Klaipėdos uosto direkcijos įgyvendintas projektas – daugiau nei pirmoji tokio pobūdžio infrastruktūra Lietuvoje. Jis žymi naują šalies energetikos etapą, kai žaliojo vandenilio technologijos iš strateginių planų persikelia į realią ekonomiką. Europoje būtent uostai tampa vienais svarbiausių vandenilio plėtros centrų, todėl Klaipėdos žingsnis ne tik stiprina Lietuvos pozicijas besiformuojančioje Europos vandenilio ekosistemoje, bet ir siunčia signalą apie šalies ambiciją tapti aktyvia ateities švariosios energetikos transformacijos dalimi.
Klaipėdos uosto vaidmuo
Mokslininko teigimu, tai, kad pirmasis toks projektas Lietuvoje įgyvendintas būtent Klaipėdos uoste, nėra atsitiktinumas.
„Uostai yra viena tinkamiausių vietų pirmiesiems žaliojo vandenilio projektams, nes čia susikerta energijos gamyba ir tiekimas, pramonė, transportas bei tarptautinė logistika. Dėl šios priežasties jie vis dažniau tampa vadinamaisiais vandenilio mazgais, – teigia dr. Š. Varnagiris. – Uostas yra ne tik patogi, bet ir strategiškai teisinga vieta pirmiesiems žingsniams. Būtent tokiose vietose dažniausiai prasideda naujų energetikos technologijų plėtra, kuri vėliau išsiplečia į platesnius regionus ir kitus sektorius.“
Uostai yra viena tinkamiausių vietų pirmiesiems žaliojo vandenilio projektams.
Klaipėdoje sukurta infrastruktūra sudarys galimybes žaliuoju vandeniliu papildyti lengvuosius automobilius, sunkųjį transportą, laivus. Klaipėdos uosto direkcija šiuos sprendimus jau pati pritaiko praktiškai – įsigijo ir naudoja aplinkai draugišką, vandeniliu varomą automobilį „Toyota Mirai“, neseniai pakrikštytas ir Uosto direkcijos užsakymu pastatytas žaliuoju vandeniliu varomas atliekų surinkimo laivas „Rasa“. Žaliąjį vandenilį ateityje naudoti ketina ir kitos įmonės.
Pasak mokslininko, pirmieji tokio pobūdžio projektai svarbūs ne tik technologiniu požiūriu – jie formuoja ir šalies įvaizdį tarptautinėje vandenilio bendruomenėje.
„Projektas neša aiškią žinutę visam Baltijos regionui ir buvo aptarinėjamas daugelyje Europos šalių. Norint ateityje tapti svarbiu žaliojo vandenilio gamybos bei paskirstymo centru, reikės didesnių technologinių pajėgumų, tačiau pirmasis žingsnis jau žengtas“, – sako dr. Š.Varnagiris.
Projektas neša aiškią žinutę visam Baltijos regionui ir buvo aptarinėjamas daugelyje Europos šalių.
Signalas investuotojams
Pasak dr. Š. Varnagirio, įgyvendintas vandenilio projektas yra svarbus žingsnis Lietuvai pereinant prie švaresnės energetikos ir tvaresnio transporto.
„Tokie projektai leidžia praktiškai išbandyti technologijas, kaupti eksploatavimo patirtį ir kurti reikalingą infrastruktūrą. Projekto reikšmė yra ne tik technologinė, bet ir simbolinė – Lietuva tampa viena iš šalių, kurios ne tik kalba apie vandenilio ekonomiką, bet ir pradeda ją įgyvendinti praktikoje. Tai svarbu siekiant pritraukti investicijas, skatinti inovacijas ir stiprinti šalies kompetencijas naujose energetikos srityse“, – sako mokslininkas.
Jo teigimu, projektas stiprina Lietuvos matomumą besiformuojančioje Europos vandenilio rinkoje ir rodo, kad šalis aktyviai įsitraukia į naujos energetikos krypties plėtrą.
„Tarptautiniams investuotojams tai siunčia signalą, kad Lietuva mato vandenilį kaip vieną iš strateginių ateities energetikos sprendimų ir yra pasirengusi investuoti į reikalingą infrastruktūrą“, – pažymi dr. Š. Varnagiris.
Jis įsitikinęs, kad investicijos reikšmingos ne tik energetikos sektoriui. Pramonei jos reiškia besiformuojančią vandenilio technologijų ir paslaugų rinką, mokslininkams bei technologijų kūrėjams – galimybę naujus sprendimus išbandyti realiomis sąlygomis, o Lietuvai – didesnį matomumą tarptautinėse partnerystėse ir Europos Sąjungos iniciatyvose, kurios ateityje gali atverti naujų bendradarbiavimo bei finansavimo galimybių.
Vandenilis – Europos didžiuosiuose uostuose
Pastaraisiais metais žaliojo vandenilio infrastruktūra Europoje vystoma gana sparčiai. skirti žaliojo vandenilio gamybai, transportavimui, saugojimui ir panaudojimui pramonėje bei transporte. Vieni svarbiausių projektų – vandenilio slėniai, pvz.: „Heavenn” Nyderlanduose, kuriuo kuriama integruota vandenilio ekosistema, apimanti gamybą, transportą, pramonę ir mobilumą, ar „BalticSeaH2”, jungiantis Suomiją ir Estiją į tarpvalstybinį vandenilio slėnį. Pietų Europoje išsiskiria Andalūzijos žaliojo vandenilio slėnis Ispanijoje, orientuotas į didelio masto elektrolizės pajėgumų plėtrą ir žaliojo amoniako gamybą. Šie projektai yra Europos Komisijos remiamos „Vandenilio slėnių“ iniciatyvos dalis, kurios tikslas – kurti regionines vandenilio ekosistemas, sujungiančias gamintojus, infrastruktūrą ir galutinius vartotojus.
Anot Š. Varnagirio, svarbią vietą Europos vandenilio strategijoje užima ir jūrų uostų projektai. Roterdamo, Antverpeno–Briugės, Hamburgo, Esbjergo ir Valensijos uostai vystomi kaip būsimi žaliojo vandenilio importo, eksporto ir paskirstymo centrai. Belgijoje vykdomas FLHyPorts projektas integruoja aplinkinius uostus į bendrą žaliojo vandenilio vertės grandinę, apimančią elektrolizę, logistiką, vidaus laivybą, pramonę ir uosto veiklą.
Kalbėdamas apie pasaulines tendencijas, Š. Varnagiris pabrėžia, kad investicijos į mažo anglies pėdsako vandenilio projektus 2025 m. pasiekė beveik 7 mlrd. JAV dolerių – beveik dvigubai daugiau nei 2024 m. Taip pat prognozuojama, kad 2026 m. investicijos gali priartėti prie 10 mlrd. JAV dolerių, o elektrolizės projektai sudarys apie 70 proc. šių investicijų.
Vis dėlto vandenilio sektorius, anot mokslininko, vis dar susiduria su dideliu atotrūkiu tarp paskelbtų projektų ir realiai įgyvendinamų pajėgumų. „Tarptautinė prekyba galėtų sudaryti daugiau kaip 40 proc. iki 2030 m. planuojamų mažo anglies pėdsako vandenilio kiekių, tačiau tik nedidelė dalis šių projektų šiuo metu yra veikiantys, statomi arba turi galutinį investicinį sprendimą. Šie duomenys rodo, jog vandenilio sektorius po truputį pereina į realistiškesnį etapą, t. y. mažiau dėmesio skiriama vien projektų paskelbimui, daugiau investiciniams sprendimams, paklausos kūrimui, kainų konkurencingumui, infrastruktūrai ir galutiniams vartotojams“, - teigia Š. Varnagiris. Anot jo, ypač svarbios temos Europai yra elektrolizės projektų finansavimas, vandenilio koridoriai, pramonės vartotojų pasirengimas ir tai, ar žaliasis vandenilis taps ekonomiškai priimtinas sunkiai dekarbonizuojamuose sektoriuose.
Žingsnis į Baltijos regiono žaliuosius koridorius
Perspektyvi žaliojo vandenilio panaudojimo kryptis – sunkusis transportas ir uostų logistika, nes šiuose sektoriuose baterijų elektrifikacija ne visada yra patogiausias sprendimas.
„Sunkvežimiai, autobusai, specializuota technika bei uostų veikla yra tinkamos sritys, nes čia svarbus greitas kuro papildymas ir didelis veikimo nuotolis“, – pažymi mokslininkas.
Įžvelgiamas potencialas žaliąjį vandenilį panaudoti ir sintetinių degalų gamyboje. Metanolis ar amoniakas ateityje gali tapti svarbūs laivybai ir chemijos pramonei. Ši kryptis jau vystoma ir Europoje – pavyzdžiui, Antverpeno–Briugės uoste akcentuojamas žaliojo amoniako bei metanolio importas ir tiekimas pramonės vartotojams.
Klaipėdos uoste pradėtas žaliojo vandenilio gamybos ir pildymo infrastruktūros projektas, pasak mokslininko, gali tapti svarbia prielaida platesniems pokyčiams visame Baltijos regione.
„Jeigu vienas uostas pradeda diegti vandenilio infrastruktūrą, atsiranda prielaidos formuotis platesniam tinklui, tiekimo koridoriams, bendriems standartams ir tarpvalstybiniam bendradarbiavimui“, – sako dr. Š. Varnagiris.
Jo teigimu, pirmieji veikiantys gamybos, pildymo ir naudojimo projektai gali paskatinti laivybos bendroves bei logistikos operatorius rimčiau vertinti alternatyvių degalų naudojimą.
„Ilgainiui tokie projektai gali tapti pagrindu vadinamųjų žaliųjų koridorių kūrimui Baltijos jūroje, kur laivai reguliariai naudotų mažo anglies pėdsako degalus“, – pažymi mokslininkas.
Pasak dr. Š. Varnagirio, žaliojo vandenilio reikšmė didės ir energetikos sistemoje. Jis gali padėti sukaupti perteklinę saulės ar vėjo elektrinių pagamintą energiją ir panaudoti ją tada, kai atsinaujinančių energijos šaltinių gamyba sumažėja. Tokią kryptį iliustruoja ir didieji Europos infrastruktūros projektai – H2Med vamzdynas, kuriuo planuojama transportuoti žaliąjį vandenilį iš Pietų Europos į didžiuosius pramonės centrus, ar Vokietijos GET H2 projektas, jungiantis elektrolizerius, pramonės įmones, dujų infrastruktūrą ir saugyklas į bendrą sistemą.
Žaliojo vandenilio projektai Lietuvoje tik įsibėgėja
Klaipėdos uoste birželį atidaryta pirmoji Lietuvoje žaliojo vandenilio gamybos ir pildymo stotis žymi svarbų šalies energetikos ir transporto transformacijos etapą. Įgyvendinant šį projektą ne tik sukurta nauja infrastruktūra, bet ir padėti pamatai tolesnei žaliojo vandenilio sprendimų plėtrai Lietuvoje – nuo technologinių sprendimų diegimo iki sprendimų reglamentuojant šios srities vystymą.
Klaipėdos uostas tapo pirmąja vieta Lietuvoje, kur sukurta visa grandinė – nuo žaliojo vandenilio gamybos iki jo panaudojimo sausumos ir vandens transporte. Į šį projektą investuota apie 12 mln. Eur, iš kurių bemaž pusė – ES lėšos.
Lietuvoje, anot mokslininko, šiuo metu projektų vystoma ir daugiau. Vilniuje statomas elektrolizeris ir vandenilio pildymo infrastruktūra, planuojama įsigyti vandeniliu varomus autobusus. Taip pat vystomas tarptautinis vandenilio vamzdyno projektas, ateityje turintis sujungti Suomiją, Baltijos šalis ir Vokietiją į bendrą tiekimo sistemą. Panevėžyje planuojama žaliojo vandenilio ir sintetinio metano gamykla, vystomi ir kiti projektai.
„Darbų vyksta gana daug, tačiau svarbu suprasti, kad vandenilio energetikoje kokybiškam projektų įgyvendinimui reikalingos nemažos investicijos ir laikas“, – apibendrina dr. Š. Varnagiris.
Mokslininko teigimu, būtent nuoseklus tokių projektų vystymas lems, kokią vietą Lietuva ateityje užims besiformuojančioje Europos vandenilio ekonomikoje. Klaipėdos uosto pavyzdys rodo, kad šalis jau šiandien siekia būti šios transformacijos dalimi.
