Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 28d. 21:01

Agnė išdrįso mesti darbus ir atsiduoti kūrybai: „Man gražu nuogas kūnas, kodėl tai turėtų būti tabu?“

Agnė Čižauskaitė ir jos darbai
Luko Balandžio / 15min ir asmeninio archyvo nuotr. / Agnė Čižauskaitė ir jos darbai

Menininkė Agnė Čižauskaitė neslepia – kelias savęs atradimo link nebuvo lengvas. Nors piešimas ją kaip pomėgis lydėjo nuo pat vaikystės, suprasti, atrasti, ką iš tiesų nori veikti gyvenime, pavyko tik prieš metus. „Visą gyvenimą dirbau padavėja, kelias iki kūrybos buvo tikrai sunkus, reikėjo labai daug stengtis, daug dirbti ir emociškai per save perlipti“, – sako 29-erių A.Čižauskaitė, šiandien savo darbais ne tik džiuginanti aplinkinius, bet ir galinti gyventi iš to, kas teikia malonumą širdžiai.

Alytaus rajone, gamtos apsuptyje, gimusi ir užaugusi Agnė jau dešimtmetį gyvena Vilniuje ir sako labai mėgstanti šį miestą. „Labai gerai turėti dvejus namus: kai gali grįžti ten – į gamtą, ir čia – į sostinę, kur verda visas gyvenimas“, – sakė pašnekovė.

Šiandien jauna moteris gyvena iš kūrybos – piešia. Tačiau taip buvo ne visada. Nors Agnę piešimas lydėjo nuo vaikystės, buvo jos pomėgis ir savotiška meditacijos forma, į Vilnių ji atvyko studijuoti ne menų, o taikomosios istorijos.

Po studijų teko išbandyti skirtingus dalykus, dirbti, kaip pati sakė, džiaugsmo neteikiančius darbus, kol visą laiką kankinęs jausmas, kad turėtų užsiimti kuo nors kitu, vieną dieną įgavo kūną. Bendrąja prasme. Nors nesuklysčiau pasakiusi, kad ir siaurąja – jaunosios menininkės darbuose vyrauja nuogas moters kūnas.

Asmeninio archyvo nuotr./Agnė Čižauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Agnė Čižauskaitė

Apie jį kaip pasirinktą motyvą, kūrybą, savo pašaukimo atradimą ir menininko gyvenimą ir kalbamės su Agne.

– Prieš metus piešimas tapo nebe tik jūsų pomėgiu, kuriam, kaip sakėte, anksčiau neteikdavote jokios reikšmės, bet ir pagrindine jūsų veikla, jūsų darbu. Kaip tai nutiko?

– Visada kirbėjo jausmas, kad galiu veikti ką nors daugiau, jog save realizuočiau. Bėgant metams tas savirealizacijos klausimas vis aštrėjo, jaučiausi nepatenkinta. Prieš porą metų man tiesiog atėjo mintis, kad galbūt turiu daryti ką nors, susijusio su menu. Pasvarsčiau, kad gal visai įdomu būtų grafikos dizainas.

Vienoje profesinėje mokykloje pradėjau mokytis maketavimo, išmokau dirbti su įvairiomis programomis, daug mokiausi savarankiškai, lankiau ir papildomus kursus, galiausiai pradėjau daryti įvairius nedidelius dizaino darbelius: plakatus, reklamjuostes socialiniams tinklams ir pan. Socialinių medijų agentūroje atlikau praktiką kaip grafikos dizainerė. Staigmena ta, kad po viso šito supratau, jog grafinis dizainas irgi nėra tai, kas man patinka (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr./Agnės Čižauskaitės darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Agnės Čižauskaitės darbas

Lygiai prieš metus mečiau visus savo turimus darbus ir nutariau eiti ieškoti laimės kitu keliu – bandyti piešti. Man labai patiko programa „Illustrator“, mačiau daug visokių galimybių. Ir nutariau, naudodamasi ja, atgaivinti savo piešimo įgūdžius.

– Nuo ko viskas prasidėjo?

– Daug bandžiausi, mokiausi, nors piešiu ir ranka, man knietėjo piešti pasitelkus „Iliustratorių“. Viskas prasidėjo nuo printų. Praėjusią žiemą sudalyvavau keliose mugėse ir po truputį pradėjau gauti užsakymų. Susikūriau profilius feisbuke ir instagrame, pamažu viskas pradėjo suktis.

Kas esu ir ką darau, net ir sunku įvardyti, nes per metus mano printai persikėlė ir ant drabužių, ir medžiaginių maišelių, ir pledų, turiu sumanymą juos perkelti ir ant telefono dėkliukų. Tai – žmonėms reikalingi daiktai. Bet savo visa kūryba neskatinu žmonių vartoti be saiko, kaip tik manau, kad tie kūriniai – ilgam. Sulaukiu pasiūlymų ir iš dizainerių, kad padėčiau apipavidalinti žmonių namus.

Asmeninio archyvo nuotr./Agnės Čižauskaitės darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Agnės Čižauskaitės darbas

– Labai džiugu, kad nepabijojote savęs paieškoti. Pakalbėkime apie jūsų kuriamus darbus. Kiekvienas menininkas per savo kūrybą tam tikra prasme mėgina išreikšti save. Jūsų darbuose vyrauja juodas nuogos moters kūnas. Kodėl pasirinkote tokį motyvą, tokią išraišką?

– Nedažnai sulaukiu šio klausimo, bet dažnai pati pagalvoju, kodėl taip yra. Taip, tai yra mano vidinė išraiška, tačiau atsakymo į šį klausimą kol kas nesu atradusi. Kiek save prisimenu, jei tik prisėsdavau piešti, visada būdavo žmogus, tiksliau – moters kūnas. Kodėl jis yra, man net sunku paaiškinti.

Aš pati esu moteris ir tai yra mano kūnas, kuris man pačiai yra duotybė. Koks jis yra, toks, bet tai man yra gražu. Piešiant moters kūną man visada yra iššūkis nepadaryti ko nors, kad jis, nes yra nuogas, neatrodytų vulgariai. Man svarbu, kad tai būtų skoninga, subtilu, minimalistiška.

Piešiant moters kūną man visada yra iššūkis nepadaryti ko nors, kad jis, nes yra nuogas, neatrodytų vulgariai.

Dažniausiai nuogas kūnas siejasi su kokiais nors vulgariais dalykais, kad tai skirta vyrams ir pan. 95 proc. mano klientų sudaro moterys. Taip jau nutiko, kad moters kūnas liko mano piešiniuose, juose taip pat yra ir gamtos. Mano galvoje šie du dalykai eina paraleliai, yra kažkokių sąsajų su saule, mėnuliu, ta visa energetika.

Ir darbuose moters kūnas dažnai persipina su tokiais kosminiais, mistiniais dalykais, nes man tai labai susiję. Aš pati labai jaučiu ryšį ir poveikį, pavyzdžiui, mėnulio užtemimo ir kitų reiškinių, tai gal taip tapačiai viską ir išreiškiu.

– Viena, kai nuogas kūnas išties yra vulgaru, bet dažnai visuomenėje susiduriama su jausmu, kad tai tiesiog yra nepatogu. Ne visi jaukiai jaučiasi stebėdami spektaklį, kai, pavyzdžiui, scenoje yra apsinuoginęs žmogus. Tada kyla diskusijos: ar tai būtinybė, ar peržengtos ribos, ar siekis šokiruoti? Kaip jūs vertinate kitur matomą nuogą kūną?

– Priklauso nuo to, kaip tas nuogas kūnas pateiktas: jei tai meninė forma, spektaklis, performansas, žmonės būdami nuogi šalia vienas kito jaučiasi gerai, tai viskas ir gerai. Manau, kad čia niekas neturėtų stebėtis ar ko nors kaltinti, smerkti, kad tas žmogus taip išreiškia meną.

Kas kita, jei tas nuogas kūnas pateiktas neskoningai, jei svarbu tiesiog parodyti savo nuogą kūną. Dažnai tai gali atrodyti vulgariai. Ir dažniausiai tai daro moterys, norinčios dėmesio, bet nežinančios, kaip jo gauti, – apsirengia taip, kad parodytų kuo daugiau nuogumo.

Tačiau iš esmės nuogas kūnas man yra gražu, tai yra kiekvieno mūsų duotybė; kodėl turėtų būti tabu apie tai kalbėti ar į tai žiūrėti?

– Jūsų darbuose moters kūnas juodas, bet vyrauja dar kelios kitos spalvos: raudona, balta, mėlyna, pilka. Kodėl būtent jos?

– Labai natūraliai. Man tos spalvos tiesiog gražiai dera tarpusavyje. Dėl juodo moters kūno – sunku atsakyti, kodėl taip yra. Raudona man asocijuojasi su saule, šiluma. Mėlyna, balta – lyg ir mėnuliai ar planetos.

– Ar turėjote kada nors įkvėpėjų – žmonių, kurių darbais žavėjotės, domėjotės jų kūryba? Ar turite dabar? Kas jie?

– Tiesą sakant, anksčiau tuo, ką dabar pati darau, domėjausi ne itin daug, išskirti autoritetų negalėčiau. O dabar, kai pati tuo užsiimu, stengiuosi nežiūrėti, ką daro kiti. Kai prisižiūri, pradedi save lyginti su kitais – kas geriau, kas blogiau. Nori nenori ką nors pasiimi, ir taip nutinka visiems, nesvarbu, kokios srities menininkas esi.

Atrasti savo stilių – labai sunku ir labai sunku su kuo nors nesusitapatinti, kai pasiūla tokia didelė. O labiausiai nesinori prarasti savo autentiškumo.

Yra keletas iliustratorių, kuriuos seku instagrame, bet jų stilius visai kitoks, jie labai spalvingi, žaismingi. Man patinka Eglė Žvirblytė, Karolis Strautniekas. Atrasti savo stilių – labai sunku ir labai sunku su kuo nors nesusitapatinti, kai pasiūla tokia didelė. O labiausiai nesinori prarasti savo autentiškumo, atrasto braižo.

– Kalbant apie kūrybą neišvengiame skambaus žodžio „įkvėpimas“. Kaip yra jums – turite griežtą dienotvarkę, discipliną, ar vis dėlto leidžiate sau palaukti mūzos?

– Tai, ką darau, yra tapę mano darbu. Mano diena dažniausiai prasideda 6 val. ryto. Dažniausiai po nakties turiu visokių prikauptų minčių. Prisėdu prie kompiuterio, jame turiu susikūrusi tokių įkvepiančių vizualizacijų – gamtos, žmonių.

Dažniausiai anksti ryte man yra įkvėpimas ką nors nauja sukurti arba atlikti senus darbus. Įkvėpimas nėra nuolatinė būsena, bet, kalbant apie darbą, stengiuosi viską susikurti taip, kad man nereikėtų prisiversti ką nors daryti, o galėčiau atlikti, kai turiu galimybių.

Asmeninio archyvo nuotr./Agnės Čižauskaitės darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Agnės Čižauskaitės darbas

– Užsiminėte, kad gera turėti dvejus namus – ir dideliame mieste, ir gamtos prieglobstyje. O kas jums yra didesnis įkvėpimas – miestas, šurmulys ar gamta, ramybė?

– Visapusiškai gamta, ramybė. Galima sakyti, kad visus savo darbus atlieku būdama namuose. Nemėgstu kavinių, būrių žmonių, mane blaško, negaliu kurti.

Esu žmogus introvertas. Jei kuriu Vilniuje, visi darbai vyksta namuose. Esu įsikūrusi jaukius namus, daugiau kaip pusdienį būnu viena ir užsiimu savo veiklomis.

O jei būnu pas tėvus, ten ir stengtis nereikia, viską lemia pati aura – vienkiemis, laukai, gamta. Gal dėl to mano darbuose yra spalvotos gamtos – tai tarsi mano praėjusi vaikystė.

Asmeninio archyvo nuotr./Agnės Čižauskaitės darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Agnės Čižauskaitės darbas

– Ar lengva / įmanoma šiandien išgyventi iš meno?

– Ar įmanoma? Taip. Ar lengva? Ne (juokiasi).

– Kiek ir ko reikia, kad galėtum išgyventi, susikurti sau patogią darbo vietą?

– Galiu atsakyti tik remdamasi savo pavyzdžiu. Manau, kad pirmiausia reikia nuolat dirbti. Ir nesvarbu, esi tą dieną tam nusiteikęs ar ne. Aš kasdien turiu atlikti tam tikrus darbus: ar ką nors sukurti, ar bent idėją sugeneruoti, apžiūrėti džemperiams, marškinėliams medžiagas, atrinkti rėmelius, kontaktuoti su žmonėmis ir pan.

Taigi kūrybinis procesas iš esmės vyksta visada – ar ką nors baigiant, ar pradedant naują. Ir man tai labai padeda, nes visada turiu, ką pasiūlyti žmonėms.

Visą gyvenimą dirbau padavėja, kelias iki kūrybos buvo tikrai sunkus, reikėjo labai daug stengtis, dirbti ir emociškai per save perlipti.

Labai svarbi čia ir disciplina. Valandos, skirtos darbui, ir valandos – poilsiui. Kai gyveni ir dirbi vienoje erdvėje, išsitrina ta plonytė riba tarp namų ir darbo, ir tada tu visada esi darbe. Labai svarbu tai atskirti.

Svarbu turėti ir socialinius tinklus, kad žmonės galėtų tave pasiekti. Labai daug laiko reikia investuoti ir į rinkodarinius dalykus, kad apie tave sužinotų. Nes jei tik kursi, kad ir kokie nuostabūs bus tavo darbai, bet jų niekam neparodysi, niekas apie tave ir nesužinos. Jei nori pragyventi iš kūrybos, tai neatsiejama nuo rinkodaros, bandymo sudominti žmones, kodėl jie norėtų pirkti tavo kūrinius.

Žinoma, viską reikia pateikti gražiai, skoningai. Ir nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis. Aš pati socialiniuose tinkluose dalijuosi savo mintimis, emocijomis, ir ne tik tuo, kai viskas gerai.

Asmeninio archyvo nuotr./Agnės Čižauskaitės piešinys ant marškinėlių
Asmeninio archyvo nuotr./Agnės Čižauskaitės piešinys ant marškinėlių

Visą gyvenimą dirbau padavėja, kelias iki kūrybos buvo tikrai sunkus, reikėjo labai daug stengtis, dirbti ir emociškai per save perlipti. Manau, visiems svarbu sužinoti, kad už visa to yra tiesiog toks pat paprastas žmogus, kuriam irgi reikėjo labai pasistengti, kad save atrastų ir galėtų užsiimti tuo, kuo dabar dalijasi su kitais.

O paskui jau prisigalvoji, ką ir kaip gali daryti, kur savo kūrybą naudoti, kas yra tavo rinka. Aš kol kas orientuojuosi į Lietuvą, viliuosi, kad galbūt ateityje su kitų žmonių pagalba pavyks pasiekti ir užsienio rinką.

– Ar jaučiatės galiausiai atradusi save, ar esate laiminga dėl to, ką šiandien turite, ką kuriate?

– Pagalvojau, kad per šiuos metus nė karto nenorėjau išeiti iš darbo, vadinasi, taip – pagaliau atradau tai, kas man patinka ir tinka (juokiasi). Tai nėra lengvesnis kelias, bet jis įdomesnis. Man patinka, kad mano darbai gali būti praktiškai panaudojami ir turėti vertę. O mano tikslas – žmonėms pasiūlyti geriausia, ką galiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką