Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Man pačiai vienas įdomiausių Pakruojo rajono vėjo malūnų stovi nykstančio Gikonių kaimo gale, Daugyvenės upės dešiniajame krante.
Jis – lyg koks apgraužtas šakotis – su ištrupėjusiu tinku, byrėjančiais akmenimis ir sienose žiojėjančiomis skylėmis, tarytum klykiančiomis burnomis.
Gikonių vėjo malūnas net tebeturi kepurę, nors ji ir kiaura lyg rėtis. O viduje – stebuklas pamanytum – ir kopėčios, ir statvolis, ir įspūdingo dydžio girnos drybso.
Šį akmeninį vėjo malūną XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje statė jo savininkas Mykolas Savickas. Ilgai malūnas kilo aukštyn, Mykolas per metus jį pamūrydavo vos po metrą. Taip, palengva, iki 10 metrų aukščio malūnas „augo“ 10 metų.
Gaila „švaistyti“ gerą vėją, tad tekdavo malti ir visą parą, ir dvi.
Mykolas savo trijų aukštų malūne naudojo akmenines girnas, o vėliau, malūną perėmus sūnui Juozui, šis jau įkurdino lietines girnas, kurias pats ir pagamindavo. Sakoma, kad tokios girnos geriau smulkina grūdus.
Jei vėjas palankus – Savickai sumaldavo ir po 10 vežimų grūdų. Gaila „švaistyti“ gerą vėją, tad tekdavo malti ir visą parą, ir dvi. Mykolas sakydavo, kad malūnas – ubago duona: „Vėjas yra – mali, nėra, tai ir švilpk“.
Po karo malūnas atiteko pramkombinatui, paskui – kolūkiui. Apie 1952–1953 m. Gikonių malūne grūdai buvo malami paskutinį kartą, nuo tada jis rymo nebenaudojamas.
Ir negali pykti ant kaimo gyventojų, jų pačių kaimynų trobas suryja laikas – dar praėjusio amžiaus pradžioje čia gyveno apie kelis šimtus žmonių, o dabar – tik apie 10.
Gikonių kaimas įdomus ne tik dar čia teberymančiu vėjo malūnu, bet ir išsibarsčiusiais galingais moliniais ūkiniais pastatais. Mažai kur tokio dydžio molinių tvartų bepamatysi. Vienas toks senutėlis stovi ir greta malūno. Apžiūrint tokius statinius, atrodo, kad tada net tvartai prilygo meno kūriniams – iš laiko, darbo ir širdies.
Dardant nelygiu vieškeliu į kaimo pietus, šalikelėje pasitinka ir išskirtinė skulptūra. Ant akmenų pjedestalo stovinti Marija čia iškilo 1999 m. Ji skirta Gikonių kaimo gyventojų atminimui. Tiesa, vienoje skulptūros pusėje galima išvysti ir užrašą, kuris išduoda, kad šis kaimas ypatingas ir dar dėl vieno dalyko.
Pasirodo, Gikoniuose vaikystę praleido vienas žymiausių lietuvių poetų – Henrikas Radauskas (1910–1970).
Taip norėtųsi rankomis išglostyti kiekvieną tokią Lietuvos vietą, išfotografuoti kiekvieną jos kampelį ir sušukt su malūnu kartu – „pasauliu netikiu, o pasaka tikiu!..“
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
