Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 1d. 15:55

Mėsinius galvijus auginantis V.Bagdonas: sukūrėme tokį ūkį, kad dabar belieka juo mėgautis

Vinco Bagdono mėsinių galvijų ūkyje
Valentino Daubaro nuotr. / Vincas Bagdonas

Kai kas nors atvykęs į Kalvarijos rajone esantį Pagraužių kaimą ieško Vinco Bagdono ar jo šeimos narių ir nežino kaip juos surasti, užtenka pasakyti, jog reikia važiuoti link namo, kurio kieme stovi didžiulė stumbro skulptūra. Paprastai daugiau nieko aiškinti ir nereikia. Ši skulptūra tarsi įprasmina Bagdonų veiklą. Jie – vieni iš didžiausių Suvalkijos regiono mėsinių galvijų augintojų.

Nenorėjo, kad vogtų

Mėsinius galvijus Bagdonai auginti pradėjo 2002 metais. Tuomet jie į namus parsivežė tris veislines telyčias. Palaipsniui šeima turimą bandą didino, plėtė. Šių metų pradžioje ūkyje buvo apie 200 mėsinių galvijų, tačiau dabar jų šiek tiek sumažėję – pavasarį nemažai raguočių buvo parduota. V.Bagdonas prisiminė, kad šiandien jis galėjo auginti visai ne galvijus, o avis. Būtent apie jų laikymą vyras ilgai labai rimtai svarstė. Mintis auginti mėsinius galvijus gimė kiek vėliau.

„Maždaug prieš dvidešimt metų kaimuose būdavo gana daug vagių, kurie vogdavo ir skersdavo gyvulius. Ėmiau bijoti, kad laiku nepamatysiu, kai iš didžiulės bandos dings viena ar kelios avys. Tada kartu su svainiu važinėjome po visos Lietuvos ūkius, ieškojome, kokia ūkininkavimo šaka mums būtų pati priimtiniausia. Kartą nuvykau į Kėdainių rajone esantį Felikso Vaitelio ūkį. Jie kartu su Marijampolės rajone gyvenančiu Feliksu Bekampiu berods buvo pirmieji, kurie į Lietuvą ir atvežė mėsinius galvijus.

Valentino Daubaro nuotr./Vinco Bagdono mėsinių galvijų ūkyje
Valentino Daubaro nuotr./Vinco Bagdono mėsinių galvijų ūkyje

Kai paklausiau šeimininko, kokia tikimybė, kad galvijus gali pavogti, jis man atkirto, kad galiu eiti į jo tvartus ir pasiimti, kurį tik noriu gyvulį. Jei man pavyks, jis jį žadėjo už dyką atiduoti. Vedamas smalsumo įėjau į vidų. Vos įžengiau pro duris, ten buvęs veršiukas iš karto subliovė ir visos suaugusios karvės į mane atstatė žvilgsnius. Tada šeimininkas pajuokavo, kad jei veršiukas dar kartą subliautų, aš nelabai spėčiau išnešti sveiko kailio. Mėsiniai galvijai yra laukinės prigimties. Jų taip lengvai nepaimsi“, – juokėsi V.Bagdonas.

Būtent tai jį ir sužavėjo labiausiai, todėl netrukus jo tvartuose atsirado keletas limuzinų veislės telyčių. Augant galvijų bandai, neišvengiamai reikėjo didinti ir valdomus žemės plotus. Šiandien ūkininkas dirba kelių šimtų hektarų plote, iš kurių didžiąją dalį sudaro pievos. Likusioje žemėje auginamos avižos ir kvietrugiai, skirti galvijų pašarui daryti. Dar labiau plėsti savo valdų ūkininkas neketina. Anot jo, laisvų žemių beveik niekas neparduoda. Be to, nemažai jų lietuviai yra išnuomoję kaimynams lenkams.

Išeitis – ekologinis ūkis

Viena iš priežasčių, kodėl ūkininkauti nusprendęs V.Bagdonas pasirinko gyvulininkystę, o ne augalininkystę, buvo ta, kad krašte, kuriame jis gyvena – itin nederlingos žemės. Jei daugelyje kitų Suvalkijos vietų iš vieno hektaro javų ūkininkai prikulia net iki 10 tonų grūdų, tai Pagraužiuose ir aplink juos vyrauja kalvotos vietovės. Čia žemdirbiai džiaugiasi, jei iš to paties ploto prikulia bent 4 tonas grūdų. Dažnai derlius būna dar mažesnis. Būtent dėl šios priežasties V.Bagdonas ne tik koncentruojasi į gyvulių auginimą, bet ir jo ūkis yra ekologinis.

Laisvų žemių beveik niekas neparduoda. Be to, nemažai jų lietuviai yra išnuomoję kaimynams lenkams.

„Kai žemės prastos ir gero derliaus neįmanoma užauginti net naudojant aukščiausios kokybės chemikalus, nebloga išeitis – verstis ekologiniu ūkininkavimu. Taip bent iš dalies kompensuojami nuostoliai dėl blogos žemės, nes tiek už ekologiškai užaugintus grūdus, tiek už mėsą mokama šiek tiek daugiau. O ir pati produkcija – daug sveikesnė“, – mintimis dalinosi žemdirbys.

Įprastai apie 500 kilogramų sveriantį galviją užauginti trunka nuo metų ir dviejų mėnesių iki dviejų metų. Tai priklauso nuo daugelių dalykų, tokių, kaip genai, motinos pienas ir kt. Iki šiol su realizavimu V.Bagdonui problemų nekildavo niekada. Dažniausiai jis galvijus parduoda Šveicarijos, Italijos ar Turkijos įmonėms. Anot jo, su lietuviais bendradarbiauti nelabai apsimoka, nes šių siūloma kaina paprastai gerokai nusileidžia užsieniečių siūlomiems variantams.

„Jei yra bent menkiausia galimybė mažinti kainas, lietuviai visada ja pasinaudos. Blogiausia, kad tuomet ir užsieniečiai, stebėdami Lietuvos rinką, ima mūsų ūkininkams mokėti mažiau nei kitų šalių galvijų augintojams. Aišku, jie vis tiek siūlo tokias kainas, kurių nelabai galima atsisakyti. Už gero įmitimo galvijo kilogramą užsieniečiai siūlo maždaug 30-35 centais daugiau nei lietuviai.

Be abejo, ir užsieniečių būna visokių, bet sau palankias sąlygas reikia mokėti išsiderėti. Pavyzdžiui, šių metų sausį pas mane buvo atvykę pirkėjai iš Čekijos. Jie pasiūlė labai žemą kainą. Nedvejodamas atkirtau, kad jei priimčiau jų pasiūlymą, nesudurčiau galo su galu. Šiame versle reikia būti labai akylam, nes dažnai supirkėjai mėgsta pasukčiauti į sau naudingą pusę“, – teigė Pagraužių kaimo ūkininkas.

Įprasmino ūkį

V.Bagdonas šiandien džiaugiasi per ilgus metus su šeima sukūręs modernų ūkį. Maždaug prieš dešimtmetį, renkant inovatyviausio metų ūkio šeimininką, V.Bagdonas Kalvarijos rajone buvo laimėjęs pirmąją vietą, o visame Marijampolės regione – antrąją. Dabar jų galvijai laisvai ganosi didžiuliuose aptvertuose plotuose, jų priežiūrai daug dėmesio skirti, bent jau šiltuoju metų laikotarpiu, nereikia. Norėdamas pažiūrėti, kaip laikosi jo auginami gyvuliai, vyras užlipa į namuose įrengtą bokštelį, pasiima į rankas žiūronus ir bando ieškoti, kurioje didžiulio aptvaro vietoje jie ganosi. Vykdamas arčiau pas savo laikomus galvijus, vyras dažniausiai sėda ant keturračio. Jo teigimu, ši transporto priemonė – nepamainoma ūkininkaujant kalnuotose vietovėse.

Valentino Daubaro nuotr./Vincas Bagdonas
Valentino Daubaro nuotr./Vincas Bagdonas

Bagdonai – ne tik vieni iš didžiausių Suvalkijos mėsinių galvijų augintojų. Ši šeima išsiskiria ir savo nepaprastai gražia ir tvarkinga namų aplinka. Ji – Vinco žmonos Alinos Bagdonienės rūpestis. Dažniausiai namuose ji gali tvarkytis tik po darbo. Moteris gretimame Liubavo kaimo mokykloje dirba anglų ir rusų kalbų mokytoja. Tapti pedagoge ji svajojo nuo vaikystės, tad labai džiaugiasi įgyvendinusi savo svajonę.

„Gaila, kad kaimo mokyklose kasmet mažėja vaikų. Gabesni išvyksta į Kalvarijos gimnaziją, o kaime dažniausiai lieka tie, kurie nelabai nori mokytis. Atrodo, dar taip neseniai iš Pagraužių į Liubavo mokyklą važiuodavo pilnas autobusas vaikų, o dabar jų – vos keletas. Tokia ta kaimo realybė. Gaila, kad taip yra. Nepaisant to, myliu savo darbą ir džiaugiuosi galėdama jį dirbant save realizuoti. Apskritai, visose srityse kaimai traukiasi, sąlygos čia gyventi tampa vis sudėtingesnės“, – apgailestavo A.Bagdonienė.

Vis dėlto ji nesigaili, kažkada apsisprendusi įsikurti būtent kaime. Iš Žemaitijos kilusi moteris galėjo rinktis kur gyventi, mieste ar kaime, tačiau pasirinko būtent kaimišką vietovę. Dabar ji čia turi daug užsiėmimų – rūpinasi ne tik namų jaukumu ir šiluma, bet ir sode praleidžia ištisas valandas. Ji čia augina įvairias daržoves, rūpinasi gėlynų priežiūra, grožio kūrimu. Net jos vyras Vincas prisipažino, kad jam nereikia atostogų užsienyje. Jis geriausiai pailsi būtent savo jaukiuose namuose.

Valentino Daubaro nuotr./Vincas ir Alina Bagdonai
Valentino Daubaro nuotr./Vincas ir Alina Bagdonai

„Yra nemažai stambių ūkininkų, kurių namuose per kibirus neįmanoma kojos perkelti. Mums su žmona tai netinka. Apleisti viską galima greitai, tačiau sukurti tokį gerbūvį, kokio nori – ilgas ir sunkus procesas. Džiaugiuosi, kad mano žmona rūpinasi jaukumu. Tik jos dėka galime didžiuotis ir džiaugtis savo namais“, – pripažino žemdirbys.

O Bagdonų namuose – išties gausu išskirtinių kampelių. Vienas iš jų – kieme stovinti didžiulė stumbro skulptūra. V.Bagdonas pasakojo, kad panašią statulą savo namuose norėjo pasistatyti seniai, tačiau vis nerado, kur ją būtų galima užsisakyti. Galiausiai ūkininkas aptiko meistrą, gyvenantį Lenkijos-Vokietijos pasienyje, kuris pagal specialų užsakymą ir pagamino norimą gaminį.

„Iš tikrųjų ieškojau, kas galėtų pagaminti jautį, bet niekur neradau to, kuris galėtų tai padaryti. Norėjosi įprasminti ūkį. Dabar visiems, kas atvažiuoja pas mus ir neranda kelio, užtenka pasakyti, kad ieškotų kieme stovinčio stumbro. Daugiau nieko aiškinti nereikia“, – šypsojosi ūkininkas.

Už gero įmitimo galvijo kilogramą užsieniečiai siūlo maždaug 30-35 centais daugiau nei lietuviai.

Paklaustas, ar dar labiau ketina išplėsti savo ūkį, V.Bagdonas teigė, kad tokių planų nėra. Jo nuomone, šeimai jau visko pakanka, o ūkį galėtų plėsti nebent sūnūs Darius ir Audrius, jei to panorėtų.

„Manau, kad jau turime sukūrę viską, ko reikia sėkmingai ūkininkauti. Pakanka ir žemių, ir technikos, ir galvijų. Viskas, ko dabar noriu – jėgų ir sveikatos viską tęsti toliau. Kažkada buvau gavęs pasiūlymą įsirengti skerdyklą, tačiau jo atsisakiau. Manau, kad kiekvienas turime dirbti savo darbus. Aš – auginu galvijus, kitas juos veža, trečias – pjauna, ketvirtas – pardavinėja, penktas – perparduoda. Visiems reikia turėti savo vietą ir saiką. Į kitą pasaulį nieko nenusinešime, todėl reikia pagyventi ir savo malonumui“, – mintimis dalinosi pašnekovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką