Dabar populiaru
Sportas gyvai
Advertisement
Publikuota: 2021 rugpjūčio 23d. 18:56

Audriaus aistros bėgti nenuslopino net avarija: ilgiausia įveikta distancija – 2400 km

Bėgimas per Chilę, Pietų Amerika
Asmeninio albumo nuotr. / Bėgimas per Čilę, Pietų Amerika
Vienoje individualiai dirbančių žmonių feisbuko grupėje pasirodė, kaip jį pavadino pats autorius Audrius Klimašauskas, nestandartinis skelbimas: „Ieškau darbo Vilniuje sąžiningai užsidirbti, kad galėčiau išlaikyti savo verslą. Nesu standartinio tipo darbuotojas, bet ką galiu garantuoti, kai imuosi darbo, jį atlieku iki galo. Tikiu, kad prašyti pagalbos yra stiprybės ženklas.“

Skelbimą parašęs 27 metų A.Klimašauskas, ko gera, netelpa ir į standartinio šiuolaikinės visuomenės piliečio normas. Jo aistra – per ilgo bėgimo distancijas (ilgiausia iš jų – 2400 km) tyrinėti savo žmogiškas ribas, o savo patirtis jis stengiasi sudėti į mokymų programą, kurios tikslas – įkvėpti žmones siekti savo tikslų.

Iš Ignalinos kilęs jaunas vyras anksti neteko tėvų, todėl iš karto po mokyklos baigimo nusprendė išvykti į Jungtinę Karalystę, kur dirbo įvairiausius darbus – nuo šiukšlių rūšiavimo, maisto, daržovių, šokoladų fabrikų, iki valymo sferos. Po kelerių metų gavo pastovų darbą slaugos namuose.

Kadangi darbo grafikas buvo lankstus, Audrius pradėjo bėgioti, tačiau ne taip, kaip mes visi suprantame bėgimą. Priklausomai nuo to, kiek laisvadienių turėdavo, jis pasirinkdavo 100, 200 ar 300 km distanciją. Kaip pats sako, bėgdamas jis jaučiasi būnantis savo erdvėje. Tai saviraiškos būdas, teikiantis jam didžiulį pasitenkinimą, o suplanuoto finišo pasiekimas – jausmą, kad žmogaus galimybės yra neribotos, kad žmogus iš tiesų gali labai daug.

„Į kuprinę įsimesdavau tik keletą drabužių persirengimui, kai kurių daiktų ir maisto. Visą bėgimo laiką būdavau lauke. Kai reikia pailsėti, pasitiesiu polietileno plėvelę ant žemės, šiek tiek pailsiu, pamiegu ir bėgu toliau. Jeigu lydavo, sulydavau, bet bėgdamas išdžiūdavau, kaip komiškai tai skambėtų“, – tikino pašnekovas.

Aistros bėgti nenuslopino net skaudi avarija.

Motoroleriu važiuojantį vyrą partrenkė iš šalutinio kelio per raudoną šviesą išlėkusi mašina. Buvo sutrupinta apatinė kojos dalis – lūžusį kaulą teko sujungti metalu, o gydytojai sakė, kad bus didžiulis pasiekimas, jeigu jis vėl vaikščios.

Patirtis, kad žmogaus kūnas gali peržengti savo paties ribas, neleido nuleisti rankų. Po intensyvaus, valios pastangų reikalaujančio jo paties darbo ir specialistų pagalbos Audrius ne tik pradėjo vaikščioti, bet ir atliko testinį 70 km bėgimą Kanadoje. Bėgimas – jo tapatybės dalis, kurios atsisakyti jis neketino.

„Sportas man visada buvo daugiau nei fizinis krūvis. Man tai ne tik kūno, bet ir mąstymo ribų praplėtimas, nežinomybės baimės įveikimas. Visada pasikliaudavau savo kūnu, įsiklausydavau, kada jau reikia sustoti ir pailsėti. Kita vertus, dažnai mums atrodo, kad daugiau nebegalime, nors iš tiesų galime labai daug, todėl dirbdavau su savo pasąmone. Nuo 2012 m. iki dabar esu nubėgęs ilgas distancijas 50-yje šalių įvairiausiomis klimatinėmis sąlygomis“, – sako Audrius.

Sutikęs savo istoriją papasakoti 15min GYVENIMO skaitytojams, Audrius pabrėžė, kad šio pokalbio tikslas nėra susirasti darbą. Jo tikslas – savo pavyzdžiu įkvėpti kitus žmones gyventi laimingą ir sąmoningą gyvenimą.

Poilsiui per parą skirdavau apie 5 valandas, kurias išskirstydavau tarpsniais po 20–30 minučių.

„Gal šiek tiek kitaip mąstau negu dauguma, bet nuoširdžiai tikiu, jog kiekvieno žmogaus pareiga yra siekti savo svajonės ir gyvenimą padaryti geresnį, jį įprasminti. Aš nenoriu tiesiog susirasti darbą, aš noriu būti balsas žmonių, kurie nedrįsta kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, apie savo svajones. Jei bent vienas žmogus atvers naują lapą savo gyvenime, būsiu atlikęs savo misiją“, – atviravo pašnekovas.

Papasakokite plačiau, kaip atrodo kelių šimtų ar net tūkstančių kilometrų bėgimas? Kaip jūs bėgate, kaip ilsitės? Kaip kūnas ištveria tokį krūvį?

– Anglijoje aš paprastai bėgdavau nuo miesto iki miesto. Vėliau išbandžiau aplinkines Europos šalis. Skrisdavau iš karto su sportine apranga ir nedidele kuprinyte, kurioje būdavo reikalingiausi daiktai. Bėgti pradėdavau nuo oro uosto, kuriame nusileisdavau, atgal skrisdavau jau iš kito miesto.

Poilsiui per parą skirdavau apie 5 valandas, kurias išskirstydavau tarpsniais po 20–30 minučių. Kadangi distancija labai ilga, svarbu, kad neatšaltų ir nesustingtų raumenys. Todėl pailsiu (paguliu arba pamiegu) ir bėgu toliau 20–30 km, tuomet vėl pailsiu.

Pabandęs Europoje, įsidrąsinau vykti į kitus žemynus – teko bėgti Maroke per dykumą, perbėgau visą Meksiką (tai ilgiausia mano distancija – 2400 km, užtrukau daugiau nei dvi savaites).

Savo jėgas išbandžiau net Arkties vandenyne esančiame salyne.

Savo jėgas išbandžiau net Arkties vandenyne esančiame salyne. Tokiose ekstremaliose distancijose labai daug nežinomųjų – nežinai, ko tikėtis. Žinojau tik tiek, kad galiu pasirūpinti tuo, kas priklauso nuo manęs, ir privalau nerizikuoti savo gyvybe: jeigu situacija taps pavojinga, bėgimą nutrauksiu.

Asmeninio albumo nuotr./Audrius Klimašauskas
Asmeninio albumo nuotr./Audrius Klimašauskas

Atsimenu, Meksikos dykynėje man pasibaigė vanduo. Sustojau pailsėti, kol aprims saulė, nes karštis buvo sunkiai pakeliamas. Visoje dykvietėje radau vienintelį medį, kuris metė šešėlį. Saulei aprimus, tęsiau bėgimą ir galiausiai radau, kur pasipildyti vandens atsargas.

Taip pat vandens atsargos man buvo pasibaigusios bėgant per didžiulę dykumą Čilėje. Buvo taip sausa, kad mano kūnas, negaudamas vandens, tarsi traukėsi, energijos nebuvo net ėjimui, ką jau kalbėti apie bėgimą. Ir staiga vidury dykumos pamačiau prekes gabenantį konvojų. Iki šiol nesuprantu, kaip tai įmanoma: dykuma juk didelė, bet konvojus atsirado kaip tik toje vietoje, kur buvau aš.

Ukrainoje bėgau žiemą. Vieną dieną buvo stipri šlapdriba, ir mano batai permirko, o atsarginės avalynės neturėjau. Kitą naktį labai atšalo – buvo daugiau nei minus 20. Kadangi drėgna avalynė užšalo, viskas baigėsi tuo, kad ištino viena koja. Bėgimą teko nutraukti ir priimti situaciją tokią, kokia ji yra.

Savo bėgimo patirtis esate sudėjęs į knygą. Kaip ji gimė?

– Po avarijos, būdamas prikaustytas prie lovos, turėjau labai daug laiko sau. Kad nelįstų juodos mintys į galvą, o nuveikčiau ką nors naudinga, susiradau bendraminčių ratą ir pradėjau mokytis.

Pirmiausia nuotoliniu būdu studijavau pardavimus ir rinkodarą. Pasinaudojęs šiomis žiniomis, atidariau savo elektroninę parduotuvę, kurioje prekiavau namų apyvokos daiktais.

Tačiau jaučiau, kad tai ne vienintelė sritis, kurioje galiu save realizuoti. Vis ieškojau, kokios veiklos man teikia džiaugsmą. Be abejo, labai svarbi mano gyvenimo dalis – bėgimas. Todėl, nors esu gana uždaras žmogus, nusprendžiau papasakoti savo istoriją žmonėms, kad paskatinčiau juos taip pat siekti savo tikslų, nesvarbu, kokia tai būtų sritis. Taip gimė knyga – „Born to run“. Joje aš aprašiau realias savo patirtis bėgimo metu.

Ko gera, knygą parašyti mane paskatino ir mano susidomėjimas mentorystės ir kitokių asmenybinių mokymų programomis. Dauguma jų vyko nuotoliniu būdu, bet kai jau pradėjau vaikščioti, vykdavau į renginius ir gyvai. Juose žmonės dalinosi savo žiniomis ir patirtimis, kaip jie siekia savo tikslų. Tai man suteikė tikėjimo, kad žmogus savo gyvenime gali pakeisti labai daug dalykų, kurie, atrodytų, nulemti aplinkybių ir nesikeičiantys. Taip pat šios patirtys leido pažvelgti į tamsiąją savo pusę bei įgauti drąsos nebėgti nuo savo problemų.

Tik socialiniuose tinkluose visi mes labai gražūs ir sėkmės lydimi, bet daug svarbiau būti sąžiningam su savimi.

Savo gyvenimą aš susikirsčiau į 11 kategorijų ir supratau, kad, norėdamas būti laimingas ir patenkintas savo gyvenimu, turiu skirti pakankamai laiko joms visoms – pradedant sveikata, laisvalaikiu, sportu, finansais, baigiant santykiais. Ir tai nereiškia, kad dabar jau esu tobulas. Esu tik paprastas žmogus, kuriam iškyla įvairių sunkumų, tenka įveikti įvairius iššūkius, tačiau aš nebijau apie tai kalbėti ir siekti to, apie ką svajoju.

Tik socialiniuose tinkluose visi mes labai gražūs ir sėkmės lydimi, bet daug svarbiau būti sąžiningam su savimi ir nebijoti tos savo pusės, kuri nelabai patinka. Svarbu neužverti durų tikėjimui, kad mano gyvenimas gali būti kitoks, ieškoti pavyzdžių, iš kurių galiu pasisemti įkvėpimo. Nė vienas nesame kuo nors prastesnis už kitus.

Labai noriu perduoti šį suvokimą, todėl pradėjau apie tai kurti videoprogramą – savo patirtį sudėliojau į tam tikras strategijas, padedančias siekti užsibrėžtų tikslų kiekvienoje iš vienuolikos kategorijų. „Happiness Lifestyle Mastery“ mokymų programa – tai reali mano gyvenimo patirtis su tikromis istorijomis ir pamokomis.

Dabar vėl grįžote į Lietuvą – ar planuojate čia likti?

– Prieš dvejus metus, dar prieš įsisiūbuojant pandemijai, kai niekas nė neįtarė, kaip pasikeis pasaulis, grįžau trumpam aplankyti giminių. Man būnant Lietuvoje, valstybės viena po kitos pradėjo užsidarinėti, todėl nusprendžiau kurį laiką pabūti čia, juolab kad artėjo šiltasis sezonas. Tuomet susipažinau su savo dabartine drauge, pasilikau ir jaučiuosi čia labai gerai.

Mano svajonė – toliau kurti ir plėsti savo mokymų programą. Iki šiol visada viską stengiausi daryti savo pajėgomis ir lėšomis, be išorinės pagalbos, tačiau pastaruoju metu pajamos tolimesnei veiklai baigėsi, todėl pradėjau ieškoti būdų, kaip galėčiau išsaugoti šią veiklą, nes tikiu, kad ji gali būti naudinga ne tik man.

Nuoširdžiai tikiu, jog kiekvieno žmogaus pareiga yra siekti savo svajonės ir gyvenimą padaryti geresnį, jį įprasminti.

Buvau susisiekęs su valstybinėmis įstaigomis, klausdamas dėl finansavimo ir subsidijų galimybių, bet kol kas gavau neigiamą atsakymą. Kreipiausi į kelias investuotojų organizacijas, bankus bei unijas, ten taip pat mano paraišką atmetė, nepavyko man jų įtikinti. Kadangi supratau, kad finansavimo šiuo metu rasti nepavyks, nusprendžiau susirasti darbą, kad galėčiau išlaikyti tai, kuo aš tikiu ir kas man svarbu.

Ir kaip sekėsi darbo paieškos?

– Kadangi man labai artimas sportas, bėgimą žinau ne iš teorinės pusės, o iš savo asmeninės patirties, pirmiausiai kreipiausi į maždaug 30 sporto federacijų, tačiau visur išgirdau, kad komandos suformuotos ir nieko man pasiūlyti negali. Tuomet nusprendžiau pasiūlyti savo žinias ir patirtį pardavimų bei rinkodaros srityje, kreipiausi į šioje srityje dirbančias įmones, vėlgi nerezultatyviai.

Asmeninio albumo nuotr./Audrius Klimašauskas
Asmeninio albumo nuotr./Audrius Klimašauskas

Galiausiai pagalvojau, kad visiškai ne gėda viešai pasisakyti, kuo aš galiu būti naudingas kitiems, – gal kažkas nuspręs, kad mano žinios ir patirtis jiems gali būti reikalingos. Todėl ir pasiskelbiau socialiniame tinkle. Lietuvoje daugelis gėdijasi paprašyti pagalbos. Aš nusprendžiau atsiverti, net ir suprasdamas, kad sulauksiu daug negatyvių atsiliepimų. Taip ir buvo. Tačiau taip pat sulaukiau labai daug palaikymo žinučių iš žmonių, kurie praėjo panašų kelią.

Nesu visai standartinis darbuotojas, bet ką galiu prižadėti, kokio darbo aš besiimčiau, aš jį atliksiu iki galo. Man nesinori atlikti darbo tik tam, kad jis būtų padarytas. Aš noriu į tą darbą įnešti dalelę savęs, nes tikiu, kad darbuotojai nėra tik funkcijų vykdytojai, o žmonės, asmenybės.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Adventur 2022

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką