Kelios dešimtys senjorių bendrų jungties taškų atrado muziejuje, kur susitinka, kalbasi, lanko parodas ir įvairias edukacijas.
Pavadinimo idėja kilo vienai iš moterų – Irenai, o jos pasiūlymas tiko iš karto: visos pabrėžė, kad „PRIE“ yra svarbus, todėl turi būti didžiosiomis raidėmis: „Prie meno, muziejaus, kultūros. Nes nesijaučiame drąsiai, tik priemenėje“.
Grupės pradžia – 2018-aisiais metais, kai „Kaunas 2022“ prisidėjo prie tarptautinės iniciatyvos „Antklodė Europai“ – skirtingose šalyse nunertos antklodės vėliau tapo vienu dideliu kūriniu.
„Ką mezgam toliau?“ – projektui pasibaigus paklausė senjorės ir pačios pasiūlė iš antklodės likučių sukurti tekstilines kaladėles, kuriomis galėtų žaisti į muziejų ateinantys vaikai. Moterų iniciatyvą palaikiusios Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus socialinių ir kultūrinių projektų kuratorė Rūta Klevaitė bei direktorė Daina Kamarauskienė nutarė kurti muziejaus senjorų klubą.
Į jį jungėsi vis naujos kaunietės ir šiandien jų – daugiau ar mažiau aktyvių – apie keturios dešimtys. „PRIEmenės“ senjorės muziejuje renkasi kas antrą ketvirtadienį. Apie tai, ką veikia „PRIEmenėje“, pasakoja keturios iš šios grupės senbuvių: Laima, Vitalija, Romualda ir Laima.
– Pirmąjį klausimą tiesiog sufleruoja jūsų grupės pavadinimas. Ar jūs visos esate prie meno – ne tik dabar, tačiau ir savo profesiniame gyvenime?
Janina: Aš – ne, mano išsilavinimas – inžinerinis, keturis dešimtmečius dirbau Kauno technologijų universitete. „PRIEmenėje“ yra įvairaus išsilavinimo moterų. Vienos iš tiesių prie meno, kitos – kaip aš – su juo nesusijusios.
Romualda: Ir aš ne, dirbau fizinės medicinos reabilitacijos slaugytoja. Bet, žinoma, megzdavau, nerdavau, nes mūsų jaunystės laikais, jei norėjai ko nors gražaus, išskirtinio – turėjai susikurti pats.
Vitalija: Taip, dauguma iš mūsų mėgstame rankdarbius, nes tarybiniais laikais visos siuvome, visos siuvinėjome, mezgėme – norėjome atrodyti išskirtinai. Tačiau meną, kultūrą mėgstu nuo vaikystės, su juo yra susijusi mano profesija – drabužių dizainas ir technologija.
Laima: Esu baigusi architektūros studijas. Kol nesusirgau – dirbau šioje srityje, o kultūra visada buvo šalia manęs. Ji yra ir dabar.
– Esate ir panašios, ir skirtingos. Kaip pačios atsakytumėte į klausimą: kas jus vienija?
Laima: Manau, kad svarbiausia jungtis – noras bendrauti, išeiti iš namų, užsiimti įvairiomis veiklomis. Mums smagu susitikti, lankyti parodas, klausytis gidų pasakojimų, dalyvauti įvairiose edukacijose, užsiimti rankdarbiais.
Aš žinau, kad kai ateisiu čia – būsiu ne viena. „PRIEmenėje“ mes kaip satelitai susirenkame. Ateina moterys pasitempusios, pasipuošusios.
Janina: Mes visos mėgstame išeiti, kažką veikti, o negyventi tarp keturių sienų.
– Ar emociškai sunkus momentas yra išeiti į pensiją ir suprasti, kad nuo šiol prasideda kitas tavo gyvenimo etapas, kuriame – tikėtina – pačiai teks susirasti veiklos ir užimtumo?
Vitalija: Man buvo sunku, nes mylėjau savo darbą, dar tikrai būčiau galėjusi dirbti. Bet... Teko išeiti. Žinoma, jei darbas žmogų vargina – tuomet kitaip. Mano aplinkoje yra draugių, kurios pensijos laukia, skaičiuoja mėnesius, kiek liko dirbti. O man buvo kitaip. Su ta diena tarsi kažkas užbraukė brūkšnį, o už jo – tuščia. Todėl svarbu rasti kuo save užimti, ką veikti.
Janina: Man nebuvo sunku. Jei ligos nekamuoja – geras jausmas.
Romualda: Aš jaučiausi laisva nuo gyvenimo rutinos. Pirmus metus buvau namuose: mezgiau, nėriau, siuvinėjau, skaičiau knygas. Kai akys pavargdavo – tada pėsčiomis aplink santaką. Netikėtai sulaukiau pasiūlymo mokytis Karaliaus Mindaugo profesinėje mokykloje, įgyti siuvėjos specialybę. Tą ir padariau, nes seniau buvau siuvusi, tad studijose atnaujinau žinias.
Kiek vėliau atsirado „PRIEmenė“. Beje, anksčiau iš viso neidavau į muziejus, nes maniau, kad meno nesuprasiu. Dabar labai patinka – tiek kultūros renginiai, parodos ir kad „PRIEmenėje“ moterys nėra aršios (juokiasi).
– Kokias patirtis išskirtumėte ir ką įsimintino teko patirti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje bei jo padaliniuose?
Janina: Patinka lankytis parodose, didelį įspūdį paliko J.Zikaro memorialinio muziejaus gidė Rasa. Labai gražiai pasakojo, ir pats Zikaro gyvenimas – kiek slepia jo namų sienos...
Romualda: Rasos gali klausytis ir klausytis. Daug tų patirčių. Galaunių namuose-muziejuje lankėmės ne kartą, nes parodos juk keičiasi. Muziejuje, jo padaliniuose dirba daug puikių gidų, kurie įtaigiai pasakoja.
Dar išskirčiau edukacijas, užsiėmimus – jie būna įvairūs, skirtingų temų. Marginame kiaušinius, užsiimame įvairiais rankdarbiais. Patiko filmas „Angelų takais“ – žiūrėjau jį du kartus. Pirmąjį kartą pasirodė sunku – galva sukosi, ne visai supratau, į ką žiūrėti. Antrąjį kartą – jau atidžiau.
Janina: Prisimenu vieną man įsiminusią ekskursiją, kai gidė po muziejų vedė su liaudies dainomis, giesmėmis, kurios skambėjo prie Čiurlionio paveikslų. Vienas iš jų – „Ramybė“ – man primena dar vaikystę, nes pagal jį mokykloje sukūriau eilėraštį. Praėjus daugybei metų nutiko mažas stebuklas – aš šį paveikslą pamačiau gamtoje! Tada su vyru keliavome po Lofotenų salas Norvegijoje. Tąsyk, žiūrėdama į vieną iš kalnų, atrodė, išvydau Čiurlionio „Ramybę“, vaizdas buvo toks čiurlioniškas.
Muziejuje dar buvo įdomi savanoriavimo patirtis. Esu prisidėjusi prie Williamo Kentridge‘o parodos instaliacijos. Tokia veikla prisilieti prie pasaulinio lygio menininko. Kai prieš rekonstrukciją buvo kraustoma M. Žilinsko dailės galerija, irgi padėjome kūrinius supakuoti. Vis neapleido baimė, kad ko nors nesudaužytume.
-
Į Lietuvą grįžusi Amerikos lietuvė Vita: „Senjorams čia veiklų milijonas, kur tu gali eiti ir veikti iki nugriuvimo“
-
99-erių vyras stebina jaunatviškumu: kasdien kilnoja svorius ir mėgaujasi vienu patiekalu
-
Edukatorė Rūta Klevaitė – apie skirtingas žmonių patirtis muziejuje, įjungtą signalizaciją ir šokius tarp paveikslų
Romualda: Pamatėme, kiek ten visko yra, kokių gražių darbų!
Laima: Man atrodo, kad mes gauname pačias geriausias gides! Išskirčiau L.Truikio parodą, kurioje lankėmės du kartus. Per skirtingus gidų pasakojimus ją abu kartus pamatėme kitaip. Labai patiko ir norėjosi apsilankyti dar kartą.
Džiaugiamės tuo, kaip mūsų veikla rūpinasi Rūta Klevaitė. Visos mes ja džiaugiamės, ji kiekvienai parodo dėmesį, kiekvieną atsimena. Gerąja prasme stebina, kiek kantrybės ir gerumo turi muziejaus darbuotojai.
– Jūsų susitikimai – ne tik parodų lankymas, bet ir užsiėmimai, edukacijos.
Vitalija: Taip, jų būna įvairių. Mūsų grupėje yra žmonių, kurie patys gali surengti edukacijas, rankdarbių užsiėmimus. Aš dirbau dėstytoja, tad moterų grupei irgi esu parengusi tris paskaitas.
Kadangi mėgstu keliauti – pristačiau paskaitą apie Etiopiją. Taip pat esu fotografė mėgėja, tad paskaitoje kalbėjau apie šį užsiėmimą. Trečioji paskaita – susijusi su mano buvusiu darbu. Ji apie tai, kaip transformuojami drabužiai: iš striukės – į krepšį, iš kelnių – į sijoną ir taip toliau.
– Kartu tai – ir bendravimas. Kokios jūsų pokalbių temos? Spėju, kad apie ligas nekalbate?
Laima: Kalbamės apie gyvenimą. Vieno susitikimo metu visos prisistatinėjome – kas mes tokios, ką mėgstame, kas mus jungia. Kalbamės apie renginius, kur einame ir ką veikiame. Apie tai, kaip gaminame mišraines, paprastai nesikalbame.
Janina: Apie ligas ar kitus kasdieninius rūpesčius tikrai ne. Žinoma – mes visi turime problemų, bet jei apie tai kalbėsi – ką tai pakeis, ką išspręs?
Romualda: Na, kodėl? Kartais susitinkame ir klausiame: kelinta tu eilėje pas gydytoją, kiek ilgai lauki talonėlio? Pajuokaujame, nes humoras svarbu. Pritariu Janinai: ką pakeis, jei kalbėsime apie ligas? Man skauda? Bet gal kitai tuo metu skauda dar labiau. Susitikusios kalbame apie savo veiklas, pasidaliname patirtimis, kur kuri buvome, ką matėme.
Janina: Yra žmonių, kurie nemoka džiaugtis gyvenimu – tokių matau ir savo aplinkoje. Bet jei užsidarai tarp keturių sienų, tau rūpi tik namų dulkės – taip ir gyvensi.
– O kas išmokė džiaugtis jus? Juk per gyvenimą visko buvo.
Janina: Buvo, aišku. Sunku atsakyti, kas išmokė. Kabiniesi į gyvenimą, supranti, kad nieko nebus, jei sėdėsi užsidaręs. Labai daug padeda fizinis aktyvumas. Kai pajutau, kad man jo trūksta – ėmiau lankyti linijinius šokius. Neseniai sau pasidovanojau nedidelį akumuliatorinį pjūklą ir teleskopines kopėčias – sode geniu medžius. Tai irgi sportas, judėjimas.
Gyvenime padeda humoras. Kai liūdna, blogai – turiu kelias drauges, su kuriomis galiu išsikalbėti. Pajuokausiu: kad tavo problemos visai mažos, supranti tada, kai pas kitą jų pamatai daugiau. Tad palygink – ir suprasi, kad tavo bėdos ne tokios ir baisios (juokiasi).
Apskritai kiekvienam žmogui reikia bendruomenės, labai svarbus socialinis gyvenimas. Veiklos muziejuje prie to tikrai daug prisideda, čia smagu. Išbandome ir nežinomas veiklas, tarkime, japonišką namų puošimo techniką.
Vitalija: Man yra tekę išgirsti: jei ko nors nemoki, tai geriau nepradėk. Ką reiškia „nepradėk“? Viską reikia pradėti, viską, ko norisi – išbandyti. Man gyvenime irgi padeda aktyvumas, judėjimas. Mėgstame su draugėmis išeiti į žygius, pabūti gamtoje.
Romualda: Veikla labai svarbu. Aš taip pat su draugėmis mėgstu išeiti į žygius.
Laima: Žmogui bendravimas labai reikalingas. Kartais manęs kaimynės nesupranta – kodėl tiek einu, darau? Būna, pakviečiu ir jas, tik nesutinka.
Taip pat, kaip bendravimas, žmogui svarbu turėti mėgstamą užsiėmimą. Aš, pavyzdžiui, mėgstu fotografuoti, filmuoti. Beje, kartais gaunu barti bei sulaukiu pašaipų, mat telefonas, kurį kasdien naudoju, yra mygtukinis. Į pašaipas nekreipiu dėmesio, nes man jis mielas ir tvirtas. Tuoj bus antikvaras!
– Kai kurios iš jūsų šalia kultūros ir meno esate jau seniai, kitoms tai – nauja patirtis. Kuo jums svarbi atrodo kultūra?
Janina: Suteikia emocijų, praplečia akiratį. Kitaip meną pamatai, jei apie parodą papasakoja gidas arba kuratorius.
Romualda: „PRIEmenė“ supažindino su kultūra ir su menu. Labai graži toji pažintis, mes galime įvardinti, ką meno kūrinyje matome ir nebijome išsakyti savo minčių. Meną reikia mokėti matyti. Dalyvauju ir kitose kultūrinėse veiklose, kurias siūlo Kauno kultūros centras, su bendraminčiais apsilankome kitų miestų parodose.
Vitalija: Daug kūrinių nuotraukų galima pamatyti internete, tačiau kai pamatai gyvai – visai kas kita. Su drauge esame apkeliavusios ne vieną ir ne du Europos miestus, lankydavomės didžiausiuose muziejuose, matydavome garsiausius darbus.
Gyvenimas dabar nėra lengvas, o buvimas greta kultūros, meno dovanoja jausmą, kad esi kitame – gražesniame – pasaulyje.
Muziejus – kiekvienam
- Prieinamumu įvairioms lankytojų grupėms Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus rūpinasi nuo 2006 metų – tuomet buvo įkurtas projektas „Muziejus (ne)regiui“. Vėliau, 2017 metais, atsirado socialinių ir kultūrinių projektų kuratoriaus pareigybė – pirmoji tokia Lietuvos muziejuose.
- 2023 metais pagal Kultūros ministerijos projektą „Muziejai žmonių gerovei“ vykdyta bandomoji iniciatyva ,,Muziejus kiekvienam‘‘. Jos esmė – sukurti priemones, leidžiančias žmonėms su fizine, regos ir intelekto negalia kuo savarankiškiau lankytis muziejuje.
- Muziejuje ir jo padaliniuose organizuojami įvairūs projektai, edukacijos, renginiai. Juose lankosi žmonės su regos, klausos, intelekto negalia, turintys autizmo spektro sutrikimą, senjorai. Taip pat atliekami infrastruktūriniai pokyčiai, siekiant palengvinti judėjimą žmonėms su fizine negalia.“
- Muziejų yra aplankę vaikai iš dienos centrų, žmonės su demencija, smurtą patyrusios moterys, benamiai, nuteistieji iš „Pusiaukelės namų“.
