Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 20d. 19:01

Išskirtinis „Low Air“ įkūrėjų Airidos ir Lauryno interviu: „Nesame tokia pavyzdinė pora, kaip daugelis mano“

Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė-Žakevičienė
Vaido Jukūbausko nuotr. / Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė-Žakevičienė

Kai stebi juos iš šono, svarstai – kaip jie viską spėja, ir žaviesi, kad sugeba visą parą leisti drauge – ne tik gyventi po vienu stogu, bet ir drauge dirbti, kurti ir burti gatvės šokio bendruomenę. Tačiau patys pirmojo Lietuvoje urbanistinio šokio teatro „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė-Žakevičienė (35 m.) ir Laurynas Žakevičius (34 m.) neslepia: „Ne viskas taip paprasta ir dirbti kartu nėra lengva. Nesame pavyzdinė pora, kaip galbūt daugeliui iš šono atrodo.“

Airida ir Laurynas susitiko prieš dešimtmetį, o prieš septynerius metus įkūrė urbanistinio šokio teatrą „Low Air“. Publikai pristatę septynis spektaklius, įvertinti dviem „Auksiniais scenos kryžiais“, apdovanoti „Boriso Dauguviečio auskaru“, Jaunojo menininko premija ir sulaukę užsienio kritikų ir profesionalų dėmesio gastrolėse, „Low Air“ 2017 m. Vilniaus miesto savivaldybės numatyta tvarka gavo Vilniaus miesto šokio teatro vardą.

Savo šokio spektaklius jie yra pristatę daugelyje užsienio šalių: Izraelyje, Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Kinijoje, Bulgarijoje, Sakartvele, Italijoje, Švedijoje, Islandijoje, Škotijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, nuolat sulaukia kvietimų dalyvauti įvairiuose renginiuose ir festivaliuose. Rudenį nusimato kelionė į Grenlandiją su spektakliu „Kelionė namo“, taip pat į Kanų šokio festivalį.

Vaido Jokūbausko nuotr./Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė-Žakevičienė
Vaido Jokūbausko nuotr./Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė-Žakevičienė

Jie taip pat yra dalyvavę Edinburge vykstančiame tarptautiniame festivalyje „Fringe“, tarptautinėje šokio bienalėje Vokietijoje „Tanzmesse NRW“, kur 2018 m. jų spektaklis „Žaidimas baigtas“ pateko į pagrindinę bienalės programą ir tapo uždarymo renginiu.

Uždarę „Low Air“ šokio mokyklos sezoną, užbaigę Vaikų dienos stovyklą, šiuo metu Airida ir Laurynas kaip komisijos nariai filmuojasi naujame televizijos šokių projekte „Šokio revoliucija“, kuris žiūrovų akis pasieks rudenį.

Gedmanto Kropio nuotr./Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“
Gedmanto Kropio nuotr./Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“

Paklausti, ar per visus savo darbus ir projektus turi laiko poilsiui, pašnekovai sako, kad pastarieji treji metai buvo itin aktyvūs, vasaros užimtos gastrolėmis, tad viliasi, jog galbūt šios vasaros pabaigoje pavyks bent trumpam ištrūkti atostogų. „Bet jau nestinga pasiūlymų dalyvauti tai viename, tai kitame festivalyje. Ir pradeda atrodyti, kad tos atostogos taip kelsis ir vėl liks užmaršty...“ – juokdamasis sako Laurynas.

„Toks užburtas, smagus mūsų ratas, bet kartais pradedi manyti, kad to atotrūkio vis dėlto reikia, – priduria Airida. – Tada sakai: na, gerai, dar šiek tiek, dar turiu jėgų, nes kiekvienas projektas uždega iš naujo. Mes tokie esame – mums reikia labai daug veiksmo, kartais nuo jo gal ir pailsime.“

– Gyvenate gana intensyviai, užsisukę ritme, jei taip galima pasakyti. Kadangi dirbate ir beveik viską darote drauge, ar tie bioritmai išties taip gerai sutampa, ar abiem vienodai reikia visko, ką turite?

Laurynas: Esame panašiai veiklūs žmonės. Kai susipažinome, viso to reikėjo vienodai abiem. Mane visada žavėjo Airidos veiklumas – ji sumano ir padaro.

Galiu pasakyti, kad po aštuonerių metų veiklos jaučiu atsirandantį nuovargį, įsiveli į savotišką rutiną, dingsta didžioji dalis žavesio, smalsumo, nes darai tai nebe pirmą kartą.

Mes tokie esame – mums reikia labai daug veiksmo, kartais nuo jo gal ir pailsime.

Airida: Ir pradedi pamiršti, ko sieki. Kai pradėjom savo šokio kelią, dirbom tiek daug ir kantriai, kad gautume pripažinimą, kad patys būtume patenkinti, jaustumėmės „sotūs“. Dabar to pirminio užsidegimo kartais šiek tiek pritrūksta. Aš vis dažniau pasvajoju apie laisvą pusmečio ar metų kūrybinę rezidenciją kur nors svetur, bet ne Lietuvoje, nes čia nepavyksta atsiriboti ir neišeina pasakyti „ne“. Nors vis dažniau išdrįstu tai padaryti.

Laurynas: Tai, kas anksčiau buvo kaip ambicija, noras, darbas ir pramoga kartu, dabar tapo tam tikru mechanizmu ir mūsų darbu, atsirado didesnė atsakomybė. Šokio mokykla ir teatras yra pagrindinės mūsų veiklos, spektaklius gali sustabdyti, o mokyklos veiklos nesustabdysi. Tai – ne tik mūsų pragyvenimo šaltinis, bet ir kitų mokytojų atsakomybės. Taip kad negalime sau tiesiog pasakyti: „Ai, gal pailsime.“

Dar vienas aspektas, dėl ko tas laikrodukas nuolat tiksi, ir taip, jis atitraukia nuo santykių, nuo ramybės, bet atrodo, jei sustosi – viskas sugrius. Ta atsakomybė, kad štai kiti dirba, o aš ne.

Lauros Vansevičienės nuotr./„Low Air“ (Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius) spektaklis „Žaidimas baigtas“
Lauros Vansevičienės nuotr./„Low Air“ (Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius) spektaklis „Žaidimas baigtas“

Airida: O man visiškai taip neatrodo. Nemanau, kad taip greit viskas ims ir sugrius. Man atrodo, kad mes kartais per daug susireikšminame galvodami, kad be mūsų niekas nevyks, per mažai pasitikime kitais, savo komanda. Manau, kad ne viskas yra tas nuolatinis bėgimas ir darbas.

Pastaruoju metu vis dažniau save pagaunu norinčią kuo daugiau paprastumo, laiko pabūti gamtoje. Vykome į Izraelį, o prieš tai nuvykau prie savo būsimųjų namų, nes esu pasisodinusi ten ridikėlių. Ir juokdamasi sakiau: jei man kas leistų rinktis, rinkčiausi ravėti ridikėlius, o ne spektaklį Izraelyje (juokiasi).

Man tikroji kūryba ir naujas gūsis šviežių minčių ateina su visiška ramybe ir nesiblaškymu. Neapleidžia ir tas jausmas, kad norisi ko nors nauja, ne tik daryti tai, kur jau yra įdirbis.

– Kas jums padeda susikoncentruoti, atrasti tą ramybę, kuri reikalinga kūrybai?

Airida: Lankome jogos užsiėmimus, ji tikrai labai padeda. Vasaros vakarais man norisi išvažiuoti pasivaikščioti į mišką – čia būna didžiausias poilsis. O kalbant apie kokius nors mažus ritualus – tai jų pastaruoju metu yra taip sumažėję, kad tikrai labai trūksta. Net paskaityti knygą man yra tokia prabanga ir tokia dovana. Jei tik galiu – pradedu, o tada vėl prisėdu tik po mėnesio ir jau nebepamenu, ką skaičiau pradžioje.

Asmeninio archyvo nuotr./Airida Gudaitė-Žakevičienė ir Laurynas Žakevičius
Asmeninio archyvo nuotr./Airida Gudaitė-Žakevičienė ir Laurynas Žakevičius

Laurynas: Kai užbaigiu kokius darbus, projektus, galiu leisti sau kad ir pusdienį prasėdėti ir nieko nedaryti, tiesiog pailsėti.

Dar gerai susikoncentruoti ir nusiraminti padeda suvokimas, kad vienu metu gali daryti tik vieną darbą. Užbaigi jį, imi kitą.

Airida: Man labai trūksta laiko įsivertinti, kaip aš padariau vieną ar kitą darbą. Baigiasi renginys, neturiu laiko savyje rezonuoti, kaip viskas praėjo, kaip priėmė publika, kaip aš jaučiausi, ką kitą kartą daryčiau kitaip ir t. t. Tik pagalvoji, kad jau šiek tiek norėtųsi pakeisti choreografiją, kostiumus, bet vis keliauji su tais pačiais, nes tam neskiri laiko.

Pati, kai matau šokėją įsitempusį, sakau jam: „Paleisk. Nekišk visur tos technikos, nenaudok tik žinių.“ Kaip šokyje, taip ir gyvenime sakau, kad reikia leisti viskam tekėti savo vaga. Tada atsiranda daugiau natūralumo, paprastumo, tai visada žavi ir net suteikia netikėtumo.

Man tikroji kūryba ir naujas gūsis šviežių minčių ateina su visiška ramybe ir nesiblaškymu.

– Kaip šokis atėjo į jūsų gyvenimą?

Airida: Esu iš Rokiškio, pradėjau šokti Rokiškio choreografijos mokykloje. Pamenu, kad laikraštyje „Gimtasis Rokiškis“, būdama kokių šešerių, pamačiau skelbimą su šokėjų nuotrauka ir pasakiau mamai, kad norėčiau čia šokti. Ji mane nuvedė. Praėjau atrankas, patekau į paruošiamąją grupę, man tikrai labai patiko. Tačiau paauglystėje pradėjau norėti laisvės, pradėjo nebepatikti ta disciplina, užsimaniau mesti šokius, bet mama neleido. Ji buvo labai griežta, tad paklusau jai, o dabar esu labai dėkinga.

Paskui pati labai pradėjau domėtis urbanistinio šokio kultūra, kuri Lietuvoje dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Tada žodyje „urbanistinis“ tilpo labai daug šokio stilių, jie buvo susipynę.

Po mokyklos išvažiavau studijuoti reklamos vadybą, tėvai norėjo, kad baigčiau kokius nors rimtesnius mokslus. Nors tada šokti nebenorėjau, visada tuo domėjausi, eidavau į seminarus, tapo įdomūs gatvės šokiai, kai atsirado internetas, pradėjome siųstis visokius filmus. Didžiausią lūžį ir įspūdį tuo laikotarpiu man padarė pamatytos „Juste Debout“ gatvės šokių kovos, buvo, rodos, 2002-ieji. Galvojau: kaip taip įmanoma šokti?!

Auros Skluskytės nuotr./Airida Gudaitė
Auros Skluskytės nuotr./Airida Gudaitė

Atsimenu, žiūrėdavau tą įrašą ir stabdydavau kiekvieną sekundę, kopijuodavau judesį. Aišku, ne viskas man pavykdavo, ilgainiui pradėjau improvizuoti. Ir vis svarsčiau, kiek čia yra improvizacijos, o kiek technikos.

Vėliau, besimokant – Vilniaus pedagoginiame universitete studijavau šokį, vėliau dar su Laurynu buvome išvykę mokytis į JAV, tapo aišku, kas yra tas gatvės šokis. Ir tada supranti, kad jis negali būti tiesiog improvizacija, turi išmokti to šokio abėcėlę. Baigiau šokio magistrą, nes norėjau dirbti mokytoja, svajojau turėti savo salę, kurioje galėčiau kasdien treniruotis (šypsosi).

Laurynas: Užaugau Vilniuje, Justiniškėse, buvau labai aktyvus vaikas, mane visada lydėjo sportas. Dar darželyje pradėjau lankyti sportinę gimnastiką. Tačiau vėliau mečiau, nes buvome per daug griežtai mokomi. Trumpai lankiau ir pramoginius šokius.

Dvyliktoje klasėje pradėjome iš šokių užsidirbti pinigų, o baigę mokyklą pradėjome šokti vienoje kabareto grupėje.

O paauglystėje, kai prasidėjo visi vaizdo klipai, pradėjau juos žiūrėti ir stebėtis, kas čia vyksta: sukasi ant galvos, muzika ritminė, galvodavau: oho, reikia ir man pabandyti. Labai įkvėpė Lietuvoje jau viešėję „Flying Steps“, „kabino“ to, kas daroma, fiziškumas, atletiškumas ir kitoniškumas. Tuo metu lankiau lengvąją atletiką, jau buvo atsiradęs breikas, mokydamasis šokti namuose neišvengiau ir traumų, bet vis tiek toliau bandžiau.

Aš, mano brolis ir jo draugai labai mėgome tą vadinamąją gatvės kultūrą, gyvenimą – grafičiai, riedlentės. Jie mokėsi licėjuje, kur ir treniravosi, aš – „Sietuvos“ vidurinėje, o praktikavau svetainės kambaryje. Paskui jie pakvietė mane prie jų prisijungti, nes formavo komandą, kurios pirminis pavadinimas buvo „Flying street stylers group“ (juokiasi). Man tuomet buvo šešiolika, pradėjome visi drauge treniruotis, pajutau, kaip svarbu komanda, bendruomenė.

Aprengė mus plunksnomis ir blizgučiais, šokome dvejus metus, buvo tikrai smagus laikas.

Vėliau grupė pakeitė pavadinimą į „Left city 54“ – jis reiškė pamirštą, paribyje esantį miestą, bendruomenę, o skaičius 54 – kas tiek dienų norėjome daryti kokį nors pasirodymą mieste – nebūtinai šokių, galbūt grafičių piešimo, važinėjimo riedlentėmis ir pan. Ko tik mes tada nedarėme.

Mokykloje buvau padauža, ne kartą norėjo mane iš jos išmesti, o ši komanda man padarė labai didelę įtaką – mačiau jų pavyzdį, pradėjau stengtis, geriau mokytis. Tai buvo įrodymas, kaip viską galima suderinti.

Dvyliktoje klasėje pradėjome iš šokių užsidirbti pinigų, o baigę mokyklą pradėjome šokti vienoje kabareto grupėje. Aprengė mus plunksnomis ir blizgučiais, šokome dvejus metus, buvo tikrai smagus laikas, į didžiąją dalį savo pasirodymų sugebėjome įtraukti ir breiką.

Alexey Tichevsky nuotr./Laurynas Žakevičius
Alexey Tichevsky nuotr./Laurynas Žakevičius

Labai norėjau studijuoti psichologiją, bet neįstojau. Taip išėjo, kad pasirinkau socialinę pedagogiką ir ją baigiau. O šokis visada buvo kaip pomėgis. Po studijų pradėjau dirbti mokykloje socialiniu pedagogu ir patyčių prevencijos programos instruktoriumi.

– Kaip susivedė jųdviejų keliai?

Laurynas: Kadangi šokis visad buvo greta, treniravomės Kirtimų kultūros centre, jo vadovė turėjo idėją įkurti menų alėją, kurioje veiktų daug įvairių studijėlių. Ji pasiūlė prisijungti man ir pakalbinti tai padaryti Airidą. Nuvykau tada pas Airidą į studiją, taip ir susipažinome.

Tačiau šis projektas nepasiekė galutinio tikslo, o mes paskui gana ilgai nesimatėme. Ir, kai po keleto mėnesių vienas draugas atidarė studiją, pakvietė mus abu ten dirbti. Tada ir vėl susitikome, kartu pradėjome dirbti toje studijoje kaip pedagogai.

– Kaip ta koleginė pažintis perėjo į gyvenimišką dviejų žmonių draugystę?

Laurynas: Aš visada atkreipdavau į ją dėmesį kaip į fainą kartu dirbančią kolegę, bet tuo metu abu turėjome kitus santykius, ir kokių nors kitokių minčių nebuvo. Prasidėjo šokio projektai, tais metais Airida nedalyvavo, o man reikėjo erdvės repetuoti, taigi prašiausi ir pas ją į studiją. Vėliau nutrūko jos buvę santykiai, paskui – mano, ir, kai pradėjome šokti poroje, atsirado tas sąlytis, taip natūraliai viskas ir pradėjo vystytis.

Aš visada atkreipdavau į ją dėmesį kaip į fainą kartu dirbančią kolegę.

– Ar pamenate savybes, kurios vieną kitame sužavėjo prieš dešimtmetį? Ir kaip dabar tas požiūris vieno į kitą yra pakitęs?

Airida: Mane gal sužavėjo Lauryno rūpestingumas. Nors nepasakyčiau, kad tai vis dar žavi dabar – kartais tai mane ima erzinti.

Laurynas: Dabar tai gal ne rūpestingumas, o toks lindimas daugiau.

Airida: Pats įvardijai (juokiasi).

Laurynas: Mane sužavėjo Airidos aktyvumas, karingumas, tai, kad ji viską gali pati. Mano akimis, ji – labai išprususi, tuo visada labai žavėjausi. Ji turėjo komandą, o norint vadovauti kitiems, turi turėti stuburą. Aš nesu toks tvirtas – idėjų daug, bet jai viską sudėlioti į vietas pavyksta kur kas geriau ir lengviau. Ši savybė mane tebežavi iki šiol.

Vaido Jukūbausko nuotr./Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė-Žakevičienė
Vaido Jukūbausko nuotr./Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė-Žakevičienė

– Gyvenate po vienu stogu, kartu dirbate, šokate, dalyvaujate projektuose. Iš šono žiūrint atrodo, kad esate ideali, puikiai sutarianti pora.

Airida: Mes tikrai nesame ta pavyzdinė pora, kaip galbūt daugelis įsivaizduoja. Ir to neslepiame, priverstinai nekuriame tokios iliuzijos.

Kalbant apie santykius, sakyčiau, kad mes visų pirma esame draugai – besistengiantys vienas kitą palaikyti, daug kalbantys, diskutuojantys, antroje vietoje – kolegos ir tik tada mylimieji. Profesinė pusė smarkiai paėmusi viršų, ir to mylimojo vaidmens dar reikia išmokti, pajausti, būti jautresniam, labiau įsiklausančiam į vienas kitą.

Laurynas: Taip, to dabar yra mažiau... Čia galbūt susideda profesinės ambicijos, neturėjimas laiko sau, per darbus pasimeta kiti svarbūs dalykai, tada atsiranda susvetimėjimas, kuris neaplenkia ir mūsų santykių.

Visuomenėje labai daug to noro būti pavyzdiniais, sėkmingais, nuostabiais ir pan. Kaip visada sakau, labai gerai tai atspindi nuotraukos, kai žmonių paprašoma pasiruošti, visi „įjungia“ šypsenas, o nuspaudus kadrą kai kurių žmonių net laikysena sukrenta. Taip ir įvarai save į netikrumą.

Kalbant apie santykius, sakyčiau, kad mes visų pirma esame draugai, antroje vietoje – kolegos ir tik tada mylimieji.

Airida: Kartais iš aplinkinių išgirsti, kad jūs – sutverti vienas kitam. Nežinau, galbūt išties mes tiek pasiekėme, nes buvome ir dirbome kartu, abu esame ambicingi, darbštūs, bet kartu ir mėgstantys vienas kitą paprovokuoti, ta nepatogi trintis padeda santykiuose ieškoti kūrybiškumo. Tik gaila, kad tai ne mylimųjų vaidmuo (juokiasi).

Dirbti kartu išties yra labai sunku. Susiduria daug dalykų. Sakome, kad esame labai panašūs bet manau, kad išties ir labai skirtingi. Abu esame darboholikai, vienas emocingesnis, kitas gal labiau racionalesnis, bet man visada atrodo, kad labai svarbu žmogus ir jo emocinė būsena, jausmai, įsiklausymas. To įsiklausymo tarp mūsų pasigendu, mes daugiau kiekvienas sau, gal to egoistiškumo per daug.

Visi tie trys vaidmenys taip persipynę, kad be vieno šlubuoja kitas. Neišspręstos problemos niekur nedingsta, jos lenda ir į profesiją, sunku būti nuoširdžiam kūryboje, kai viduje neramu. Visa ta emocinė būsena atsiliepia ir spektaklių statymui, ir darbui su komanda.

– Stengiatės tai kaip nors spręsti?

Airida: Turėtume tai daryti, bet kol kas vis dar svarbesni tampa visi darbai, projektai. Turbūt dar taip „nedega“. Taip, darbai atneša pripažinimą, finansinį stabilumą, labai gerai, jeigu ir emocinį. Bet pastebiu, kad kuo daugiau turiu, tuo skurdesnė jaučiuosi.

Viskas nėra taip paprasta. Vis dažniau noriu mažiau, bet esame tiek sulipę, jei sakau „ne“, o Laurynas sako „taip“, nesinori likti nuošaly, nes rūpi.

Pastaruoju metu labai dažnai svarstau, kas apskritai yra dviejų žmonių santykiai, ar gali du žmonės būti komanda ne tik profesinėje srityje, bet išlaikyti tą komandą namuose.

Kad ir labai nelengva, džiaugiuosi, kad mudu su Laurynu labai daug kalbamės, diskutuojame šia tema. Tai turbūt ir yra mūsų santykių stiprybė, tyla niekur nenuvestų, kaip ir kiti santykiai, anksčiau ar vėliau vis tiek susidurčiau su begale sau neatsakytų klausimų.

Darbai atneša pripažinimą, finansinį stabilumą, labai gerai, jeigu ir emocinį. Bet pastebiu, kad kuo daugiau turiu, tuo skurdesnė jaučiuosi.

– Leisti visą parą drauge išties nėra lengva... Kiekvienas jūsų buvote siekiantis karjeros, ar jautėte kada konkurenciją tarpusavyje, ar jaučiate ją dabar?

Airida: Esame konkuruojantys, bet man visada atrodė, kad ta konkurencija yra sveika ir skatina eiti į priekį.

Laurynas: Mūsų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Būna taip, kad vienas daro daugiau, kitas mažiau, vienas matomas daugiau, kitas – mažiau. Tada atsiranda jausmas, kad jei vienas darys daugiau, kitam atrodys, jog jo yra per mažai. Airida su tuo nesutinka ir sako, kad to nejaučia. O man visada atrodė, kad taip yra.

Tačiau pagalvoju, kad, nesvarbu, kaip būtų, viską darome dėl to paties gero tikslo. Bėda ta, kad kartais tas suvokimas, jog viskas yra dėl to vieno bendro tikslo, pasimeta.

– Daug kalbame apie tikslus, pasiekimus, įvertinimą, kuris yra siekiamybė. O kas jums yra įvertinimas? Ar titulas Vilniaus miesto šokio teatras, „Auksiniai scenos kryžiai“ už spektaklius arba šokti popiežiaus garbei vykstančiame renginyje yra įvertinimas?

Airida: Kai išgirstu klausimą apie įvertinimą, pirmas atsakymas viduje visada yra: „Nežinau.“ Bet, aišku, profesine prasme tokie dalykai yra įvertinimas.

Visada stengėmės, kad urbanistinis šokis būtų pastebėtas, kad apskritai šokis būtų pastebėtas. Tie jūsų įvardyti dalykai, be abejonės, yra įvertinimas, didelis džiaugsmas, jaučiame dėkingumą žmonėms, kurie mus pastebėjo.

Dainiaus Putino nuotr./„Low Air“ pasirodymas Vilniuje popiežiaus Pranciškaus garbei
Dainiaus Putino nuotr./„Low Air“ pasirodymas Vilniuje popiežiaus Pranciškaus garbei

Būna taip, kad tą dieną jauti didžiulę euforiją, o paskui ant pečių krinta dar didesnė atsakomybė, nes, atrodo, kartelė užkelta ir tarsi toliau ją norisi kelti. Bet su tuo atsiranda ir tokio spaudimo jausmas. Tada pagalvoji, kad, jei tai tave spaudžia, neteik tam per didelės reikšmės. Kartais taip sau ir pasakau.

Laurynas: Pamenu, kaip būdamas paauglys tik pasvajodavau apie tokius dalykus. Be abejonės, stovėti ant scenos prieš popiežių, viešėti prezidentūroje ir fotografuotis su prezidente po to, kai jai pašokai, visi tie apdovanojimai labai džiugina širdį, nes tarsi tas vaikas iš rajono pasiekė tai, apie ką svajojo.

Tačiau visa mūsų veikla yra ir mūsų darbas, kur daug atsakomybės, o su visu tuo atsiranda ir nerimas. Ir kartais nebežinai, kaip tinkamai elgtis. Tarsi norisi garsiai pasidžiaugti, ir girdime atsiliepimų, kad mes, lietuviai, per mažai linkę viešinti savo nuveiktus darbus, įvertinimus, o jei to nedarysi, niekas apie tai ir nesužinos. Tačiau tuo pačiu atsiranda baimė ir net toks keistas kaltės jausmas, kad, jei tuo dalysiesi, atrodys, jog per daug giriesi. Sutinku su Airida, kad čia yra dvi medalio pusės – ta džiugioji ir ta, kur viskas gali tapti našta.

Užsienyje pastebime, kad žmonės moka džiaugtis paprastais dalykais, moka didžiuotis tuo, ką daro, sugeba už tai vienas kitą pagirti. Pas mus to vis dar trūksta.

Airida: Užsienyje pastebime, kad žmonės moka džiaugtis paprastais dalykais, moka didžiuotis tuo, ką daro, ką yra pasiekę, sugeba už tai vienas kitą pagirti. Pas mus to vis dar trūksta. Nors, atrodo, mūsų šiuolaikinio šokio bendruomenė nėra tokia didelė, bet vis tiek ore tvyro tokia konkurencinė atmosfera, vieni į kitus žvilgčioja tarsi iš padilbų, kas, kur nuvažiavo, kaip, kam pasisekė.

Gal to daugiau sulaukiama iš vyresnės kartos teatro aplinkoje, jaunimas jau į viską žiūri laisviau. Bet nesakau, kad tų vyresnių nesuprantu – jų kelias buvo kur kas sunkesnis, buvo mažiau galimybių siekti savo tikslų ir tikrai jaunimas labai dažnai paima viršų.

Ir apie save daug girdime, kad vėl tie kažkokie „Low Air“ ką nors laimėjo, kur nors dalyvavo, kas jie tokie, nieko nepasiekę dar. Bet stengiuosi į tai labai nereaguoti ir nepykti ant tų žmonių, nes, man atrodo, kiekvienas piktas žmogus yra nelaimingas žmogus. O mokytis vieniems už kitus pasidžiaugti ir vieniems kitus pagirti reikia visiems, čia įtraukiu ir pačią save, nes ir man ne visada tai pavyksta. O kai tai padarai, taip gera ir pačiam pasidaro.

Laurynas: Viską reikia pradėti keisti nuo savęs – tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką