Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 22d. 11:17

Iš Vidmanto likimas atėmė gebėjimą matyti, bet ne norą gyventi

Vidmantas Kučinskas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Vidmantas Kučinskas

Kauniečio Vidmanto Kučinsko gyvenimas – tikras įrodymas, koks įnoringas būna likimas. Iki 30-ies vyriškis gyveno labai aktyviai. Net ir sovietmečiu jis turėjo nemažai progų pakeliauti, kelionių nepamiršo ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tačiau viskas pasikeitė pradėjus blogėti regėjimui. Po išsamių tyrimų jam nustatytas pigmentinis retinitas – lėtinė, progresuojanti ir dešimtmečiais besitęsianti paveldima tinklainės liga.

Šiuo metu 65-erių sulaukusio vyriškio regėjimas minimalus. Praradęs galimybę uždirbti jis buvo priverstas prašyti skirti socialinį būstą, kuriame gyvena nuo 2017 m.

„Nėra taip, kad aš savęs gailėčiausi. Gyvenime patyriau tikrai daug gero. O dabar, šiaip ar taip, esu jau pensininkas“, – pokalbį pradeda vyriškis.

Artimiausi žmonės – užsienyje

Dvi santuokos, dukra ir anūkė Rusijoje – tokį svarbiausią užgyventą turtą Vidmantas neslėpdamas nieko pristato pokalbio metu. Vis dėlto draskyti praeities žaizdų jis nėra linkęs ir iš karto pabrėžia, jog nenorėtų, kad jo istorija suktųsi tik apie tai. Juolab, kad santykiai su dukra puikūs. Tiesa, pasimatyti dažnai nepavyksta, nes ji gyvena užsienyje. „Užpernai ji su anūkėle, kuriai bus dešimt, aplankė mane Lietuvoje. Dabar bendraujame kaip ir visi – per „Viber“, „Skype“, – kalba kaunietis.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vidmantas Kučinskas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vidmantas Kučinskas

Nors artimieji už tūkstančių kilometrų, vienišas jis nesijaučia. Padėti, kai reikia, visada pasirengę bičiuliai – taip Vidmantas vadina gerus pažįstamus, su kuriais tariasi įvairiausiais klausimais: nuo baldų pirkimo iki apsilankymo pas gydytojus. Bičiuliai padeda ir kasdieniuose darbuose, pavyzdžiui, išneša šiukšles. Jiems, kaip pats juokauja, Vidmanto namuose skirtas ir televizorius: „Aš pats juk nematau, kam man televizorius!“.

Jiems, kaip pats juokauja, Vidmanto namuose skirtas ir televizorius: „Aš pats juk nematau, kam man televizorius!“.

Surimtėjęs jis prisipažįsta, kad kol kas, nepaisant savo negalios, jaučiasi pakankamai savarankiškas. „Aš ir „Barboros“ paslaugomis naudojuosi, ir susitvarkau, ką man reikia. Gailesčio man nereikia. Esu savarankiškas“, – tikina pašnekovas.

Ligos priežastis apipinta spėlionėmis

„Su diagnoze“ Vidmantas gyvena nuo 1989-ųjų – tada pirmą kartą jam buvo suteikta neįgalumo grupė. „Tačiau tuomet dar galėjau vairuoti automobilį – regėjimas dar leido. Ypač blogai matydavau vakarais ir naktį. Dieną su akiniais viskas buvo pakankamai gerai. Bet aš pats jau nebedrįsau vairuoti“, – pasakoja kaunietis.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vidmantas Kučinskas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vidmantas Kučinskas

Jis pats dėl savo ligos kaltina ilgas komandiruotes ir žalingą įprotį – rūkymą. Tačiau medikai iki šiol negali tiksliai pasakyti, dėl ko vyriškiui išsivystė sunki regėjimo liga.

„Nuo 1981 m. buvau išvažiavęs dviem metams į Rusiją, už Uralo kalnų. Dirbau sportinį organizacinį darbą. Tada dar neturėjau regėjimo negalios, bet nešiojau kontaktinius lęšius. Jie nebuvo tokie kaip dabar – dar nebuvo silikoninių, minkštų, tik kietos linzės. Traukiniais kartais tekdavo važiuoti keturias paras, neturint sąlygų sterilizuoti linzių. Tuo metu aš dar rūkiau, kas labai kenkia regėjimui. Tai nuvedė prie regėjimo pablogėjimo“, – sako Vidmantas.

Šiuo metu jis mato šviesą; ant kompiuterio ekrano ir telefone yra pasidaręs juodą foną su baltomis raidėmis. Žinoma, naudojasi ir regėjimo negalią turinčių žmonių buitį palengvinančiais sprendimais – specialiomis programomis kompiuteryje ir telefone.

„Aš sakau, kad dar matau. Žinoma, tam turi būti išskirtinės sąlygos. Pavyzdžiui, dabar per langą sklinda saulės šviesa, tai aš matau vaizdą kambaryje tarsi per miglą. Bet jeigu būtų naktis ir šviestų neoniniai skaičiai ir raidės aš galėčiau pamatyti“, – sako pašnekovas.

Aš sakau, kad dar matau. Žinoma, tam turi būti išskirtinės sąlygos.

Su kaimynais beveik bendrauja

„Aš į kaimynus pagalbos nesikreipiu, o jie patys niekada nėra paklausę, ar man kažko reikia“, – pasakoja socialiniame būste gyvenantis vyriškis. Tačiau tikino, jog visi santykiai pataisomi – taip pat ir su kaimynais. Vis dėlto, kaip pats minėjo, šiuo metu bendrauti su jais ir pats nejaučia poreikio – užtenka bičiulių, pažįstamų, kurių jo gyvenime netrūksta.

Paklaustas, ką veikia, kaip leidžia savo dienas, Vidmantas iš karto atsako: „Aš mėgstu permainas“. Ką tai reiškia, paaiškėja netrukus, jam pradėjus pasakoti apie tai, kaip įsirengė jam skirtą socialinį būstą. Jame vyriškis kūrėsi iš lėto, bet labai aiškiai žinodamas, ko nori. Ieškodamas patikusio daikto jis yra nusiteikęs ir palaukti, pataupyti ir įsigyti būtent tą, apie kurį svajojo. Dabar irgi nevengia keisti jau esamų daiktų. Jei neišeina įsigyti naujų, bent jau pakeičia jų vietą bute.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vidmantas Kučinskas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vidmantas Kučinskas

Socialinis būstas nėra skirtas nuolatiniam gyvenimui – jame žmonės gyvena tik tol, kol atsistoja ant kojų ir gali patys išsinuomoti ar įsigyti nuosavą būstą. Vis dėlto Vidmanto atveju taip greičiausiai nenutiks – ir dėl jo negalios, ir dėl amžiaus. Nors jis neslėpė kartais pagalvojantis apie buto išsipirkimą.

Nors gyventi socialiniame būste jam patinka, Vidmantas prasitaria, kad kartais liūdi, jog negali jaustis visateisiu jo šeimininku. Pavyzdžiui, jam nepavyko gauti leidimo šiame bute pakeisti seną vonią į dušo kabiną. Nors tai norėjo padaryti iš savo sutaupytų pinigų, leidimo negavo.

Kelionių nepasiilgsta – įspūdžiai gyvi prisiminimuose

Vienas iš didžiausių Vidmanto pomėgių anksčiau buvo kelionės, per kurias spėjo aplankyti daug šalių. Tačiau dabar, tikina, keliauti nenorintis ne tik dėl ribotų finansinių galimybių.

„Tarybiniai laikais, kai gerai mačiau, paskui jau mūsų (nepriklausomos Lietuvos – aut. past.) laikais, kai regėjimas dar leido pamatyti vaizdus, daug keliavau. Aišku, ne vienas, su draugais automobiliu, autobusu, į pažintines ir į poilsines keliones važiavau. Pradėjus temti mano akims nebesinori, nebeįdomu keliauti. Sakau sau, kad visą Sovietų Sąjungą išvažinėjau, neteko būti tik Rumunijoje. Bulgarija, Vengrija, Slovakija, Slovėnija, Vokietija – visa tai aš mačiau. O ko nemačiau, to negalėsiu įsivaizduoti. Gal ir pavargau jau. Be to, šiais metais prisidėjo ir kitokie suvaržymai, ta pandemija nelemta...“, – iš prisiminimų į svarstymus leidosi vyras.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką