Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 15d. 18:56

Vaidas sumoka ne tik už senolių pirkinius, bet ir rūpinasi Visorių kvartalu: gaila, kad ne visiems tai rūpi

Vaidas Šimanskas
15min. koliažas / Vaidas Šimanskas

Visorių bendruomenės asociacijos pirmininką Vaidą Šimanską būtų galima vadinti idealistu, besidalinančiu gražiomis idėjomis apie bendruomeniškumą, tačiau kai jis pradeda vardinti nuveiktus darbus, posakis, kad valstybę kuria patys žmonės, įgauna kūną. Visorių kvartalas keičiasi tik pačių žmonių pastangomis. Tiesa, 15min GYVENIMAS pašnekovas prasitaria, kad jeigu visą šią istoriją reikėtų kartoti iš naujo, jis nieko panašaus nesiimtų.

Visoriai – iš sodų į individualių namų rajoną pavirtusi Vilniaus teritorija. Čia apsigyvenęs vyras užsidegė idėja sukurti gyvenimui pritaikytą aplinką. Kaip jis pats sakė, yra įpratęs už viską jaustis atsakingas, juolab, kad yra iš didelės šeimos, kurioje augo 10 vaikų. Be to, jis visada mėgo kažką statyti ir kurti – vaikystėje buvo pristatęs daug būstų miške iš šakų ir netgi požeminių slėptuvių.

„Ir jeigu kažko imuosi, stengiuosi padaryti iki galo, nesvarbu, kiek tai man kainuos“, – tikino pašnekovas.

V.Šimanskas socialiniuose tinkluose susilaukė dėmesio, kai pasipasakojo, kaip jis parduotuvėje sumoka už senyvo amžiaus žmonių produktus. Ir tai buvo ne vienkartinė akcija – jis tai daro nuolat.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vaidas Šimanskas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Vaidas Šimanskas

„Kai aš pamatau prie kasos stovinčią suvargusią močiutę, kuri pasidėjusi produktų už kokius penkis eurus, ir iš kišenės išsitraukia savo skarelę, į kurią susukti pinigėliai, paduodu kasininkei savo kortelę ir paprašau nuskaičiuoti.

Aišku, jeigu tai būtų 50 eurų, pamąstyčiau, bet 5 ar 10 eurų tokiam žmogui tikrai negaila, galiu sau tai leisti. Dažniausiai tai darau parduotuvėje, kurioje nuolat lankausi, todėl kasininkės mane jau pažįsta ir nieko neklausia. Tai padaręs palinkiu geros dienos ir nueinu, nelaukiu, kad man padėkotų, man to visiškai nereikia. Tegu pati močiutė pasidžiaugia dovana.

Tai padaręs palinkiu geros dienos ir nueinu, nelaukiu, kad man padėkotų, man to visiškai nereikia.

Šiems žmonėms tie penki eurai – didžiulė suma, o man labai patinka tai, kad paremiu juos tiesiogiai, ne per kokią nors organizaciją ar akciją. Apie jas turiu savo nuomonę – per jas didelė paramos dalis išleidžiama įvairiems renginiams, koncertams, administravimui, darbuotojų atlyginimams, o žmonėms pinigų lieka mažai. Man geriau paaukoti tiesiogiai. Be to, žmogus iš karto gauna naudą“, – teigė pašnekovas.

Vyras tikino, kad kitų eilėje stovinčių žmonių žvilgsniai būna įdomūs, bet kai jis pasidalino šiuo veiksmu feisbuke, iš komentarų suprato, kad yra žmonių, kurie taip daro. Ir tai, pasak jo, džiugu, nes tai ir yra bendruomeniškumo dvasios esmė – padėti vienas kitam. Būtent šios idėjos vedamas jis įkūrė ir stengiasi palaikyti bendruomenę savo gyvenamojoje vietoje.

Sakote, kad jeigu būtų galima atsukti laiką atgal, greičiausiai bendruomenės nekurtumėte ir jos pirmininku nebūtumėte. Kodėl?

– Tuo metu tikėjau, kad žmonės prisijungs ir bus aktyvūs. Deja, žmonės pasistatė prabangius namus, bet jie gyvena savo gyvenimą ir patys prie aplinkos kūrimo nelabai nori prisidėti. Iš tiesų jie nori visko, bet nieko nenori daryti patys.

O bendruomeniškumo principas toks: kuo daugiau žmonių įsijungs į veiklą, tuo daugiau infrastruktūros atsiras mūsų teritorijoje. Tačiau šiandien žmonės dažnai gyvena tik savo šeimoje arba paskendę savo darbuose ir nesirūpina, kas vyksta aplinkui. Kasmet mums reikia valyti šalia esantį miškelį.

Žmonės pasistatė prabangius namus, bet gyvena savo gyvenimą ir patys prie aplinkos kūrimo nelabai nori prisidėti.

Atspausdinau per 300 lankstinukų, kviečiančių į talką, dukra su drauge juos išnešiojo po namus, tačiau iš kelių tūkstančių gyventojų visada ateina tie patys 3–6 žmonės. Bet į mūsų pastangomis atsiradusią vaikų žaidimo aikštelę ateina daug žmonių. Taip pat daug kas žaidžia krepšinį sporto aikštelėje. Negana to, atėję prišiukšlina, o savivaldybė tose aikštelėse šiukšlių nerenka, tai tenka daryti man arba šalia gyvenantiems kaimynams.

Skaudžiausia, kad žmonės vis dar įsivaizduoja, kad viską čia daro savivaldybė. Reikia atsiminti – jeigu žmonės patys nieko neinicijuoja, savivaldybė nieko nedarys. Aš kasmet surašau savivaldybei mūsų poreikius – kur kokio kelio reikia, šaligatvio, apšvietimo, takelio, šviesoforo, gulinčio kalnelio ar dar ko nors. Šiemet sąrašui prireikė net šešių lapų. Tuomet visa tai siunčiu į seniūniją, ji perfiltruoja ir siunčia į savivaldybę, kurioje kas nors patvirtinama ir padaroma.

Asmeninio albumo nuotr./Visorių bendruomenės asociacijos veikla
Asmeninio albumo nuotr./Visorių bendruomenės asociacijos veikla

Nuo ko viskas prasidėjo?

– Kai įkūrėme bendruomenę, darbus pradėjome nuo miškelio, esančio prie individualių namų, valymo. Jis buvo užpiltas statybinėmis atliekomis, kurias ten paliko tie patys žmonės, kurie šalimais statėsi namus. Susiorganizavome su kaimynais ir padarėme talką, išvalėme krūmynus ir padarėme pirmą bendruomenės šventę.

Kitą kartą miškelį valėme tik aš, traktorininkas ir jo tėvukas pensininkas, kurį jis pasikvietė. Trise dirbome 12 valandų – nei valgę, nei gėrę. Traktorininkui sumokėjau 1 200 litų. Vakare visi vos pavilkome kojas, bet buvo padarytas didžiulis darbas – surinktos statybinės atliekos, plytos, akmenys, šiferiai. Ko tik ten nebuvo.

Po truputį pradėjome rašyti prašymus į savivaldybę ir rengti projektus. Taip atsirado vaikų žaidimų aikštelė. Tiesa, pirmiau už ją atsirado lauko treniruokliai. Savivaldybėje buvo nuspręsta mūsų teritorijai nupirkti tris treniruoklius. Tai buvo lapkritis, labai lietinga, todėl norint juos pastatyti, dar reikėjo išspręsti drėgmės problemą.

Žemė buvo tokia pažliugusi, kad nebuvo įmanoma kasti. Užsakiau betoninius žiedus, kaip man patarė seniūnijoje, nupirkau plėvelės, užsakiau transportą, pasamdžiau traktorių. Vėl sumokėjau apie tūkstantį litų – šeima net nežinojo, kad tai padariau iš savo lėšų. Tačiau treniruokliai buvo pastatyti.

Vėl sumokėjau apie tūkstantį litų – šeima net nežinojo, kad tai padariau iš savo lėšų.

Dabar turime ir universalią sporto aikštelę, kur galima žaisti tenisą, krepšinį. Lėšų gavome iš nepanaudotų 2 proc. paramos, kuri išdalinama seniūnijose aplinkos projektams. Už tuos pinigus buvo išasfaltuota krepšinio aikštelė, viena įmonė padarė stovą, krepšinio lentą gavome vėl per seniūniją, o pastatėme stovą mes kartu su tėvuku.

Brangią kiliminę dangų universalioje aikštelėje patiesė šioje teritorijoje įsikūrusi įmonė, kuri dabar ja ir naudojasi bei nuomoja už tam tikrą mokestį kitiems. Šiemet šiek tiek naudos „nubyrėjo“ ir mūsų bendruomenei.

Asmeninio albumo nuotr./Vaikų žaidimo aikštelė Visoriuose
Asmeninio albumo nuotr./Vaikų žaidimo aikštelė Visoriuose

Tai didžiulis organizacinis darbas. Tačiau turbūt ne veltui sakoma – belskis ir tau bus atidaryta?

– Iš tiesų, kaip bendruomenės pirmininkas ir seniūnaitis aš nuolat rašau raštus, prašymus į savivaldybę ir seniūniją. Vis žiūriu, kur reikia kokio šaligatvio ar kelio. Pernai prie sporto aikštelių mums įrengė apšvietimą, įvažiavimą autobusui ir automobilių stovėjimo aikštelę.

Per dvejus metus talkose išsivalėme parkelį, per savivaldybę pavyko pastatyti šešis suoliukus, dabar per projektą esu užsakęs gimnastikos įrengimus. Jau dabar žmonės su šuniukais čia ateina, apsuka ratelį, tačiau noriu, kad jis būtų gyvesnis, atsirastų apšvietimas, kad tai taptų tikru parku, nes mes savo rajone nieko panašaus neturime.

Jau pažadėta, kad gatvėje, kuria vaikai keliauja iki autobuso, atsiras šaligatvis. Viena mama pasidalino, kaip šia žinia apsidžiaugė jos vaikas: „Mama, mano batai nebebus šlapi.“

Dabar jiems tenka eiti per mišką pažliugusiu taku. Šiemet padarys taką, ir vaikai jau galės eiti švariu šaligatviu per miškelį, o kitais metais, jei viskas bus gerai, šaligatvis atsiras ir prie gatvės, nes ten vaikai eina šalikele, o žiemą, jeigu būna sniego, kelio viduriu. Mat atokesni keliai valomi rečiau – iš šonų pusnys, todėl ir vaikai, ir mamos su vežimėliais stumiasi tiesiog gatve.

Taip pat reikia kurti lietaus sistemą, nes dabar vanduo apsemia gatves. Kadaise čia buvo suformuoti lietaus grioviai, bet statant namus žemė buvo sulyginta, griovių neliko, o kad po to skęsta visa gatvė, niekam neįdomu. Mat išdavus leidimą statyboms, toliau jų proceso niekas nekontroliuoja.

Asmeninio albumo nuotr./Visorių bendruomenės asociacijos veikla
Asmeninio albumo nuotr./Visorių bendruomenės asociacijos veikla

Šiais laikais ir projekto parengimas kainuoja. Iš kur imate pinigų?

– Jei čia gyvenantys žmonės aktyviai pervestų 2 proc. paramos savo teritorijos tvarkymui, būtų galima surinkti nemažai pinigų, net iki 20 tūkst. eurų. Šiemet bendruomenė surinko per tūkstantį eurų. Su šiais pinigais jau galima kažką projektuoti, galvoti, planuoti, kurti vizualizacijas, samdyti joms architektą, matininkus. Visa tai darome iš savo lėšų.

Kuo daugiau lėšų bendruomenė turės, tuo daugiau galės nuveikti savo teritorijoje. Aišku, reikia paramos ir mokyklos, darželiams, tačiau šią paramą juk galima skaidyti keliems objektams. Jeigu norime, kad ten, kur gyvename, būtų gražu, funkcionalu, reikia ir patiems prie viso šito prisidėti.

Jei čia gyvenantys žmonės aktyviai pervestų 2 proc. paramos, būtų galima surinkti nemažai pinigų.

Kai sukūrėme bendruomenę, buvo nuspręsta rinkti stojamąjį ir metinį mokestį. Tačiau žmonės greitai apie mokesčius pamiršo. Kita vertus, juk negaliu to iš jų reikalauti ir niekada neprimenu, nes tai savanoriška veikla. Taigi dažniausiai visus projektus finansuoju pats.

O dar ir iš valstybės pusės būna įvairių kuriozų. Su kaimynais suformavome šlaitą bendruomenės šventėms. Gavome 20 kubų medienos iš savivaldybės, išsipjovėme jos statyboms, o likusią palikome laužui. Planuojame pastatyti lauko sceną ir virtuvę.

Asmeninio albumo nuotr./Visorių bendruomenės asociacijos veikla
Asmeninio albumo nuotr./Visorių bendruomenės asociacijos veikla

Atsivedėme čia elektros įvadą, kuris mums reikalingas kasmet per bendruomenės šventes bei talkas. Iš esmės elektros reikia vos kelis kartus per metus, kad galėtume vaikams pripūsti batutą, pasijungti muzikos aparatūrą ir pan.

Labai nustebino ESO (Energijos skirstymo operatorius – aut.). Nors buvau kitaip informuotas, jie mus, bendruomenes, gyvenančias iš paramos lėšų, prilygino verslo klientams. Buitiniai klientai moka už tai, kiek suvartoja elektros, o mums, kaip verslo vartotojui, iš paramos lėšų kas mėnesį už vadinamąjį galios palaikymą tenka mokėti per 10 eurų. Taigi kiekvienais metais nuo bendruomenės sąskaitos bus nuskaičiuojama apie 130 eurų.

Aukščiausios valstybinės institucijos deklaruoja, kad nori dirbti su bendruomenėmis ir palaiko jų veiklą, kviečiasi mus, bet nepagalvoja apie tai, joms reikia padėti. Nors esame visuomeninė ne pelno siekianti organizacija, paslaugų teikėjų įmonės mus traktuoja kaip verslininkus.


15min projektu „Šiemet buvau geras“ siekiama atkreipti dėmesį į gerumo iniciatyvas, kurios keičia Lietuvą.

Kviečiame susipažinti su projekto bendruomenėmis, fondais, asociacijomis bei iniciatyvomis ir jiems aukoti, kad geri darbai tęstųsi ir augtų!

Daugiau apie projektą rasite ČIA.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką