Prieš pusantrų metų jos Vilniaus Žvėryno mikrorajone įkūrė jaukią, namus primenančią desertinę. Ši vieta, nors ir su savais rūpesčiais, bičiulių duetui tapo palaimos šaltiniu – ypač kovoje su sunkia onkologine liga.
Mieliau valgo saldumynus, o ne daržoves
Kaip portalui 15min pasakoja viena iš desertinės įkūrėjų Radvilė, be desertų gyventi ji tiesiog negali – nuo pat mažens jai smaližiavo. „Beveik visą gyvenimą nevalgiau daržovių. Ir dabar kartais reikia prisiversti“, – juokiasi mergina.
Kad ir kaip mylėjo desertus, su jais iš pradžių pašnekovė savo gyvenimo sieti neketino. Baigusi mokyklą, ji pasirinko Londone krimsti mados prekybos studijas. Tačiau būtent emigracijos metu Radvilė ir pradėjo konditerija užsiimti intensyviau.
„Saldumynai yra mano hobis, mėgstu eiti į naujas desertines ir juos ragauti. Tačiau mokslų metu tam pinigų tiesiog nebuvo. Tad, grįžusi iš universiteto ir darbo, desertus namuose gamindavau pati. Tuo metu apie jokią prekybą net negalvojau“, – prisipažįsta mergina.
Prasidėjus pandemijai, Radvilė su mylimuoju Ignu sugrįžo į Lietuvą. Atsirado daugiau laisvo laiko, o kaip jį užpildyti, pašnekovė ilgai galvos nesuko – susirado nuotolinius konditerijos kursus, trukusius vienerius metus, ir pradėjo mokytis šio amato.
„Žinoma, konditerijos geriausia mokytis gyvai, bet kai nėra kito varianto, dirbi su tuo, ką turi. Man užteko tų pamokų, kad suprasčiau, kad tai man tikrai patinka, kad noriu į tai gilintis toliau. Tuo pat metu pasijutau pavargusi nuo darbo biure. Tad natūraliai nusprendžiau išbandyti konditerijos amatą“, – atvirauja tautietė.
Bičiules suvedė kursai
Pasak Radvilės, vos tik baigė konditerijos kursus, ji iš aplinkinių sulaukė klausimo – o kada gi atidarys kokią nors nuosavą vietelę? Vis dėlto, iš pradžių tokia idėja pačiai pašnekovei nebuvo prie širdies.
„Mano charakteris toks, kad man patogiau dirbti ne sau, todėl į tokią idėją žiūrėjau labai skeptiškai. Sakydavau: atidarysiu desertinę, kai turėsiu vaikų ir pinigų, anksčiausiai gal po 20 metų. Tuo aš nuoširdžiai ir tikėjau“, – neslepia mergina.
Kas gi nutiko, kad tų 20 metų neprireikė? Pasirodo, kad didžiulio paskatinimo Radvilė sulaukė iš bičiule tapusios Danguolės, su kuria lankė tuos pačius konditerijos kursus.
„Danguolė pasiūlė, kad gal reikia kažką daryti su tais mokslais. Pagalvojau, kad vis tiek nieko neišeis, bet smalsumo vedama pasirašiau. Netikėjau, kad kas nors gali pavykti. Verslo sukūrimas atrodė kažkas labai tolima, labai utopiška. Tikrai nesitikėjau, kad taip pasikeis gyvenimas“, – šypteli pašnekovė.
O štai Danguolė savo ruožtu sako, kad Radvilės sprendimas dirbti kartu ją kiek nustebino: „Nežinau, kodėl ji pasirašė dirbti su manimi, žinodama mano situaciją.“ Moteris neslepia jau dešimtmetį kovojanti su onkologine liga – IV stadijos vėžiu. Dabar metastazės jai išplitusios ir į plaučius.
„Sakiau Radvilei: jeigu darom, žinok, man bet kada gali prireikti chemoterapijos. Štai ir praėjusį sezoną visą vasarą buvau dėl jos iškritusi. Dabar irgi neaišku, kokia bus situacija“, – atvirauja Danguolė.
Desertai – namų stiliaus
Nepaisant įvairių dvejonių ir sunkumų, bičiulės prieš pusantrų metų kartu atidarė desertinę Žvėryne. Nors iš pradžių moterys svarstė galimybes darbuotis ir kituose sostinės mikrorajonuose, Žvėrynas joms pasirodė kažkuo išskirtinis, atspindintis tai, ko jos giliai širdy nori.
„Kai pamačiau skelbimą apie šias patalpas, pasakiau: viskas, šitas namelis turi būti mūsų. Ši vieta pilnai atitinka mano viziją. Prisimenu, turėjau idėjų lentą, kurioje dominavo tokio stiliaus seni spalvoti mediniai namai su gėlėmis apsodintomis palangėmis“, – šypsosi Radvilė.
Jokių nesutarimų dėl to, ką desertinėje pardavinės, kolegėms nekilo. Kadangi kursuose, kuriuos kartu lankė, daugiausia mokėsi prancūziškos konditerijos subtilybių, jos būtent tokią kryptį ir pasirinko sekti. Visgi, bėgant laikui, moterų vizija nuo originalo nutolo.
„Jau nebenorime tokios išdirbtos, tobulai atrodančios konditerijos. Einame daugiau į natūralumo pusę. Mums patinka toks namų stilius. Juk vis tiek čia yra kaip namai, o ne prabangi desertinė“, – sako Danguolė su Radvile.
Svečiai jų desertinėje kasdien gali atrasti vis ką nors naujo. Nors keli saldumynai ir yra nepakeičiami, moterys nuolat eksperimentuoja gamindamos tai, kas joms pačioms prie širdies: nuo šviežių bandelių su cinamonu bei medučio su mangais ir pasiflorais iki sausainių „macarons“ ir batonėlių, kuriuos įkvėpė garsusis Dubajaus šokoladas. Visus šiuos desertus pašnekovės gamina savo rankomis.
Jaučiasi bendruomenės dalimi
Paklaustos, ar per pusantrų metų jau jaučiasi įsitvirtinusios Žvėryne, draugės neslepia: „Kiekvieną dieną ateina bent vienas žvėrynietis, kuris iki tol nebuvo girdėjęs apie mus. Bet jau turime susiformavusią stiprią bendruomenę.“
Anot Radvilės ir Danguolės, jos vietinių palaikymą matė nuo pat pradžių. „Čia jaučiame tikrą magiją. Pažįstame kiekvieną klientą, žinome jų istorijas, matome, kaip auga jų vaikai. Gera būti tokios bendruomenės dalimi“, – šypsenų neslepia kolegės.
Nors ir plėtoja nuosavą vietelę, moterys savęs verslininkėmis anaiptol nelaiko. Planų plėstis į kitas vietas taip pat nepuoselėja – juk taip gera turėti vieną vietą ir nespaudžiant savęs ją tobulinti.
„Jeigu nori streso, gali plėstis. O bent jau man patinka tai, kad be streso galime daryti, ką norime. Jaučiu, kad susikūriau sau darbo vietą ir tiek – tokią malonią, be įtampos“, – aiškina Danguolė.
Jai šiuo klausimu antrina ir Radvilė. Mergina prisipažįsta – kaip gerai, kad tada, išgirdusi bičiulės idėją atidaryti nuosavą desertinę, ji į tai nenumojo ranka.
„Prastesnę dieną vis dar skambinu Danguolei ir sakau: viskas, jau mes ant užsidarymo ribos. O tada ateina rytojus, ir man jau taip nebeatrodo“, – juokiasi pašnekovė.
