„Žvaigždžių karų“ epopėja pradėjo ne tik gausų specialiųjų efektų, kaskadinių triukų ir įstabių kostiumų naudojimą kino filmuose. Būtent prasidedant šiam filmui pirmą kartą aktorių, režisierių, prodiuserių ir kitų prie filmo prisidėjusių žmonių vardai nėra parodomi. Filmas prasideda nuo pasakojimo, kuris stambiomis geltonomis raidėmis rašomas kosmoso erdvėje. Visos pavardės ir kiti svarbūs dalykai suminimi tik tuomet, kai filmo veiksmas baigiasi.
Režisierių gildijai toks netradicinis G. Lucaso sprendimas labai nepatiko, bet tai tapo dar viena vizitine „Žvaigždžių karų“ kortele, dėl kurios ši kino juosta tapo nepamirštama.
Iškraustė iš studijų
1975 m. pasirodęs Steveno Spielbergo siaubo filmas „Nasrai“ (angl. „Jaws“) į kino istoriją įrašytas ne dėl to, kad filmo premjera pakeitė požiūrį į vandenyną. Tikru ne vienos vasaros hitu tapusi kino juosta ypatinga tuo, kad davė pradžią filmavimo aikštelių įvairovei. Iki „Nasrų“ visi filmai buvo kuriami kino studijose, teatro scenose, specialiai įrengtose filmavimo aikštelėse, naudojant ne visada tikroviškas dekoracijas.
Štai S. Spielbergas su savo komanda dirbo natūralioje aplinkoje, derinosi prie dienos ir nakties šviesos bei oro sąlygų. Būtent tai, kad kino juosta nufilmuota ne studijoje, o tikruose vandenyse, labiausiai ir nulėmė „Nasrų“ sėkmę – realybė buvo pribloškianti, žiauri ir nekelianti nė menkiausios abejonės.
S. Spielbergo pavyzdžiu pamažu pasekė ir kiti filmų kūrėjai. Taip pat siaubo filmui „Nasrai“ pirmą kartą kino istorijoje buvo sukurtas pristatomasis filmukas. Pusės minutės trukmės reklaminis filmukas, likus kelioms dienoms iki premjeros, buvo parodytas per šalies televizijų kanalus pačiu žiūrimiausiu laiku.
Kaip žinome, dabar visų filmų kūrėjai, siekdami privilioti kuo daugiau žiūrovų, sukuria anonsinius filmukus, juos parodo likus keliems mėnesiams iki kino juostų premjerų ir taip iš anksto užsitikrina, kad į kino teatrus susirinks daugybė žiūrovų.
Knygų ekranizacijos pamokos
Tenka sutikti, kad joks filmas neprilygs knygai, pagal kurią jis sukurtas. Ekranizuojant knygą, nemaža dalis siužeto visuomet lieka iškirpta ir nepanaudota. Deja, tokia realybė, nes sudėti visą knygos siužetą į filmą yra neįmanoma. Tiesa, tokių bandymų būta ir apie vieną jų papasakosime.
1924 m. režisierius Ericas Von Stroheimas į kino ekranus sumanė perkelti amerikiečio Franko Norriso novelę „McTeague“. Žinodamas, kad knygų mylėtojai lieka nepatenkinti trumpesnėmis knygų ekranizacijomis, jis nutarė neišmesti nė vienos scenos, nė vieno pokalbio ir nė vieno gamtovaizdžio aprašymo.
Režisierius kartu su filmavimo komanda darbavosi net dvejus metus, o visas scenas filmavo būtent knygoje aprašytose vietovėse – nuo Siera Nevados iki Mirties slėnio. Kai visa knyga buvo perkelta į kino juostą, jos trukmė siekė kiek daugiau nei aštuonias valandas. Suprantama, jokia kino studija nesutiko platinti tokio ilgo filmo. Sukaupęs visas jėgas, E. Von Stroheimas filmą šiaip ne taip sutrumpino perpus. Tačiau ir to nepakako, kad kas nors sutiktų jį rodyti plačiajai auditorijai.
Taip pat skaitykite: Vakaras dviem: meilės filmų TOP 15
Galiausiai pats nebeturėdamas jėgų ir graužiamas sąžinės, kad kino juostą reikės dar trumpinti, režisierius paprašė knygos neskaičiusio žmogaus iškirpti viską, kas jam pasirodys nereikšminga ar neįdomu. Taip kino juosta „Godumas“ (angl. „Greed“) liko 2 val. 15 min. trukmės…
Buvo patirta daug nuostolių, tačiau kino kūrėjai išmoko brangią pamoką. Daugiau režisieriai niekada nesistengė ekranizuoti visos knygos. Literatūriniais šaltiniais yra remiamasi, jie interpretuojami, tačiau nebeatkartojami nuo pradžios iki pabaigos.
Filmai – psichoterapijai
Vis daugiau terapeutų, ypač organizuojančių šeimos terapijos seansus, į pagalbą pasitelkia kiną. Teksaso universiteto konsultavimo profesorius Bretas Hendricksas 1980-ųjų filmą „Paprasti žmonės“ (angl. „Ordinary People“) naudoja konsultuodamas šeimas, kuriose yra nesusikalbėjimo problemų.
Psichoterapeutas įsitikinęs, kad tinkamų filmų žiūrėjimas gali tapti nepaprastai stipria patirtimi, sužadinti giliai užslėptus jausmus, į dienos šviesą ištraukti psichologines problemas.
Manoma, kad žiūrint, kaip aktoriai perteikia užgniaužtas, skausmingas emocijas, tarsi iš šalies parodomas pačių žiūrovų gyvenimas išvengiant realaus patyrimo.
„Filmai tarsi veidrodis atspindi, kas vyksta mūsų viduje. Žvilgsnis į šį atspindį yra pirmasis žingsnis tam, kad mūsų vidinės problemos būtų identifikuotos ir pradėtos spręsti“, – įsitikinęs B. Hendricksas. Specialistas tvirtina pastebintis, kad po filmo seansų žmonės greičiau perpranta artimųjų jausmus.
Tekstas L. Samulės.
