Net jei P.Korsakui žuvies nepavyktų pagauti, žvejybos patirtimis jis mielai pasidalins Varėnoje, vasaros sutiktuvių festivalio „Nerk į vasarą gamtos ritmu“ diskusijų programoje.
Birželio 6–7 dienomis vyksiantis vasaros sezono atidarymas šiais metais dedikuotas vandeniui – gyvybės ir atsinaujinimo simboliui. Varėnos rajone galima surasti daugiau nei pusantro šimto ežerų, teka daugiau nei trisdešimt upių.
Su P.Korsaku apie vandenį, žvejybą ir žuvis kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Pauliau, neabejotinai pažįsti daugybę Lietuvos vandenų. Ar žinai, kur žuvys kimba Dzūkijoje?
Dzūkijoje gamta labai graži, puikios upės – Nemunas, Merkys, Ūla, priėjimas prie jų paprastas, nereikia brautis per krūmynus kaip Žemaitijoje. Dzūkijos upės – puiki treniruotė gaudyti upėtakius ir kiršlius, čia labai paplitusi ir muselinė žvejyba, kurią skleidžia geriausias Lietuvos muselininkas Ernestas Keturka. Tai jo organizuojamoje vaikų stovykloje museliauti išmoko ir mano dukra Guoda.
Dzūkai turbūt žino, kad Nemune, ties Birštonu, plaukioja didžiuliai karšiai. Kimba jie, beje, birželio mėnesį, vyksta žūklės varžybos. Nemunas ties Alytumi garsėja didelėmis kuojomis, kurias dzūkai labai gražiai vadina mekšrais. Beje, kiršliams jie irgi turi savo pavadinimą sugalvoję – taparai.
Džiaugiuosi, kad ir Dzūkijos ežerai atsigauna – Dusia, Meteliai. Pavyko mums pasiekti, kad ežeruose tinklų nebeliktų, žvejybos taisykles nustatėme, jas patvirtino. Visada sakau, kad žuvies neprivalgysi, juk ne valgymui ją gaudome. Visada žuvis gyniau ir ginsiu. Tik jos man už tai nemoka (juokiasi).
Ar gali pasakyti, kiek žvejų yra visoje Lietuvoje? Gal kokie 200 tūkstančių. Tiek nei krepšinio, nei futbolo nežaidžia!
Kas visus juos verčia eiti prie upės? Žvejyba – lyg joga, tam tikra terapija. Pabūti gamtoje, pamatyti, kaip saulė kyla, išgirsti, kaip upė teka, pastebėti, kaip lapai skleidžiasi… Ir tikrai nebūtina išlupti žuvį.
Esi skaičiavęs, kiek pavyko išlupti?
Neįsivaizduoju, turbūt visi sunkvežimiai į mano namų kiemą netilptų.
Koks laimikis tave daro laimingą?
Man faina, kad žuvis išvis užkibo. Kad man pavyko ją įtikinti, jog laimikis ne guminis ar metalinis, pavyko įlįsti į žuvies pasaulį, ją apgauti.
Įdomiausia žvejoti upėtakius. Graži žuvis, su taškučiais, jų mažai. Gyvena nedideliuose upeliuose, kur nedaug kas užklysta, eini, brauniesi, brendi… Upėje vienas, tylu, ramu, aplink – išvartos, stirnos vaikšto, briedžiai. Neseniai, per filmavimą gal devynis upėtakius pagavau, jie nėra dideli, po pusę kilogramo. Pagauni, paleidi… Jokia dešimties kilogramų lydeka to neatpirks!
Mėgsti žuvį valgyti? Nemėgstu. Nebent šviežiai pakeptą, ką tik iš eketės ištrauką ešeriuką. O starkiai, lašišos – fe, visai ne man. Žvejyba tuo ir žavi: pagavai žuvį, nufotografavai, vaizdo filmuką padarei ir paleidai. Dvigubas smagumas – ir laimikį turi, ir žuvis sveika, gal kiek streso patyrė, bet ėmė ir nuplaukė tolyn.
Ar tai reiškia, kad šiandien žvejai ir meluoti nebegali – pagavau toooo-kią žuvį?
Jei filmuoji ar fotografuoji, tai visi žino, kokią iš tiesų pagavai (juokiasi).
Vargu ar Lietuvoje turime labiau žinomą žveją nei Paulius Korsakas. Kaip gimė toji legenda?
Yra daugybė kietesnių už mane, tik televizija nerodo, kaip jie žvejoja. Todėl žmonės juos mažiau žino, bet jie dalyvauja rimtose varžybose, žvejų pasaulio čempionatuose.
Žvejoti pradėjau labai anksti, tėvukas mane išmokė gal ketverių. Nuo tada žvejyba tapo didžiausiu pasaulyje mano hobiu.
Vilniaus universitete studijavau žurnalistiką. Tuo metu mes visi ieškojome darbo. Marijonas Mikutavičius dirbo žurnale „Jaunimo gretos“. Aš radijo stotyje „Vilniaus varpas“, kuri vėliau tapo „Laisvąja banga“, rengiau lietuviško roko dešimtuką. Pamenu, siūliau jį radijo stotims „M-1“ ir „Radiocentras“, bet tuo metu jų vadovams lietuviška muzika buvo neįdomi.
„Vilniaus varpe“ buvo daugiau alternatyvos, džiazo. Muzikantai ateidavo pas mane į studiją, atsinešdavo instrumentus, grodavo. Laida pasidarė populiari, aš gavau kvietimą dalyvauti „Bravo“ muzikos apdovanojimų komisijoje. Po apdovanojimų – ir kvietimą dirbti Lapių radijuje. Aurelijus Silkinis tuo metu kaip tik kūrė muzikos laidą „Tangomanija“, sako, ateik vedėju. Aš vietoj savęs pasiūliau Marijoną ir pasakiau, kad turiu sumanymą rengti žvejybos laidą. Nuvažiavau, nufilmavome, sumontavome. LNK vadovai pasitarę davė leidimą. Taip prieš trisdešimt metų atsirado „Viename gale kablys“. Pavadinimą, berods, sugalvojo Kastytis Stumbrys arba Vaiduoklis, tuo metu vedęs laidą vaikams.
Kaip manai, ar šiuo metu tokią idėją būtų lengva prastumti? Tada laidų apie gamtą buvo mažai, nežinau, ar šiais laikais tokios reikėtų…
Nejauti, kad viskas grįžta – randasi daug televizijos laidų apie gamtą, paukščius, kaimą?
Matyt, žmonėms pabodo chi-chi-cha-cha, sočiai to ir socialiniuose tinkluose, gal norisi daugiau ramybės. Mano laida ją irgi skleidžia – ne apie reikalus, ne apie politiką, ne apie madą, sėdi sau vyras su meškere ir sėdi. Aš irgi gal taip norėčiau, bet išvykti negaliu, tai nors pažiūrėsiu…
Kiek kartų per savaitę leidi sau pažvejoti?
Penkiolika metų dalyvauju sportinės dugninės žūklės varžybose, teko sudalyvauti septyniuose pasaulio čempionatuose. Kai prasideda varžybos, treniruojuosi ir keturis, ir penkis kartus per savaitę. Krūviai – dideli, nors atrodo, ką čia veikt prie vandens sėdint?
Vien patirties neužtenka, reikia ištvermės. Žiemą sporto salėje stiprinu nugarą, kojas, juk žinau, kad teks po dešimt valandų valtyje stovėti ir meškerę mėtyti.
Rengiuosi spiningavimo čempionatui. Visą savaitę iki penktadienio treniruotės, savaitgalį varžybos.
Kada pajutai, kad hobis tampa svarbia tavo gyvenimo dalimi. Ar iš žvejybos valgai duoną?
Valgau. Kuriu laidas, reklamuoju žūklės įrankius. Man užtenka. Nedaug kam pavyksta gyventi iš hobio, bet kam pavyksta, tie yra patys laimingiausi.
Ar buvo jausmas, kad viskas, užtenka, reikia kardinaliai keisti, imtis ko nors kito?
Kad ir taip gerai jaučiuosi. Man patinka gyventi Klaipėdoje. Atvykstu į Vilnių, trys dienos, ir noriu bėgti kuo greičiau iš miesto. Klaipėdoje pas mus viskas lėčiau, ramiau, niekam nereikia plėšytis dėl prabangesnio buto ar geresnio automobilio.
Tavo gyvenimo draugė Ilona taip pat žvejoja. Pasisekė!
Aš ją ir išmokiau. Kai žvejojame abu, labiausiai noriu, kad ji pagautų. Man smagu ja rūpintis, nešioti kuprinę su termosu. Po dviejų valandų gamtoje Ilona išalksta, jai reikia maisto – geriausia lašinių ir juodos duonos. Gera kartu sėdėti, laužą susikurti, pasikalbėti. Kad ir be žuvies.
Varėnos vasaros festivalis „Nerk į vasarą gamtos ritmu“ – birželio 6–7 dienomis. Šventės programoje – pėsčiųjų žygiai ir pasiplaukiojimai baidarėmis bei irklentėmis, pirtys su pirtininkais, edukacijos, dzūkų virtuvė, amatininkų mugė, koncertas, kuriame pasirodys FC Baseball, „Ministry of Echology“, Giedrė Kilčiauskienė. Daugiau apie programą – https://www.varenavisit.lt/lt
