Po šio čempionato jau praėjo 11 metų, o 36-erių A.Juškevičius pasitinka savo 21-ąjį profesionalo sezoną. Pats krepšininkas atskleidė, ar planuoja tęsti karjerą.
„Planuoju žaisti, gal net iki 40-ies. Jaučiuosi puikiai, nieko neskauda. Kūnas jokių signalų nesiunčia, o ir pats turiu dar daug motyvacijos. Tikrai neplanuoju dar baigti karjeros“, – sakė Lietuvos krepšinio mohikanas.
Praėjusį sezoną 194 cm ūgio atakuojantis gynėjas pradėjo vilkėdamas Vilniaus „Wolves“, užbaigė – Ostruvo „Stal“ marškinėlius. Pastarojoje ekipoje A.Juškevičius pelnydavo po 13,4 taško. Visgi tokios statistikos eilutę fiksavęs metikas kol kas komandos kitam sezonui neturi. Kodėl?
„Laukiu galimybės, kur man būtų tinkama išvažiuoti, niekur neskubu. Neturiu būtinybės išvykti dabar – galiu išvažiuoti rugsėjį ar spalį, kada atsiras galimybė. Nenoriu vykti bet kur, noriu, kad gyvenamoji vieta taip pat būtų patogi ir maloni. Tikiuosi, tokia galimybė atsiras. Iki tol kiekvieną dieną aktyviai sportuoju, prižiūriu kūną“, – apie ateities planus kalbėjo buvęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys.
Pokalbio metu krepšininkas taip pat atskleidė naują nišą, kurioje save mato po profesionalo karjeros. Jo teigimu, dar būdamas krepšininku jis aktyviai ją plėtoja.
15min pristato itin išsamų interviu su stipriausiose Europos lygose žaidusiu Adu Juškevičiumi.
– Praėjusį sezoną atstovavote Vilniaus „Wolves“ ir Ostruvo „Stal“ ekipoms. Kokie yra tolimesni karjeros planai?
– Kalbant apie planus po karjeros pabaigos – kartu su Benu Lepinaičiu esame įkūrę krepšinio agentūrą „RiseUp“. Darome žingsnius su šia agentūra, taip kloju pamatus ateičiai. Aš Beną supažindinu su krepšinio pasaulio žmonėmis, važinėjame į išvykas. Kai baigsiu krepšininko karjerą, „pilnai“ pereisiu dirbti į agentūrą.
– Turite konkrečių pasiūlymų iš Lietuvos klubų?
– Konkrečių pasiūlymų iš Lietuvos klubų neturiu.
– Teko turėti kontaktą su LKL naujokais „Gargždais“?
– Dėl kontrakto Lietuvoje nekalbėjau su nė viena komanda.
– Mūsų pokalbio pradžioje minėjote, kad jau užsiimate veikla krepšinio agentūroje. Kodėl pasirinkote sukti į šią sritį?
– Aš esu daugiau konsultantas nei agentas. B.Lepinaitis yra oficialus agentas, kuris tikriausiai yra vienas iš jauniausių Europoje, o gal ir pasaulyje, išsilaikęs agento licenciją. Kai jam sukako 18 metų, jis vyko į Šveicariją laikyti kursus ir tapo oficialiu agentu.
Mane asmeniškai ši sritis domina, nes nenoriu būti pririštas prie vienos darbo vietos ar darbo valandų. Man patinka keliauti, sutikti naujus žmones, komunikuoti. Esu komunikabilus žmogus, mokantis įtikinti, derėtis ir esu patikimas. Dėl šių priežasčių man ši profesija tinka ir patinka.
Visą gyvenimą esu krepšinyje. Esu žaidęs devyniose pagrindinėse Europos lygose, pažįstu daug žmonių iš įvairių lygų. Esu gerbiamas ir su žmonėmis stengiuosi palaikyti gerus ryšius. Kodėl man, baigus krepšininko karjerą, netęsti darbų krepšinyje po tokio įdirbio per 20 metų trunkančią karjerą?
– Teisingai suprantu, kad šį kelią pasirinkote pats?
– Turėjau pats tokią mintį, kad norėčiau, baigęs karjerą, dirbti agentu. Daryti agentūros viziją, kurti planus ir strategijas. Atsirado tinkamas žmogus – kraštietis iš Kačerginės, buvusio Kauno „Žalgirio“ žaidėjo Andriaus Lepinaičio sūnus B.Lepinaitis. Jį ši sritis taip pat labai domina.
Mes susitikome prieš pusantrų metų su juo išgerti kavos ir nusprendėme kurti agentūrą. Per tą laiką padarėme tikrai labai daug gero darbo. Atsiranda apie mus vis daugiau gerų atsiliepimų. Nenorime rinkoje būti tik pilka pelytė. Manau, mes metai iš metų šioje srityje sukursime kažką stipraus.
– Minėjote, kad ši agentūra gyvuoja dar visai neilgai. Kas pasikeitė jūsų gyvenime, kai įsitraukėte į naują veiklą?
– Nelabai daug kas pasikeitė – kiekvienas krepšininkas, žaisdamas krepšinį, turi nemažai laisvo laiko – yra dvi treniruotės per dieną, per laisvą laiką ilsiesi ir skiri laiką šeimai – per dieną tikrai galima atrasti vieną ar dvi valandas šiam reikalui – kiekvieną dieną aš save spaudžiu pasidaryti darbus, kurie yra skirti agentūrai: skambučiai ar planavimas.
Kiekvieną dieną, vietoj sėdėjimo prie telefono ir naršymo jame, dėmesį skiriu agentūrai. Toks tas mano pokytis. Laisvą laiką skiriu agentūrai ir taip ją plyta po plytos statome. Tikiuosi, kai baigsiu žaisti krepšinį, ji bus gana išaugusi, užsiauginusi gerą vardą. Man dėl to bus gana lengva tranzicija iš krepšinio į šalia krepšinio esantį darbą.
– Agentūra, kaip sakėte, yra „statoma plyta po plytos“, bet visgi yra jos pradžia. Galite atskleisti, kokie yra jūsų pirmieji klientai?
– Mūsų puslapyje yra rašomos visos mūsų klientų pavardės. Mūsų planas yra daugiau mažiau užsiauginti savo žaidėjus. Orientuojamės į jaunimą. Visos agentūros pasirašinėja didelius kiekius jaunimo, bet jiems neskiria dėmesio, nes jau turi daug žaidėjų.
Yra profesionalai žaidėjai, kurie jau žaidžia klubuose, ir visas dėmesys eina jiems. Mūsų agentūra nori orientuotis į jaunimą. Mes esame tuo ir išskirtiniai, nes nesifokusuojame dideliam žaidėjų kiekiui, bet norime turėti gerą kokybę. Kiekvienu žaidėju rūpinamės, skiriame jam dėmesio, taip parodydami, kad esame išskirtiniai ir kiekvienas žaidėjas mums rūpi ir nėra perteklinis agentūros pasirašytas žaidėjas.
Mūsų pagrindiniai žaidėjai yra talentingas jaunimas, kuris gali išaugti į Lietuvos rinktinės krepšininkus.
– Kalbėjote apie agentūros dėmesį į jaunimą. Ar noriai pas jus ateina žaidėjai?
– Pradžioje, kai prieš pusantrų metų pradėjome, buvo pasitikėjimo mumis stygius. Tai yra normalu, nes buvome nauji žaidėjai rinkoje ir nebuvome padarę darbų, kurie leistų mumis pasitikėti.
Ėjo laikas, statėme plytą po plytos, pradėjome pasirašinėti žaidėjus, parodėme, kad galime žaidėjams surasti labai geras vietas ir sąlygas. Kiekvienu žaidėju rūpinamės.
Mums jau pradeda skambinti ir tėveliai, kurių vaikas yra kitoje agentūroje. Klausia apie galimybes ateiti pas mus. Mes viską labai kruopščiai atsirenkame ir nepasirašome kontraktų su bet kuo.
– Iš ko semiatės agento-konsultanto darbo įkvėpimo?
– Neturiu tokio, kaip „agento idealas“. Pats per savo karjerą pakeičiau tris agentus ir visi jie buvo labai skirtingi. Mačiau, kaip dirba pirmas, antras ir trečias. Taip žiūrėdamas supratau, kaip aš noriu dirbti, pasiimdamas momentų iš kiekvieno agento. Vienas savo savybėmis mane žavėjo, kitas ne, vienas geresnis derybininkas, o kitas turi geresnius ryšius – iš kiekvieno agento stengiausi pasiimti dalelytę to.
Pats bendrauju su daug įvairiausių žmonių iš viso pasaulio. Palaikau ryšius su kitais agentais, treneriais, generaliniais vadybininkais. Jiems užduodu daug klausimų, kaip vyksta procesai tarp klubų ir agentų. Taip bandau susikurti savo sistemą.
– Kokia buvo komandos draugų reakcija žinant, kad esate ir žaidėjas, ir krepšinio konsultantas?
– Būdavo kalbų ir patraukimų per dantį. Komandos draugai manęs klausdavo dėl kontrakto detalių. Buvo daug momentų, kai pinigai Lenkijoje vėlavo, ir klausdavo manęs, kaip jie turėtų elgtis šiuo atveju, kaip reaguoti.
Šiaip su manimi irgi pajuokaudavo, kad kalbinu Lenkijos jaunimą (šypsosi). Jie puikiai supranta, kad aš stengiuosi dėl savo ateities ir darau gerą darbą. Visada lengva sėdėti prie telefono ar kompiuterio laisvu metu. Aš jį stengiuosi išnaudoti agentūros auginimui.
Juokeliai iš komandos draugų buvo teigiami ir nieko kandaus nebuvo.
– Šiuo metu vyrauja tendencija, kad buvę krepšininkai, baigę karjeras, suka į vadybininko roles. Jūs pasirinkote agento darbą. Pavyzdžiui, iš 2014 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės tik Renaldas Seibutis siekia trenerio karjeros. Kodėl krepšininkai nebesirenka po karjeros eiti vyriausiojo trenerio keliu?
– Visi supranta, koks tai yra sunkus darbas. Pats 20 metų žaidžiu profesionaliai, mačiau daug trenerių. Matau, kokia yra didžiulė atsakomybė būti treneriu, kai neturi savo asmeninio gyvenimo. Galvą yra labai sunku atjungti nuo krepšinio komandos. Gali būti šeimos rate, bet mintys vis tiek bus aplink komandą. Reikia susitvarkyti su 12 žaidėjų, savimi ir dar personalu, kad visi būtų patenkinti. Daugelis žmonių negali patys su savimi susitvarkyti.
Yra dar daug kitų niuansų. Spaudimas iš sirgalių, iš šalies, klubo, vadovų. Tai yra beprotiškai sunkus darbas, o Lietuvoje šis darbas yra labai blogai apmokamas. Treneris, mano nuomone, turėtų būti brangiausiai apmokamas komandos žmogus. Europoje treneris yra pagrindinė figūra.
Manau, kad LKL turėtų pradėti galvoti apie minimalią algą treneriui. Pavyzdžiui, Italijoje prieš kelis metus, nežinau ar kas pasikeitė, buvo įvesta minimali trenerio alga 6000 eurų per mėnesį. Lietuvoje, gerbiant trenerio poziciją ir koks sunkus yra jo darbas, lyga turi įvesti minimalią algą, o ji turi būti bent 5000 eurų per mėnesį.
– Užsiminiau praeitame klausime apie 2014 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Dabar artėja Europos krepšinio čempionatas. Kokią nuomonę esate susidaręs apie šių metų komandą?
– Puikiai pažįstu trenerį Rimą Kurtinaitį ir trenerį Tomą Pačėsą. Manau, turėtų būti labai gerai fiziškai paruošta komanda, kuri agresyviai dirba gynyboje. Matau, kad komanda yra labai atjaunėjusi, yra daug alkanų žaidėjų, kas man patinka. Yra daug „underdogų“ (liet. nuvertinamų žaidėjų). Iš draugiškų rungtynių matosi, kad komanda yra labai gerai pasiruošusi. Visgi draugiškos rungtynės yra vienas dalykas, oficialios rungtynės yra kitas dalykas. Tikiuosi, kad komanda į čempionatą ateis geros fizinės formos.
Taip pat labai svarbus yra psichologinis pasiruošimas. Kai ateina čempionatas, jame kiekvienos rungtynės yra itin svarbios, kyla didelis psichologinis spaudimas. Jei nebūsi pasiruošęs psichologiškai, greitai baigsi čempionatą.
Ką pastebėjau apie šių metų rinktinę. Nėra jokio perdėto medijos dėmesio. Nebematau tiek daug reklamų per televiziją ar iškabų mieste. Seniau važiuoji ir matai: krepšininkai, krepšininkai ir krepšininkai. Dabar atrodo, kad jie yra atjungti nuo žmonių ir tyliai dirba.
Duok Dieve, kad tai pasiteisintų, kad tyliai dirbdami įgaus geriausią sportinę formą ir ją perteiks į čempionatą, ko mes, aišku, ir norime.
– Užsiminėte apie psichologinį pasiruošimą čempionatams. Galima teigti, kad tai yra svarbiausia dedamoji dalis siekiant medalių?
– Vienareikšmiškai taip. Jei imant procentaliai, krepšinyje didžiausią sėkmę lemia ne tavo fiziniai duomenys, ne tavo gabumai, o didžiausią procentą užima psichologija. Manau, kad bent 50 proc. sėkmės profesionaliame sporte ir gyvenime užima psichologija. Aikštėje gali būti geras metikas, geras „pasuotojas“, bet yra labai svarbu, kaip esi pasirengęs psichologiškai, kaip reaguoji į situacijas sunkiais momentais, kaip apskritai elgiesi ir į viską reaguoji.
Psichologija yra pagrindinis raktas į viską ne tik sporte, bet ir gyvenime. Čia yra faktas ir man pritars patyrę žmonės. Jei nesi psichologiškai pasirengęs ir pasiruošęs, tu niekur negali laimėti – nei krepšinyje, nei gyvenime.
– Turite iškėlęs asmeninį tikslą šiai rinktinei?
– Jokio tikslo nesu iškėlęs. Norisi, kad pasisektų žmonėms, su kuriais esu dirbęs. Norisi, kad komandai pasisektų, kad jie pateisintų žmonių lūkesčius. Rrinktinei jau metas žengti žingsnį į priekį.
Norisi, kad rinktinė patektų tarp keturių stipriausių Europos čempionato komandų. Jei jie pateks į pusfinalį, rezultatas bus labai geras.
