Nuo 1986 m. balandžio 26 d., kai sprogo ketvirtasis Černobylio atominės elektrinės reaktorius, šią teritoriją apleido žmonės. Tuo metu, pasinaudojusios žmogaus veiklos nebuvimu per tą laiką ją užėmė įvairios gyvūnų rūšys. Viena iš jų – pilkieji vilkai (lot. Canis lupus), kurių populiacija uždraustoje zonoje per šiuos metus reikšmingai išaugo.
Prisitaikę prie radiacijos
Naujausias genetinis tyrimas leidžia manyti, kad šie vilkai gali būti prisitaikę gyventi padidintos radiacijos sąlygomis. Prinstono universiteto evoliuciniai biologai, vadovaujami Caros Love ir Shano Campbellio-Statono, nustatė, kad Černobylyje gyvenantys vilkai genetiškai skiriasi nuo kitų pasaulio vilkų populiacijų. Tai rodo galimą savybių, padedančių atlaikyti jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį, vystymąsi.
Pasak S.Campbellio-Statono, kai kurie individai natūraliai gali turėti genetinių variacijų, leidžiančių geriau toleruoti radiaciją – net ir susirgus vėžiu, liga gali turėti mažesnį poveikį jų organizmo funkcijoms. Vis dėlto tikslūs šio galimo atsparumo mechanizmai kol kas nėra aiškūs.
Žmonių nebuvimas regione sukūrė savotišką radioaktyvų rojų. Maždaug 4200 kvadratinių kilometrų teritorijoje šiandien gyvena gausios laukinių gyvūnų populiacijos – nuo elnių ir šernų iki stumbrų bei laukinių šunų, kilusių iš paliktų augintinių. Tyrimai rodo, kad vilkų čia yra išskirtinai daug – jų gausumas daugiau nei septynis kartus viršija panašių, bet neužterštų teritorijų rodiklius.
Siekdami išsiaiškinti šio reiškinio priežastis, mokslininkai 2024 m. rinko vilkų kraujo mėginius pačioje uždraustoje zonoje, taip pat Baltarusijoje ir Jeloustouno nacionaliniame parke, kur vyrauja natūralus radiacijos lygis. Analizė atskleidė 3 180 genų, kurie Černobylio vilkų organizmuose veikia kitaip nei kitose populiacijose.
Ypatingas dėmesys skirtas genams, susijusiems su vėžio vystymusi. Lyginant su žmogaus duomenimis iš Vėžio genomo atlaso, nustatyti 23 genai, kurie Černobylio vilkuose yra aktyvesni ir siejami su geresniais išgyvenamumo rodikliais sergant tam tikromis vėžio formomis. Daugiausia pokyčių aptikta genuose, susijusiuose su priešvėžinėmis ir priešnavikinėmis reakcijomis.
Mokslininkų teigimu, tokį genetinį profilį greičiausiai suformavo ilgalaikis, per kelias kartas besitęsiantis radiacijos poveikis. Vilkai nuolat susiduria su jonizuojančiąja spinduliuote – tiek gyvendami užterštoje aplinkoje, tiek maitindamiesi radiacijos paveiktais gyvūnais ir augalais.
Kol kas neaišku, kaip šie genetiniai pokyčiai pasireiškia praktiškai – vilkai gali rečiau sirgti vėžiu, geriau jį toleruoti arba abu šie veiksniai gali veikti kartu.
Šie atradimai svarbūs ne tik laukinės gamtos tyrimams – jie gali suteikti vertingų įžvalgų apie žmogaus organizmo reakciją į radiaciją ir prisidėti prie naujų vėžio gydymo metodų paieškos.
