Ir tai nestebina – vietinių meilė šiam lietuviškam muzikos instrumentui, galima sakyti, yra įgimta. 2026 m. sukaks 120 metų, kai Skriaudžiuose buvo įkurtas kanklių ansamblis, veikiantis iki šiol. Taip pat yra ir vaikų bei jaunimo ansamblis „Kankliukai“.
Pasak Skriaudžių folkloro ansamblio „Kanklės“ vadovės Dalios Venckienės, viskas prasidėjo tuomet, kai į miestelį vargonininkauti atvažiavo Pranas Puskunigis.
Suprasti akimirksniu
- Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Pranas Pùskunigis (1860–1946) yra vienas pirmųjų kanklių muzikos populiarintojų.
- 1906 m. Skriaudžiuose įkūrė kanklių ansamblį, 1925–1940 m. dalyvavo Lietuvos kanklininkų draugijos veikloje (1930–1932 mokė kankliuoti šios draugijos kanklių muzikos kursuose).
- Išmokė daugiau kaip 100 kanklininkų. Sukūrė ir aranžavo kūrinių kanklėms ir kanklių ansambliams. Koncertavo Lietuvoje, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kolonijose (1904–1905).
- Parašė Kanklių muzikos vadovėlį (1932).
- Išskobė daugiau kaip 50 suvalkietiškųjų (12–13 stygų) kanklių.
„Jis pats jau grojo kanklėmis, pats jas gamino ir neilgai trukus Skriaudžiuose jomis užkrėtė daugiau žmonių. Pradžioje jų būrelis pradėjo koncertuoti po dramos pasirodymų, kurie irgi vykdavo miestelyje. Bet neilgai trukus įsikūrė savarankiškas kanklių ansamblis“, – pasakojo dabartinė šio kolektyvo vadovė.
Ji priminė, kad iki 1904 m. Lietuvoje buvo draudžiama spauda, lietuvybė, tad žmonės visur ieškojo būdų, kaip puoselėti savo tautines vertybes. Kanklių ansamblis – buvo vienas iš būdų. Grodami lietuvių liaudies dainas, jas kurdami žmonės palaikė bendrą dvasią.
„Manoma, kad tai, jog P.Puskunigis pradėjo mokyti Skriaudžių vaikus ir suaugusius groti kanklėmis (tą darė ir Kaune – past.), turėjo daug įtakos, jog kanklės tapo tautiniu instrumentu. Iki tol manyta, kad tai yra kaimiškos tradicijos instrumentas. Dažniausiai žmonės grodavo patys sau vieni. Tuo metu P.Puskunigis parodė, jog kankliuoti galima ir kolektyve, taip pat ir koncertuoti“, – pabrėžė Skriaudžių bendruomenės atstovė.
Būtent folkloro ansamblio „Kanklės“ dėka, šis instrumentas „išplito“ po Lietuvos miestus ir miestelius. Kartu pasklido ir suvalkietiškos arba sūduvietiškos kanklės – tokios, kurias gamino P.Puskunigis. Kuo šios kanklės skiriasi nuo kitų?
„Dažniausiai žemaitiškose kanklėse yra 9 stygos, suvalkietiškose – daugiau. Forma panaši, tačiau suvalkietiškose yra pagražinimai, taip pat buvo metaliniai kuoliukai – patvarumo ženklas. Be to, suvalkietiškos dažniausiai būdavo palakuojamos. Garsui tai jokios įtakos neturėjo, bet tokios kanklės atrodo puošnesnės“, – pasakojo pašnekovė, rodydama ansambliui priklausančias suvalkietiškas kankles, kurias pagamino kitas auksarankis vietos meistras – Kajetonas Naudžius.
Iki šiol yra išlikusių ir P.Puskunigio gamintų kanklių – keletą jų turi Kauno miesto muziejaus padalinys Tautinės muzikos muziejus. Kaip vertingą eksponatą, jas yra įsigiję ir kolekcininkai.
„Turime ir mes – kitąmet planuojame jas eksponuoti, galbūt čia įkursime nedidelį muziejų, atgaivinsime ir kanklių stovyklas, skirtas vaikams, kurios anksčiau vykdavo ir buvo labai populiarios“, – žadėjo Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro vadovė Elena Simonavičienė.
Kiek kainuoja retos, autentiškos suvalkietiškos kanklės? „Buvau susiradusi keletą žmonių, turinčių K.Naudžiaus gamintas kankles. Deja, pavyko tik pasikalbėti – niekas neparduoda: kas supranta vertę, jas saugo. Žinoma, kanklės ir dabar gaminamos. Pvz., Plungėje tai daro Alfredas Lučinskas, Palangoje – Alvydas Šeduikis. Paprastai jų gamintų kanklių kaina yra 350–550 eurų. Nėra pigu, jei perki sau asmeniškai. Bet aš pažįstu ir jaunų žmonių, kurie gautas premijas ketina išleisti būtent kanklėms“, – pasakojo ansamblio „Kanklės“ vadovė.
Į repeticijas – ir iš kitų miestų
Skriaudžių folkloro ansamblio „Kanklės“ nariai – ne tik vietos gyventojai. Pasak kolektyvo vadovės, yra ir tokių, kurie į repeticijas važiuoja iš Kauno, Marijampolės, Kazlų Rūdos. Ne vienas narys kanklėmis groja nuo savo vaikystės, t.y. jau kelis dešimtmečius. „Yra ir tokių narių, kurių mama, anyta čia kankliavo ar dainavo. Ta tradicija yra gyva, nenutrūkusi. Tačiau šitos kanklės turėjo įtaką ne tik Skriaudžiams. Marijampolė, Kazlų Rūda, Šakiai ir Kaunas groja kanklėmis tik dėl to, kad kažkada Skriaudžiuose žmonės pradėjo kankliuoti“, – apie mažo miestelio plačiai pasklidusią tradiciją pasakojo ansambliui vadovaujanti Dalia.
Jauniausias ansamblio narys – 13-metis, vyriausia – 74 metų gyventoja, kanklėmis grojanti daugiau nei 60 metų. „Ji tikra enciklopedija! Man užklausus, ji mesendžeriu atsiunčia tiek informacijos, kad vos spėju gaudyti!“ – juokėsi ansamblio vadovė.
Repeticijos vyksta kas savaitę sekmadieniais. „Kaip į bažnyčią sueina“ – juokiasi pašnekovės, pasakodamos apie ansambliečių ištikimybę.
Ar kanklės populiarios tarp jaunimo, vaikų? „Manau, kad renesansą kanklės išgyveno net kelis kartus. Ar dabar jis bus, reikės pažiūrėti. Tikėtina, kad kitąmet, 2026-aisiais, kurie paskelbti Kanklių metais, tai gali nutikti. Mes patys taip pat žadame daug renginių – Skriaudžiai siekia tapti Mažąja Lietuvos kultūros sostine“, – kalbėjo Dalia, o jos kolegė Elena pastebėjo, jog susidomėjimo kanklės niekada nebuvo praradusios:
„Pastebiu, kad muzikos mokyklose kanklėmis mokytis nori ne tik merginos, kas būdavo įprasta kurį laiką, bet ir vaikinai. Nors anksčiau kanklės ir buvo vyrų instrumentas.“
2026-ieji bus išskirtiniai metai
Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro vadovė pastebėjo, kad užsienyje suvalkietiškos kanklės sulaukia didelio susidomėjimo. Skriaudžių kankliavimo tradicija domina ir lietuvius. „Mūsų kitų metų tikslas irgi su tuo susijęs – norime dar garsiau visiems priminti ypatingą mūsų miestelyje gimusią kankliavimo tradiciją, ją puoselėti ir skatinti. Planuose – daugiau turistams skirtų veiklų ir objektų, susijusių su kanklėmis“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, jog bendradarbiaujama ir su žinomais muzikos kūrėjais, pvz., grupe „Skylė“.
Tautiškumo pamokos stovykloje
Žurnalistams lankantis Veiverių kultūros ir laisvalaikio centre, jo prieigose pasitiko vaikų klegesys – čia jau ketvirtus metus vyko vaikų ir jaunimo stovykla „Lukšiukai“, į kurios pirmąją pamainą atvyko pusšmtis 8–12 metų vaikų. Kartu su Lietuvos šaulių sąjunga organizuojamoje savaitės stovykloje vaikai turėjo progą įgyti ne tik įvairių teorinių ir praktinių išgyvenimo gamtoje žinių, bet ir prisiminti savo krašto istoriją, pagilinti pilietiškumo bei tautiškumo jausmą.
Dar vieną savaitę stovykla čia vyko vyresniems, 13–18 metų, jaunuoliams.
