Pandemija prigesino populiarų festivalį, tačiau kaip tik tuomet įsižiebė Kamilės ir sodybos šeimininko Sauliaus meilė. Ji išsprogo daugybe gamtinių veiklų, naujais užsiėmimais ir mažų basų pėdų žingsniais. Kamilė tiesiog trykšta įvairiomis idėjomis, veiklomis ir svajoja, kad „Saulėtųjų naktų“ festivalis dar tikrai sugrįš.
Sodyba pasaulio kryžkelėje
Kamilė Tamutytė – tai jauna moteris, kuri jau keletą metų yra šios sodybos siela, šeimininko žmona, mama. Šalia turizmo ir meninių veiklų – kasdieniai kaimo darbai, daržai, natūralumas – rodos, jauna moteris tuo užsiima visą gyvenimą? Tarsi tai būtų pažįstama nuo vaikystės?
„Esu šiaulietė, tikra miestietė. Žinoma, nemažai laiko vaikystėje praleidau kaime – pas giminaičius. Ten gavau suvokimą, kas yra kaimo gyvenimas, tačiau viską, ką dabar darau, išmokau šioje sodyboje – per asmeninę patirtį. Man būtent taip lengviausia viską išmokti. Daugiau suvokiu, kai pati bandau, o ne kursus lankau. Mėgstu visko siekti savomis jėgomis. Šiais laikais gauti teorinių žinių apie žemdirbystę galima gana lengvai, tačiau žinias užtvirtina tik darbas“, – pasakoja Kamilė.
O kaip iš Šiaulių atsidūrė Gataučiuose? „Tiesiog – kadaise atvažiavau savanoriauti ir likau“, – pamena Kamilė savo gyvenimo sodyboje pradžią. Užsimezgė meilė. Sodybos šeimininkas Saulius Bagdonavičius – keliautojas, kadaise išmaišęs visą pasaulį. Jis yra bandęs laimės ieškoti svetur, tačiau rado čia – pakelės sodyboje.
Šimtametis namas, galingos obelys, spalvingai dekoruoti pastatai. „Saulėtųjų naktų“ sodyba savo veidą piešia daugybę metų. Ne vien dažais, bet ir muzika, svajonėmis, sapnų gaudyklėmis. Čia yra viena pasaulio kryžkelių, kur sėdėdamas ant suoliuko jau keliauji aplink pasaulį. Čia susitinka laukiantys ir skubantys. Keliautojai pėsčiomis, dviračiais, nameliais ant ratų ir visi pašauktieji eiti, kur akys ar širdis veda.
Šią sodybą ir jos šeimininkus žino daugybė žmonių. Vieni čia dalyvavo muzikos festivalyje. Kiti – važiavo pro šalį ir sustojo nakvynei. Dar šimtai žmonių tiesiog pažįsta Saulių su Kamile ir, progai pasitaikius, užsuka į svečius.
Čia yra viena geriausių vietų visoje apylinkėje sustoti su nameliais ant ratų. Tik keliauninkai iškart įspėjami – tai ne visada standartinis kempingas. Čia žmonės kartais dainuoja, groja, vyksta įvairios edukacijos. O kai dar vykdavo festivalis „Saulėtosios naktys“, šeimininkai įspėdavo – ramybės šįkart nebus, tačiau gali būti labai smagu. Gal dėl to kai kurie nakvynei sustoję keliauninkai pasilieka kelioms paroms.
Moteris sako – natūralu, kad ją traukia tai, ko neturėjo, tačiau visada gyvenime svarbiausi yra ne daiktai, ne sodybos, o žmonės: „Kaimo grožis ir ramybė – tai pradinė priežastis, kodėl pasirinkau tokį gyvenimą, tačiau kurti ir ieškoti labiausiai paskatino susigyvenimas su vietos bendruomene, galimybė kurti kartu su čia reziduojančiais menininkais. Pas mus nuolat yra visko – nuo poezijos ir muzikos iki floristikos ir tapybos“.
Idėjų – trims gyvenimams į priekį
Kamilė tikisi, kad muzikos festivalis „Saulėtos naktys“ netrukus vėl kvies atlikėjus ir geros valios žmones – tam tiesiog turi ateiti tinkamas laikas. Tai toli gražu ne vienintelė svajonė. Moteris planuoja sodyboje rengti bohemiškus mergvakarius hipių tema. Gėlių vaikai – obelų sode. Kas pasakys, kad nedera?
Tarp tų pačių išsikerojusių obelų nori atidaryti ir savo kūrybos darbų parodą. Tai ne tik gamtiškos technologijos ir įvairūs kūriniai iš natūralių medžiagų, bet ir fotografija. Jauna moteris į meną ir kūrybą žvelgia lyg statybininkas į pamatus: „Norisi sukurti tikrą kultūrinį pagrindą sodybai.“
Daug dalykų jau dabar vyksta. Keletą metų iš eilės sodyba kviečia į Rasų šventę. Dabar tai – vienas didžiausių susibūrimų per metus. Žinoma, iki anksčiau vykusio festivalio dar toloka.
„Būna daug įvairiausių švenčių ir renginių. Kartais kokios improvizuotos vestuvės, obuolinės po mūsų didžiulėmis obelimis. Žmonių visada susirenka. Pastebėjau, kad sunkiausia yra sukviesti vietinius. Gal tai natūralu ir taip yra visur“, – spėlioja pašnekovė.
Rodos, Joniškio kraštas nesutraukia turistų prie ežerų, apžvalgos bokštų ar poilsio vietų – čia jų nėra. Tačiau čia visais laikais buvo puiki vieta sustoti pusiaukelėje – tarp Šiaulių ir Rygos, Vokietijos ir Suomijos. Kadaise būtent šioje sodyboje sustodavo karietos. O dabar – nameliai ant ratų.
„Svajonių ir idėjų – trims gyvenimams į priekį, tačiau svarbiausias momentas yra dabar, o geriausia vieta – čia. Mes juk visi neplanuodami to siekiame. Kai tai suprantame, imame labiau džiaugtis kiekvienu, kuris gyvena šalia“, – filosofiškai apibendrina sodybos šeimininkė.
Sodyboje iš tiesų yra daug natūralaus tekėjimo ir momentinės improvizacijos, tačiau pora nevengia iššūkių: „Ką nors suorganizuoti reiškia daugiau streso ir nuovargio, tačiau mes to nebijome ir nevengiame. Norisi, kad mums ir svečiams čia būtų ne tik gražu ir patogu, bet ir įdomu. Kiekvieną savo dieną tam ir skiriame.“
Vėl nauja diena
Kamilė sako, kad sodyboje nebūna vienodų dienų, tačiau keletas dalykų natūraliai kartojasi. Vyras Saulius jau anksti ryte dažniausiai kažką veikia kieme – išlydi anksčiausiai su saule pakirdusius keliautojus.
Kamilė pirmiausia pasirūpina vaikais, o vėliau kartu su jais prisijungia išlydėti svečius, sutvarkyti visas pašales ir patalpas naujiems keliauninkams. Ryto saulė kyla su šiek tiek buhalterijos ir kulinarijos.
Vėliau – šiek tiek laiko ir jėgų daržams, kelios minutės sodybos darbiniams socialiniams tinklams. Juk čia nuolat kažkas organizuojama – tenka kviesti norinčius, bendrauti, atsakyti į klausimus.
Kamilė prasitaria – kompiuteris, feisbukas ir kiti socialiniai tinklai yra labai geras įrankis, kai reikia paskleisti žinią, kviesti žmones, reklamuoti keliautojams apsistojimo vietą. Tačiau stengiasi, kad vaikai nematytų tėvų pranykusių telefonuose. Sako, kad tai pavyksta natūraliai, nes laiko virtualybei praktiškai nėra.
„Tiesiog, visiškai nenoriu, kad tai pavogtų bent dalį tikrojo gyvenimo. Kaime vaikams yra labai gerai. Visa aplinka – tarsi tikra ugdymo įstaiga, laisvas darželis. Sukasi vaikai tame pačiame rate kaip ir mes. Kartais atvyksta draugai su savo vaikais. Sodyboje vaikams yra idealu – visą laiką būna lauke.
Beje, pas mus dažnai apsistoja tokios šeimos, kur tėvai pirmomis poilsio dienomis neišlenda iš telefonų. Akivaizdžiai matosi, kaip jiems sunku adaptuotis prie gamtos ritmo, tačiau viskas įmanoma – su laiku tai keičiasi“, – pasakoja moteris, trykštanti kūryba šiaurės Lietuvos pakraštyje.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
