Ji siekė laisvės ir demokratijos. Jos ryškiausias veidas kruvinuose karo puslapiuose buvo savanoriai kariai, ėję panašiu keliu kaip kitos pavergtos Europos tautos. Tai buvo Italijos partizanai.
Italijoje ilgai brendo pasipriešinimo diktatūrai judėjimas. Jis apjungė daugybę skirtingų politinių požiūrų žmonių, tačiau išliko stiprus ir ryžtingas.
1943 m. pasipriešinimo judėjimas gavo progą ginklu susiremti su diktatūros jėgomis.
Sunkiose ir žiauriose kovose partizanų pasiryžimas tik stiprėjo. Partizanai ne tik padėjo Sąjungininkams 1945 m. galutinai sutriuškinti nacistines ir fašistines pajėgas, tačiau įkvėpė ir sukūrė šiuolaikinę Italijos respubliką.
Pirmoji opozicija
Partizaninis pasipriešinimas 1943-1945 m. laikotarpyje nebuvo spontaniškai kilęs judėjimas. Jis išaugo iš beveik du dešimtmečius trukusios antifašistinės opozicijos.
Jau 1922 m. spalį, kai B.Mussolini privertė Italijos karalių Viktorą Emanuelį III jį paskirti Italijos ministru pirmininku (faktiniu valstybės vadovu), šalyje vyko dideli neramumai.
Miestuose aktyviai liepsnojo streikai, kurie pradžioje buvo paskatinti ekonomikos, o vėliau jau ir politikos. Italijos miestų gatvėse vyko ir realios aršios kovos tarp fašistų palaikytojų ir įvairių socialistų, anarchistų bei profsąjungų organizacijų narių.
Kovos paaštrėjo, kai 1924 m. birželį fašistų partijos gauja nužudė didžiausią B.Mussolini kritiką Italijos parlamente Giacomo Matteotti. Jo vardą vėliau nešė socialistinės pakraipos partizanų daliniai, kurie kovėsi su nacistinės Vokietijos kariais.
Visgi iki 1926 m. B.Mussolini galutinai įtvirtino valdžią Italijoje ir pradėjo masinį kitaminčių persekiojimą. Dalis opozicijos veikėjų išvyko į užsienį, tačiau pačios organizacijos toliau veikė.
Viena tokių organizacijų buvo Italijos komunistų partija. Nors jos lyderis Palmiro Togliatti buvo priverstas pasitraukti į Sovietų Sąjungą, partija aktyviai veikė Italijoje. Ji kūrė pogrindinius skyrius regionuose ir gamyklose, platino antifašistinius laikraščius, plakatus ir literatūrą.
Tuo tarpu nekomunistinių opozicinių jėgų pagrindu tapo 1929 m. susikūręs liberalus-socialistinis judėjimas „Teisingumas ir Laisvė“ (Giustizia e Liberta), iš kurio vėliau kilo Veiksmo partija. Ji irgi aktyviai veikė, ypač Šiaurės Italijos pramoniniuose regionuose.
Opozicija turėjo galimybių ginklu kautis su fašizmu, tačiau kol kas tik užsienyje. Kažkiek italų savanorių buvo išvykę į Etiopiją kautis prieš Italiją, kai vyko Antrasis Italijos-Etiopijos karas.
Kur kas gausesnė ir didesnė italų grupė kovėsi Ispanijos pilietiniame kare.
Daugiau nei 3 000 italų prisijungė prie Internacionalinių brigadų (užsieniečių savanorių dalinių, kovojusių respublikonų pusėje) ir kovojo su Francisco Franko ir B. Musolinio atsiųstomis pajėgomis.
Žinomiausias italų dalinys buvo „Garibaldžio batalionas“. Jie netgi turėjo plačiai paplitusį šūkį: „Šiandien Ispanijoje, rytoj Italijoje“.
Tarp įsiveržimų ir susikūrimų
1943 m. Italijai buvo sunkūs. Nors Antrojo pasaulinio karo pradžioje atrodė, kad Italija yra galinga šalis, tačiau tai buvo miražas.
Sunkus žygis per Graikiją, įklimpimas Šiaurės Afrikoje ir visa tai lydėjusi faktiškai lemiama vokiečių parama nekėlė didelio pasitikėjimo B.Mussolini valdžia. Netgi kurstė pasitraukimo iš karo nuotaikas.
Kibirkštis buvo įskelta 1943 m. kovą „Fiat Mirafiori“ ir „Rasetti“ gamyklose Turine. Ten prasidėjo masiniai streikai, kurie rodė piktas visuomenės nuotaikas.
Streikuose dalyvavo daugiau nei 100 000 darbininkų ir netgi B. Musolinio vadovybė turėjo su streikuotojais eiti į derybas.
