Moto: neignoruoti intuicijos
– Pastarieji profesinės karjeros metai bėga viešojo sektoriaus bendrovės vadovo kėdėje. Kas motyvavo pereiti iš privataus į viešąjį sektorių?
– Pirmas dalykas – tikslas ką nors prasmingo nuveikti, pasiekti rezultato. Antras – ambicija. Mano atveju, dar pridėčiau pajautimą, kad esi sukaupęs pakankamą kiekį žinių, patirčių, turi aiškią viziją – ką nori padaryti, todėl imi judėti jos link. Jaučiu, kad turiu ką duoti. Iš privataus sektoriaus pereiti į viešąjį iš vienos pusės iššūkis, iš kitos – motyvuojanti tranzicija.
Dirbti privačiame versle yra smagu, bet ten kalba labiau eina apie įrodymą sau ar kitiems, aišku, siekį uždirbti pinigų, o viešasis sektorius labiau ne apie asmeninius finansinius siekius, o darbą visuomenės, šalies gerovei. Viešuosiuose finansuose daug ką galime pagerinti, pataisyti, todėl man ateiti čia ir pamėginti tai padaryti buvo dar ir labai įdomu. Taigi dabar pasiraitoję rankoves su komanda ir bandome tai daryti.
– Minėjote, kad dar penktokas svajojote būti bankininku, studijavote verslo vadybą, keli dešimtmečiai darbo finansų sektoriuje, o dabar ILTE. Viskas apie verslą ir pinigus. Ar nebuvo per karjerą noro mesti visko ir nerti į ką nors kita?
– Minčių keisti karjerą šiek tiek būdavo, bet tai, kad vienoje organizacijoje išdirbau 19ka metų, šiek tiek pasako apie nuoseklumą bei nenorą blaškytis. Man sekėsi gerai, vis žengdavau po žingsnelį į priekį, gal todėl nesinorėjo blaškytis. Išėjau iš tos darbovietės labiau dėl to, kad išaugau, norėjau pamatyti margesnį pasaulį, tai gal buvo motyvatorius, tačiau ir tuomet keisti sektoriaus neketinau, visos idėjos buvo daugiau mažiau apie finansus.
– Ar slegia tai, kad vadovo klaidų kaina didesnė?
– Iš vienos pusės, aš jaučiu tą atsakomybę, žinau klaidų kainą. Iš kitos pusės, aš puikiai žinau, ką noriu pasiekti – kokią organizaciją norėčiau matyti po trijų ar keturių metų. Ta vizija mane motyvuoja, bet prisiimu ir rizikas.
– Geriau yra greitas, bet ne šimtaprocentis sprendimas, ar lėtas ir ilgai matuotas?
– Aš vienareikšmiai esu greitų, bet ne 100 proc., sprendimų fanas, ne tų, kurie brandinami ilgai, bet galiausiai vis tiek gali nebūti jais tikras.
– Kiek gebėjimą vadovauti nulemia asmenybės bruožai? Galima panorėjus to išmokti?
– Atsakydamas į šitą klausimą aš skirčiau du dalykus – lyderis ar vadovas? Vadovauti, mano nuomone, gali išmokti, o išmokti lyderiauti – gerokai sunkiau. Lyderiui reikia tam tikrų savybių ir būdo bruožų, kurie, aišku, ugdomi ir lavinami, tačiau glaudžiai susiję ir su asmenybe. O vadovauti išmokti lengviau, nes tam yra praktikų, literatūros, su kuria gali susipažinti ir mėginti taikyti. Tik reikia nepamiršti, kad ne kiekvienas vadovas yra lyderis, o gali būti, kad organizacijoje, kolektyve yra abu, bet du skirtingi žmonės.
– Jūs linkęs strateguoti, kur atsidursite po penkerių metų, ar vizijų ateičiai nepiešiate?
– Neturiu to nuoseklaus gyvenimo plano. Net ir nesiekiu to daryti – nežinau, kaip bus nei po 5, nei po 20 metų. Aš labiau gyvenu etapais, pavyzdžiui, dabar yra ILTE laikas. Žinau, ką noriu padaryti, kai suprasiu, kad padariau, tuomet galvosiu – kas toliau?
– Kaip pailsite nuo darbo, emocijų ir rutinos?
– Geriausiai tai daryti padeda sportas – prieš darbą ar po. Pastaruosius septynerius metus mane traukia įvairios sporto šakos, kurios susijusios su plastika, gimnastika, balansavimu ant rankų, žiedais, judėjimu, darbu su savo kūno svoriu, gal pavadinčiau tai judesio kultūra (angl. movement culture). Tikslas yra turėti lankstų, koordinuotą, stiprų ir mobilų kūną.
– Lengvai pavyksta rasti tam laiko?
– Pavyksta, nes tai yra labai svarbu balansui, jo palaikymui, juk įtampos, įvairių situacijų darbe nemažai. Aišku, didžiąją dalį ne darbo laiko skiriu šeimai, bet suprantu, kad fizinis aktyvumas, meditacija, rūpinamasis emocine gerove yra labai svarbu.
– Jūsų namuose gyvena ILTE vadovas ar tiesiog Dainius?
– ILTE vadovas apsigyvena tada, kai savaitgalį užpuola koks egzistencinis nerimas, kad ko nors nepadariau. Bet tada aš važiuoju į biurą, stengiuosi namie ILTE vadovu nebūti. Tiesa, vėlyvais vakarais ar kai nepavyksta užmigti, neretai mintys sukasi apie darbą.
– Ar per savo vadovavimo laiką jau išmokote kokių nors pamokų? Ką patartumėte galvojančiam apie vadovavimą?
– Kartais atrodo, kad žinai tam tikrus dalykus labai teisingai, bet kai jautiesi visažinis, tuomet labiausiai reikia klausyti ir girdėti, ką sako kiti. Nebūtinai reikia savo poziciją keisti, bet kartais gali ją pasikoreguoti. Antra, atėjus į naują vietą neteisinga sakyti, kad štai dabar viską keisi. Juk prie to dirbo daug žmonių, turinčių ir žinių, ir patirties, jie nuveikė prasmingų darbų, todėl gali ir įsižeisti.
Galiausiai, aš esu pakankamai emocingas žmogus, todėl stengiuosi nedaryti kokių nors pareiškimų, kai mane užvaldžiusios emocijos. Tiesa, nesvarbu, kokios jos – teigiamos ar neigiamos. Kitas, man visai svarbus dalykas – kliautis intuicija. Neignoruoti pajautimo, kartais net neturint labai objektyvios informacijos.
– Kokius žinomus žmones pasikviestumėte trumpam puodeliui kavos?
– Tikrai norėčiau išgerti kavos su prezidentu Valdu Adamkumi. Taip pat norėčiau pasikalbėti su MO muziejaus steigėju Viktoru Butkumi. Dar sukasi du žmonės galvoje – profesorius Vladas Algirdas Bumelis ir Danas Tvarijonavičius.
– Jei galėtumėte atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje 15-ai minučių ir nuveikti, ką tik norite, kas tai būtų?
– Norėčiau į kalnus. Dėl labai paprastos priežasties – esu per mažai juose buvęs.
