Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 3d. 18:57

Jos mus saugo. Ugniagesė gelbėtoja L.Lelevičiūtė: „Laukiau net 12 metų, kad galėčiau dirbti trokštamą darbą“

Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (APGV) antros komandos ugniagesė gelbėtoja Lina Lelevičiūtė sako, jog jai teko laukti net dvylika metų, kad galėtų dirbti darbą, kurio visa širdimi norėjo. „2005-aisiais baigiau Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, man buvo suteikta ugniagesės gelbėtojos kvalifikacija, ir labai siekiau, kad galėčiau dirbti šį darbą. Deja, tuo metu moterims tai buvo tabu“, – savo pasakojimą pradeda Lina.

15min tęsia straipsnių ciklą „Jos mus saugo“ – apie moteris pareigūnes, pasirinkusias profesiją, kuri reikalauja didelės atsakomybės, drąsos ir ryžto, ir darančias tai dėl vieno tikslo – tarnauti tėvynei.

Septynios skirtingų sričių atstovės: Kalėjimų departamento, Vadovybės apsaugos departamento, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Lietuvos policijos, Lietuvos kariuomenės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Viešojo saugumo tarnybos, buvo pakviestos priimti žemės, oro, ugnies ir vandens iššūkį ir pasiduoti nežinomybei išbandant save tiek psichologiškai, tiek fiziškai.

Ką joms teko patirti, kokios baimės slepiasi drąsių moterų širdyje ir kaip sekėsi šiuos iššūkius įveikti, sužinosite jau greitai, o prieš tai kviečiame į trumpą pažintį su kiekviena jų.

Pirmoji šio ciklo herojė – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesnioji specialistė Eglė Martinkėnaitė, antroji – Vadovybės apsaugos departamento pareigūnė, prezidentės Dalios Grybauskaitės asmens sargybinė Simona Daumantienė, trečioji – Viešojo saugumo tarnybos kinologė Kotryna Misiūnaitė.

Šiandien kviečiame susipažinti su APGV Antros komandos ugniagese gelbėtoja Lina Lelevičiūte.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

Paklausta, kas ją paskatino savo gyvenimą pakreipti būtent šia linkme – tapti ugniagese gelbėtoja, L.Lelevičiūtė sako, kad žodžiais tai įvardyti labai sunku, bet kiekvienas iš širdies tokį kelią pasirinkęs ugniagesys gelbėtojas supranta tą jausmą.

„Nežinau, ar tai galima nusakyti žodžiais, tai daugiau pats jausmas. Mane tai visada labai traukė – ta reali galimybė prisiliesti prie tiesioginės pagalbos žmogui. Ugniagesys, kuris atėjo dirbti vedamas tokio pat jausmo, supras, ką sakau. Tiesiog čia atradau save“, – sako pašnekovė.

Mane visada labai traukė reali galimybė prisiliesti prie tiesioginės pagalbos žmogui. Čia atradau save.

Lina yra baigusi ne tik Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, bet ir viešojo administravimo studijas Kauno technologijos universitete, taip pat magistro studijas Lietuvos sporto universitete. Nors tapti ugniagese gelbėtoja nebuvo jos vaikystės svajonė, ilgainiui tas jausmas susiformavo ir nepaleido iki dienos, kai mintis tapo kūnu.

– Pradėjusi pasakoti apie profesijos pasirinkimą užsiminėte, kad prieš trylika metų, kai baigėte Ugniagesių gelbėtojų mokyklą ir norėjote pradėti dirbti šį darbą, negalėjote to padaryti. Kodėl? Ir kokį kelią teko nueiti, kad tai pasiektumėte?

– Baigus Ugniagesių gelbėtojų mokyklą man buvo suteikta ugniagesės gelbėtojos kvalifikacija, labai siekiau, kad galėčiau dirbti šį darbą, bet tuo metu moterims tai buvo tabu. Neleido dirbti ugniagese, taigi pradėjau dirbti dispečere, tačiau pirminis noras niekur nedingo.

Bėgant laikui vyko įvairios reorganizacijos ir valdyboje, ir departamente, ir Prienų tarnyboje, kur ir dirbau. Vėliau sulaukiau pasiūlymo pereiti į BPC dispečerius, bet nesutikau, nes turėjau ugniagesės kvalifikaciją ir norėjau dirbti ja. Tačiau tuo metu mintis, kad moteris dirbs ugniagese gelbėtoja, buvo labai nepriimtina.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

Galiausiai laimėjau konkursą ir perėjau dirbti inspektore. Darbas buvo kur kas įdomesnis nei dispečerio: į tai įėjo darbas su visuomene, vaikais, gaisrų tyrimas, objektų priežiūra, administraciniai nusižengimai, projektų tikrinimas ir t. t. Buvo labai įdomu, bet vis tiek visą laiką kirbėjo noras dirbti ugniagese.

Galiausiai pasiprašiau, kad man vienai iš trijų inspektorių leistų tirti Prienų rajono gaisrus. Trejus metus tai dariau viena, sukaupiau didžiulį bagažą žinių ir patirties. Buvo labai įdomus laikotarpis, juokaudama sakau, kad tada įstojau į Valančiaus blaivybės draugiją, nes bet kuriuo metu galėjau būti iškviesta į tarnybą.

Tuo metu mintis, kad moteris dirbs ugniagese gelbėtoja, buvo labai nepriimtina.

Nepamenu, pernai ar užpernai išėjo Statuto pataisos, ir tada pamaniau: dabar arba niekada, ir paprašiau viršininko, kad leistų pereiti į ugniagesius. Turėjau vyr. leitenanto laipsnį, dėl to daug kam šis sprendimas atrodė neadekvatus. Prasidėjo susirašinėjimas raštais, kol galiausiai vidaus reikalų ministras leido pereiti ir tapti ugniagese gelbėtoja.

Turėjau vėl tikrintis sveikatą, atitikti fizinio, profesinio pasirengimo reikalavimus. Viską teko pereiti iš naujo, net ir Ugniagesių gelbėtojų mokyklos kursą pakartoti. Jau antri metai, kai aš pagaliau čia (juokiasi). Dvylika metų laukiau šitos akimirkos ir šio sprendimo dar neteko pasigailėti.

– Labai jus sveikinu už tą ryžtą ir atkaklumą. Papasakokite, kokia yra jūsų – ugniagesės gelbėtojos – darbo diena?

– 7 val. jau būnu tarnyboje. Po pusvalandžio prasideda budėjimas, iki tol turime būti pasiruošę: peržiūrėję, patikrinę visą įrangą, techniką, būti persirengę uniformą ir t. t. Pusę aštuonių laukia rikiuotė, pamainos vadas pasako, kokios šiandien pamokos, koks užimtumas, kokios naujienos ir pan., dokumentacijos pildymas, paskiriamas tą parą dispečerinėje budintis asmuo, sudaromas budėjimo grafikas.

Paskui vyksta pamokos – nuo gelbėjimo, gesinimo įrangos panaudojimo iki supažindinimo su dokumentacija, teisės aktais ir t. t. Pamokos baigiasi apie pietus, seka ūkio darbai, visuomeninė veikla. Sportuojame, vakarienė, šiek tiek laisvo laiko. Jei neįsijungia aliarmo signalas, taip ramiai ir sulaukiame ryto.

Šokau į marškinėlius, kelnes, varvančiais plaukais vamzdžiu žemyn – ir į mašiną. Laiko tvarkytis nėra – išgirdę signalą turime išvykti per minutę.

– Ar yra buvę, kad aliarmo signalas suskamba pačiu netinkamiausiu metu, pavyzdžiui, maudantis duše?

– Tokių kartų jau buvo nemažai, kai vakare prausiesi duše ir išgirsti aliarmą. Tik juokiuosi, kad visais tais kartais jau buvau spėjusi nusiprausti muilus (juokiasi). Kartą aliarmą išgirdau, kai buvau tik ką užsukusi čiaupą. Šokau į marškinėlius, kelnes, varvančiais plaukais vamzdžiu žemyn – ir į mašiną. Laiko tvarkytis nėra – išgirdę signalą turime išvykti per minutę.

O kartą, pamenu, pjaunu žolę įsijungusi žoliapjovę, pakeliu galvą ir matau, kad nuvažiavo mūsų gaisrinė. Negirdėjau nei aliarmo, nei signalizacijos, ūžė žoliapjovė. Išjungiau ją, nubėgau pastato link – buvo gal koks 100–150 metrų. Atbėgu, mano skyriaus vairuotojas juokiasi, sako, šis iškvietimas buvo tik antram skyriui, jei būtų reikėję, būtume jau ir tave pašaukę (juokiasi).

– Taip jau susiklostė, kad savo darbovietėje tarp ugniagesių gelbėtojų esate viena moteris. Tikiu, kad ne visada būna lengva. Su kokiais sunkumais tenka susidurti?

– Apskritai sakyčiau, kad galbūt dėl to, jog esu viena moteris, kartais ir būna sunkiausia. Kolegos juokiasi sakydami, kad man reikėtų draugės. Jie tikrai prie manęs pasitaiko, vyrai tarpusavyje juk bendrauja kitaip (šypsosi). Aš pati tikrai nesijaučiu blogai dirbdama viena tarp vyrų, aplinkinių nuomonių sklando visokių – viena iš jų, kad tai nėra priimtina.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

– Tikrai? Šiandieniame pasaulyje tokie dalykai nebeturėtų nei labai stebinti, nei ko nors trikdyti, bet, aišku, žmonių yra visokių, o kalbų – dar daugiau. Kaip manote, kokių savybių reikia norinčiam dirbti šį darbą?

– Svarbiausia būti psichologiškai stipriam, nes kai patenki į ekstremalią situaciją, fizinių jėgų iš kažkur atsiranda. To psichologinio tvirtumo reikia norint susitvarkyti su esama situacija, nes paprasta, kai dega konteineris, visai kas kita, kai tenka susidurti su ugnimi ir gelbėti žmones.

– Koks tokių įvykių jums yra labiausiai įstrigęs?

– Savo darbo praktikoje nemažai teko dirbti prie gaisruose žuvusių žmonių arba kai dėl gaisruose žuvusių žmonių tekdavo atlikti gaisravietės apžiūrą ir teikti specialisto išvadą dėl gaisro kilimo priežasties. Tačiau visai kas kita gelbėti žmogų iš paties gaisro.

Turiu ir tokios praktikos, kai iš gaisro židinio teko išnešti žmogų. Atsimenu vaizdą, kai atvykus gyvenamasis vagonėlis degė atvira liepsna. Tada pamainos vadas, atlikdamas žvalgybą, pamatė viduje žmogų ir davė nurodymą jį išnešti. Jis buvo labai stipriai apdegęs, deja, nei kolegoms, nei atvykusiems medikams jo atgaivinti nepavyko. Pastangos, kurias dedame gelbėdami žmones, būna pačios maksimaliausios, tačiau baigtis ne visada džiuginanti.

Psichologinio tvirtumo reikia norint susitvarkyti su esama situacija, nes paprasta, kai dega konteineris, visai kas kita, kai tenka susidurti su ugnimi ir gelbėti žmones.

– Jūsų profesija – tarnystė savo šaliai, žmogui, nes dirbate ne dėl savęs. Kiek jums pačiai svarbus šis aspektas?

– Be tokio jausmo ir požiūrio šito darbo dirbti negalėtum. Jei aktualiausias būtų tik atlygis ar dar kokie kiti dalykai, nieko neišeitų. Manau, kad visi ugniagesiai esame šiek tiek išprotėję dėl šito jausmo – padėti, išgelbėti. Žinoma, kad ir kaip būtų gaila, deja, ne visada ši pagalba baigiasi gyvybės išgelbėjimu... Noras ir tikslas visada yra tokie patys, dėl milijono aplinkybių skiriasi tik kiekvienos situacijos baigtis.

– Kaip trumpai save apibūdintumėte – kokia esate?

– Manau, esu linksma, jautri, siekianti savo tikslo ir labai reikli sau.

– Neabejoju, kad ir labai drąsi. Bet tikiu, kad ir patys drąsiausi gali turėti baimių. Visų šio projekto dalyvių klausiu – ko bijote jūs?

– Sunku pasakyti, kas tai galėtų būti. Gal galėčiau įvardyti tą nesmagų jausmą, kai likviduojant kokį nors incidentą kyla suirutė: rėkimas, įtampa, panika ir pan. Žinoma, visi žinome savo pareigas, kas ir ką galime padaryti, tačiau būna įvairių situacijų. Apskritai tokie momentai malonumo nekelia. Kad ir ta situacija, kai Tunelio gatvėje žuvo vaikai... Tada jaučiausi baisiai. Tuo metu neturi kada apie tai galvoti, tiesiog dirbi savo darbą, o mintys ateina vėliau...

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

– Kaip atsigaunate po tokių įvykių?

– Viskas gula ant artimųjų, draugų, kolegų pečių, bent jau man taip yra. Pati samprotauji, priimi išvadas, su savimi dirbi.

– Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento puslapyje pateikta statistika rodo, kad Lietuvoje gaisrų ir juose žuvusių žmonių skaičius, imant pastaruosius penkerius metus, mažėja, tačiau vis tiek išlieka didelis (2013–2017 m. vidurkis yra 11 222 gaisrai ir 123 juose žuvę žmonės – red.). Ko reikia, kad situacija gerėtų ir šie skaičiai dar labiau mažėtų?

– Nuo nelaimingo atsitikimo nė vienas mūsų nėra apsaugotas, bet tas nelaimes dažniausiai ir sukelia žmogiškasis faktorius. Tikiu, kad esant aukštesniam pragyvenimo lygiui, situacija gerėtų, jei valdžia daugiau atsižvelgtų į žmogų, jo poreikius, o ne tik reikalautų ir gąsdintų sankcijomis ar apribojimais.

Daug metų dirbau inspektore, dabar ugniagese gelbėtoja – dažnai susidurdavau su šiais dalykais, matau, kad žmonės įgauna sąmoningumo. Mano manymu, dažnas gaisras, nelaimės kyla dėl nepritekliaus ar gyvenimo būdo (socialinių įgūdžių stokos). Pažiūrėkite, kas darosi socialiniuose būstuose – visa tai irgi gimsta iš nepritekliaus.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lina Lelevičiūtė. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

– Nors ugniagese gelbėtoja dirbate dar ne taip seniai, vis tiek pamąstote apie ateitį. Kokios priežastys galėtų lemti, kad keistumėte darbo pobūdį?

– Jei tik sveikata leis dirbti, kol kas, prisidurdama iš kito darbo, galiu išgyventi už gaunamą atlygį. Tad jei nesumažintų algų ir galėčiau iš to išgyventi, tikrai čia pasilikčiau. Atlygis nėra tas veiksnys, dėl kurio čia dirbame, bet natūralu, kad, jei tai yra darbas, o ne savanorystė, turi iš to ir išgyventi. Jei eini savanoriauti tėvynės labui, tada turi darbą, iš kurio pragyveni, o laisvu laiku užsiimi savanoryste.

– Kokia buvo jūsų šeimos, draugų reakcija, kai inspektoriaus kėdę nutarėte iškeisti į ugniagesiui gelbėtojui skirtą adrenaliną ir atsakomybę?

– Dauguma labai palaikė mano svajonę, bet buvo dalis žmonių, kurie susilaikė nuo vertinimų. O kiti nesuprato, kaip galėjau atsisakyti, jų supratimu, „šiltos, minkštos kėdės ir iškeisti į sunkų kastuvą“?

Visiems, kurie verkia, siūlau mažiau kalbėti ir tiesiog daryti savo gyvenime pokyčius.

Tiems, kurie sako, kad Lietuvoje sunku gyventi, svaidosi pareiškimais, kad mes dirbame tik kas ketvirtą parą ir gauname už tai atlygį, visada sakau: jeigu jums blogai ir jei manote, kad mūsų darbas ir atlygis prilygsta „dievų“, jūs atsisakykite savo postų ir eikite dirbti ugniagesiais gelbėtojais.

Žmonės mėgsta kalbėti, bet nieko nedaryti. Tad visiems, kurie verkia, kad nėra gerai, ir sako, kaip gerai kitiems, siūlau mažiau kalbėti ir tiesiog daryti savo gyvenime pokyčius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką