas, t. y. mineralinė dalis, suyra. Tačiau gali išlikti oda ar plaukai. Tokių pelkinių palaidojimų, ypač Skandinavijoje, yra nemažai. Tad mes tiriame būtent organinę dalį. Skeletas pats savaime atskleidžia labai daug: jame matosi ligos, patologijos, įvairūs gyvenimo būdo žymenys, kurie išlieka kauluose.
