Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aukštaitija – lietuviškos aludarystės lopšys

Kalnapilio alaus darykla
Projekto partnerio nuotr. / Kalnapilio alaus darykla
Šaltinis: Pranešimas spaudai
Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“
0
A A

Turtingas legendomis apipintais piliakalniais ir dvarais, kuriuose šimtmečiais buvo puoselėjamos lietuviškos aludarystės tradicijos, žavintis alaus rūšių įvairove ir sodriais jo skoniais – tai pasididžiavimo vertas Aukštaitijos aludarių kraštas. Unikalus ir vienintelis toks Lietuvoje. Čia nuo XVI amžiaus pabaigos šalia dvarų kūrėsi alaus daryklos, o aludario amato paslaptys buvo labai saugomos. Aludario meistrystė kartu su unikaliais receptais buvo sėkmingai perduodama sūnums iš kartos į kartą, todėl dar ir šiandien galime mėgautis skoniais iš praeities.

Aludarių krašto turtai – iš gamtos

Nors panagrinėję alaus daryklų žemėlapį jų atrastume išsibarsčiusių visoje Lietuvoje, tačiau koncentruotai nuo seno jos kūrėsi šiaurės rytų Aukštaitijoje. Būtent šis kraštas gali būti pelnytai vadinamas lietuviškos aludarystės lopšiu. Kaip pasakoja kalbinti ekspertai, aludarystės įsišaknijimą šiame regione lėmė istorinių aplinkybių visuma ir Aukštaitijos gamtos turtai.

Gamtinės sąlygos plėtotis aludarystei čia buvo idealios. Pirma, dėl vandens kokybės. Pasak alaus gido Vidmanto Laurinavičiaus, Aukštaitija yra aukščiausia Lietuvos vieta. „Žemaitijoje, Suvalkijoje vanduo pritvinkęs įvairių mineralų – dėl to alui daryti yra nelabai tinkamas. Aukštaitija visuomet turėjo švaresnį vandenį nei kiti regionai“, – pasakoja pašnekovas.

Dar viena vertinga gamtos dovana Aukštaitijoje – dirbama žemė. Žemės Aukštaitijoje itin derlingos, todėl nuo seno šioje Lietuvos dalyje klestėjo žemdirbystė, pavykdavo išauginti didelį kiekį grūdų, kurių pakakdavo ne tik maistui gaminti, bet ir gėrimams virti.

Dvaruose virė gyvenimas ir... alus

Pirmosios alaus daryklos Aukštaitijoje kūrėsi aplink vienuolynus. Iš vienuolynų alaus gamyba palengva kėlėsi į sparčiai regione besikūrusius dvarus. Alaus gidas V. Laurinavičius aiškina, jog didžioji dalis grūdų bei technologijų, kurių reikėjo alaus darymui, ilgainiui buvo sutelkta dvarininkų rankose. „Dvarininkai turėjo miežių, kviečių. Alui daryti reikėjo didelių talpų, gerų rūsių – šaldymui. Visos šios sąlygos dvaruose buvo“, – sako V.Laurinavičius.

Jo teigimu, jau XIX amžiuje kiekvienas dvaras turėjo savo alaus daryklą. Pagal Kultūros paveldo departamento sudarytą dvarų žemėlapį matyti, kad Aukštaitija buvo mėgstama dvarininkų. Tad ir daryklų čia veikė ne viena dešimtis. Skaičiuojama, kad vien Panevėžio apskrityje kadaise klestėjo daugiau nei 80 dvarų, panašiai tiek daryklų veikė šalia jų. Kitos Lietuvos apskritys tokiais įspūdingais skaičiais pasigirti negalėtų. Ten veikė po 20 ar netgi mažiau dvarų ir pilių.

Biržų krašto muziejaus atstovė Rima Binkienė pastebi, jog alaus gamyba dvaruose pagerino jo kokybę, leido atrasti naujas technologijas. Į aukštaičių daryklas įrengimai buvo vežami iš Vokietijos, o kai kurios Aukštaitijoje virtos alaus rūšys pradėtos vadinti Vokietijos žemių pavadinimais, pavyzdžiui, Bavarijos alumi.

Įdomu, kad į Lietuvą iš Vokietijos tada atvyko ir dvarininkas Albertas Foightas. Į Kavarską, netoli Panevėžio atsikraustęs vokiečių dvarininkas taip pat turėjo dvarą, kuriame vyko alaus gamyba. Pamatęs, kad jo verdamą alų žmonės pamėgo, nusprendė šiai veiklai skirti daugiau energijos ir laiko. Susipirkęs žemių Nevėžio pakrantėje, po penkerius metus trukusių statybų, 1902-aisiais jis atidarė stambią alaus daryklą „Bergschlösschen“, kas gimtąja A. Foighto kalba reiškė „pilaitę ant kalvos“.

Netrukus ši darykla tapo viena svarbiausių regione. Jau po kelerių metų veiklos jos vertė buvo prilyginta 25 tūkstančiams rublių. Tuo metu, palyginimui, didžiausią algą gamykloje gaudavęs aludaris per mėnesį uždirbdavo 500 rublių. Iki pat 1940-ųjų darykla, kuri praėjus trisdešimčiai metų nuo įkūrimo, buvo pervadinta „Kalnapiliu“, buvo sėkmingai valdoma dvarininko A.Foighto palikuonių. Tuo metu Aukštaitijoje pasipylė daugybė smulkesnių daryklų, kurias kūrė ilgus metus aludarystės amatą puoselėjusios šeimos.

„Kalnapilio“ vyriausiasis aludaris R.Barakūnas pasakoja, kad tradicijos šiuolaikinėje aludarystėje vis dar užima itin svarbią reikšmę. „Galime eksperimentuoti kiek tik norime, tačiau išrasti naujus skonius – sudėtinga užduotis net labiausiai patyrusiems ir kūrybingiausiems aludariams. Nukonkuruoti istorinius skonius naujiems būtų rimtas iššūkis. Kurdamas naująją „Bergschlösschen“ alaus liniją rėmiausi senaisiais Aludarių krašto receptais – taip dienos šviesą išvydo laiko patikrinti, bet moderniam XXI amžiaus vartotojui pritaikyti skoniai“, – pasakoja aludaris.

informacija
KALNAPILIO - TAURO GRUPĖ, UAB
Vadovas: Marijus Valdas Kirstukas Darbuotojų sk.: 314 2015m . Pajamos: 50 - 100 mln. Eur
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką