Per tuos mėnesius, kai vyras išėjo ir aš gyvenau viena su vaikais, jaučiausi savimi patenkinta, pagaliau pradėjau jausti, kad esu laiminga. Per Naujųjų sutikimą likau viena, bet man buvo taip gera, net stebėjausi. Su šypsena prisimenu tą jausmą...
Galiausiai vėl pabandėme iš naujo susitaikyti su vyru. Manau, kad dar manyje rusena meilė jam – visada jį labai mylėjau. Bet kodėl jaučiuosi šalia jo nelaiminga, vėl jaučiu, kaip dingsta šypsena nuo veido, energija. Gal rutina užknisa mane? Kai gyvenau viena su vaikais buvo ir labai sunkių dienų, atsakomybė didelė. Šiaip, jei būtų finansinė pusė puiki, taip nesijausčiau. Bet suimdavau save į rankas ir vėl į priekį.
Dabar imu gailėtis, kad sutikau su juo taikytis, jis kol kas malonus, nepriekaištauja. Bet kažkas ne taip, atrodo, kad aš kalbuosi su siena, negirdi manęs, kai kalbu apie savo jausmus – o man tai yra labai svarbu. Kalbos su juo sukasi tik apie neigiamus dalykus pasaulyje, kokie aplinkiniai blogi, kaip viskas sunku. Aš nenoriu apie tai kalbėti, bet kai tai pasakau – jam nepatinka. Ir vis tiek jaučiu, kad jis iš manęs laukia kažko tokio, ko negaliu daugiau jam duoti. Noriu keisti savo gyvenimą. Įdomu tai, kad kai jis buvo išėjęs, tuo metu gavau naują įdomų darbą, daugiau laiko galėdavau skirti sau ir savo draugams, kurie buvo pamiršti.
Atsirado noras rūpintis savo sveikata, pažįstami sakė, kad aš visa švytinti. Viskas kaip ir keitėsi į naują ir gerą. Namuose buvo ramu. Susitaikiau su mintimi, kad viena miegu. Nėra sekso, na, ir nereikia – ateis laikas, kai sutiksiu draugą. Stengiausi pozityviai mąstyti ir atrodė, kad viskas po truputį ėmė sektis.
Gal dabar aš tiesiog bijau, kad vėl pasikartos senos bėdos. Gal tai nepasitikėjimas vyru? Jau nebežinau. Kartais pagalvoju, kad čia gal koks prakeiksmas, kad negaliu su juo niekaip išsiskirti, gyventi kartu – taip pat nebeišeina. Pagarbiai, Rasa.
Laba diena, Rasa. Taip kaip jums, nutinka daugeliui moterų, išdrįsusių nutraukti ilgai trukusius varginančius ir netenkinančius santykius. Jūs tarsi vėl bandote įkišti save į senus išaugtus marškinius, bet nebegalite į juos įlįsti, nes akivaizdu, kad jūs pasikeitėte, kad jumyse įvyko virsmas. Tik, atrodo, nelabai leidžiate sau tuo patikėti. Kartais reikia grįžti į senas situacijas, kad galutinai tuo įsitikintume.
Manau, jums svarbu įsiklausyti ir rimtai reaguoti į savo būsenas, pojūčius, jausmus, kad vėl prarandate energiją, gyvybingumą ir gyvenimo džiaugsmą, kad šiuose santykiuose nesijaučiate girdima, kad vyro elgesys jus erzina, kad jaučiatės daugiau duodanti nei gaunanti. Taigi reiktų pradėti girdėti, matyti savo vidinius impulsus, poreikius pirmiausiai pačiai.
Jūs klausiate, ar čia koją kiša jūsų baimės, kad senos problemos vėl kartosis, bet man atrodo, visa esmė slypi tame, jog per tą laiką jūs pati pasikeitėte, užaugote.
Jūsų „švytėjimas“, atėjusi vidinė ramybė ir harmonija, atsiradusios naujos galimybės, kai gyvenote viena, akivaizdžiai liudija, kad jūs atsigavote, įgijote jėgų, pasijutote savimi. Galbūt jau atėjo laikas išdrįsti pasikliauti savo vidiniais impulsais, kūno siunčiamais ženklais, vidine savo kūno išmintimi? Toks įspūdis, jūs neleidžiate sau iki galo patikėti, kad galite jaustis laiminga gyvendama viena, kad jums gali būti gerai be to žmogaus.
Žinoma, gyvendama viena, greičiausiai pradėjote jausti vienatvę, intymumo stoką, galbūt baimę likti vienai – antrą pusę nėra taip paprasta rasti – atsirado sentimentai, juk turbūt buvo ir labai gražių akimirkų jūsų santykiuose. Galų gale, kaip rašote, tarp jūsų yra geras seksualinis suderinamumas.
Štai ir kilo viltis, kad galbūt šįkart viskas bus kitaip. Be to, mus veikia išmoktas kultūrinis žinojimas, kad laimingi galime jaustis tik gyvendami poroje, taipogi – mūsų tėvų ir senelių gyvenimo scenarijai, kuriuos nesąmoningai kartojame, taip pat kaltės jausmas. Tada vėl ir vėl renkamės kankinančius prisirišimus.
Atrodo, kad šis santykis jums tikrai labai brangiai kainuoja: jūs patiriate įtampą, negalite jaustis savimi, buvimas kartu su vyru nėra natūralus, nes jaučiate, kad turite duoti kažką, ko nenorite, kad turite nuolat persistengti. Viso to pasekmė, kad jaučiatės vėl senkanti, be ugnelės.
Jūs klausiate, ar čia koją kiša jūsų baimės, kad senos problemos vėl kartosis, bet man atrodo, visa esmė slypi tame, jog per tą laiką jūs pati pasikeitėte, užaugote. Jūs dabar jau žinote, kad galite jaustis laiminga, ir norite taip pat jaustis su artimu žmogumi. Jūs tiesiog nebegalite būti tokia, kokia buvote: nuolanki, pasišventusi ir tarnaujanti tik vyrui, šeimai, tik duodanti, bet negaunanti.
O viduje jaučiate, kad šis ryšys to tikrai pareikalaus. Rašote, kad dabar vyras malonus, nepriekaištauja, nesmurtauja. Galbūt dabar pakanka vien to, kad šiuose santykiuose nėra patenkinami labai svarbūs jums poreikiai? (Be abejonės, ir jūsų nuojauta, kad vyro agresija aplinkos atžvilgiu gali nukrypti į jus, greičiausiai yra pagrįsta). Galbūt jūs norėtumėte brandesnių, lygiaverčių santykių, bet jaučiate, kad su šiuo žmogumi tokių ryšių sukurti neišeis?
Joks santykis nėra vertas, kad jame prarastume save, nes išdavę save, žlungame kaip asmenybės, senka mūsų vidinė galia.
Taigi, Rasa, girdėkite save, atidžiai klausykitės savo vidinių balsų, paisykite kūno siunčiamų ženklų, o jie ir padės jums pasirinkti, kaip gyventi toliau.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
