Norėjo, kad niekas „nelaužytų sparnų“
Kaip portalui 15min pasakoja pati Aušra, tiek ji, tiek vyras į Druskininkus persikėlė iš kitų miestų. Tauras – vilnietis, į kurortą su šeima persikraustęs prieš 30 metų. Tuo tarpu ji pati iš Kauno – ten užaugo, mokėsi, o Dzūkijoje atsirado prieš 20-metį, sekdama paskui savo vyrą, su kuriuo susipažino dar studijų laikais.
Pagal specialybę menotyrininkė ir meno kuratorė, atvykusi į Druskininkus, moteris įsidarbino miesto savivaldybės kultūros skyriuje. „Gavau žinių, susipažinau su bendruomene. Buvo įdomu, bet supratau, kad biurokrato darbas ne man“, – prisimena Aušra.
Vėliau pašnekovei teko padirbėti ir privačioje turizmo firmoje. Tačiau ir ši veikla jos pilnai netenkino. „Su vyru supratome, kad reikia vienyti savo šeimos jėgas. Norėjome kūrybinės erdvės, kur galėtume generuoti naujas idėjas, kad mums niekas sparnų nelaužytų“, – tikina druskininkietė.
-
Menininkės Adelės maištas prieš šiuolaikinį pasaulį atsispindi jos darbuose: „Reaguoju ne šūkiu, o vaizdu“
-
Živilės blynai Alytaus bagažinių turgelyje: 20–30 kg mamos nuluptų bulvių, viena ketaus keptuvė ir daug širdies
-
Kavinę Prienuose atidariusi ukrainietė Aliona: „Iš pradžių žmonės pirko, kad padėtų, dabar grįžta dėl skonio“
Taip pamažu, vedami šviesios svajonės, Česnulevičiai įkūrė kūrybos namus „Druskos studija“. Nors ten įgyvendina ir daugybę kitokių idėjų, viso ko centre – būtent druska, kaip ir užkoduota pavadinime. Bet kodėl gi pora pasirinko dirbti būtent su šia medžiaga?
„Atvažiavusi į Druskininkus, iš karto susimąsčiau – kodėl toks miesto pavadinimas? Juk čia druskos nei užuosi, nei paragausi, kol nenueisi prie šaltinio. Tad ir pradėjau domėtis sūria miesto istorija: apie mitinį liaudies gydytoją Sūrutį, apie Druskonio ežerą, kuriame druskos nerasi, apie legendą, kad kunigaikštienė šaltinius priverkė beraudodama savo vyro.
Visa tai man davė didžiulį įkvėpimą. Na, o mano vyras baldžius, skulptorius, daro kryžius, keisčiausius dalykus iš medžio. Pagalvojau, kodėl gi to paties nepadarius iš druskos? Taip pamažu namuose ir pradėjo atsirasti jos skulptūrų“, – šypsosi Aušra.
Darbus kiekvienas kuria unikalius
Nuo 2009-ųjų „druskinėjanti“ pora, laikui bėgant, suprato, kad vien skulptūrų eksponuoti žmonėms neužtenka – reikia juos ir kaip nors užlaikyti, įtraukti veikla. Taip Česnulevičiams gimė idėja savo lankytojams iš druskos duoti ką nors pasigaminti ir patiems.
„Kaip dabar prisimenu, vyras ant stalo išpylė kelias saujas druskos, miltų įdėjo, vandens ir išlipdėme tokį rutuliuką. Mūsų dukra Vaiva dar maža tada buvo, vos poros metukų. Ji įspaudė tame rutuliuke savo delnelį. Iki šiol jį turiu ir visiems rodau – va čia buvo mūsų pradžia“, – pasakoja Aušra.
Kaip aiškina menininkė, į jų „Druskos studiją“ atvykusių žmonių laukia edukaciniai-kūrybiniai užsiėmimai „Sūri pamoka“. Jų metu lankytojai iš pradžių supažindinami su Druskininkų istorija, prisiliečia prie pačios druskos, druskuotu vandeniu nusiplauna rankas ir pavilgo sau lūpas. O jau tada kimba kažko iš šios medžiagos formuoti. Iš viso iš kūrybos namų kiekvienas namo išsiveža po du darbelius.
„Per pirmąją dalį darbelį lipdome iš sūraus minkšto rutuliuko. Ir vaikai, ir suaugę dažnai klausia: gal galite duoti kokią nors formą, ką lipdyti? Bet mes to nenorime – jeigu taip, šimtai žmonių išsivežtų tą patį. Pakanka kad ir įspausti į rutuliuką savo pirštą – jis unikalus, tokio piršto daugiau nėra pasaulyje.
Tiesa, kadangi šiemet švenčiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejų, vaikams parodau kopijas jo paliktų inicialų. Tie, kurie nori, gali kurti savo vardo raidę iš tos pačios masės. Tada, kol raidė džiūsta krosnyje, mes mediniu pagaliuku su plunksnele ir tušu ant juodo lapelio kuriame grafinę schemą, atkartojame simbolius, kuriuos naudojo Čiurlionis. Kai turime tą savo paveiksliuką, imame iš krosnies baltą raidę, dedame ant juodo lapelio ir padarome tokį rėmelį.
Tuo tarpu per antrąją dalį einame į kitas dirbtuves. Ten vaikai su mano vyro pagalba iš druskos akmenuko gali pasidaryti amuletą, mažą skulptūrėlę. Būna, vaikai galvoja, kad čia bus labai lengva, o pradeda ir nežino, ką daryti. Bet tiesiog reikia žengti pirmą žingsnį. Tada žengi antrą, sugalvoji, kur eiti, į priekį ar atgal, koks tavo kelias bus. Padaroma viena linija, o gal ta linija prašosi kitos linijos? Taip vaikas ir pagauna tada kibirkštį, užsikabina, užsidruskinėja“, – džiaugiasi Aušra.
Druska – nuo juodos iki oranžinės
Anot pašnekovės, savo studijoje jie nuolat ieško būdų, kaip dar nustebinti lankytojus. Pavyzdžiui, vaikams labai patinka apžiūrėti Tauro rankomis kurtas skulptūras. Jų yra pačių įvairiausių, tačiau bene pati įspūdingiausia – lietuviškas Eifelis, sveriantis apie pusę tonos.
„Vaikams patinka, kad pas mus eksponatus galima liesti rankomis. Jie pajaučia druską, nustemba, kokia ji šalta, klausia, gal ten iš tikrųjų ledas“, – juokiasi moteris.
Pasak Aušros, žmonėms akį ypač traukia ir didžiulė sukaupta skirtingų druskų kolekcija, atskleidžianti, kad ši medžiaga anaiptol nebūna tik baltos spalvos.
„Žmonės dabar labai juda, keliauja po svečias šalis, o mes gal tokie labiau namisėdos esame. Tai va tų keliaujančių žmonių prašome, kad mums iš kitų šalių atvežtų po žiupsnelį kitoniškos druskos. Druska, kaip mes įsivaizduojame, yra balta, bet iš tiesų jos būna įvairiausių spalvų. Iš Islandijos turime juodos druskos, iš Havajų – plytos spalvos, tokios oranžinės. Dabar jau esame surinkę apie 130 rūšių“, – sako tautietė.
Savo studijoje Česnulevičiai kolekcionuoja ir įvairias patarles, priežodžius bei mįsles apie druską, kurios vartojamos įvairiose kultūrose. Pas juos galima pamatyti užrašų įvairiausiomis kalbomis: nuo italų iki japonų. Žinoma, būtinai paminėti ir lietuviški posakiai, pavyzdžiui, „reikia pūdą druskos suvalgyti, kad žmogų pažintum“.
„Jaunesnioji karta nelabai ir žino, kas tas pūdas yra. Tai mes turime tokį kiekį – 16 kilogramų – druskos į maišelį supylę. Pabando jį vaikai pakelti, pamato, kiek tai daug“, – juokiasi druskininkietė.
Užbaigdama pokalbį, pašnekovė Aušra atvirauja – juos su vyru judėti į priekį skatina malonūs lankytojų žodžiai ir nuoširdus susidomėjimas druskos magija.
„Sakome, kad gyvename gerai, dėkojame visiems atvykusiems ir linkime, kad gyvenime rastumėte balansą tarp saldumo ir sūrumo“, – sako moteris.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
