Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 vasario 16d. 09:00

Knygą parašiusios dvi Viktorijos – apie moteriškumą, vinies kalimą ir istorijas, kurios padės mergaitei užaugti stipriai

Viktorija Urbonaitė ir Viktorija Aprimaitė
15min koliažas / Viktorija Urbonaitė ir Viktorija Aprimaitė
Pasaulis yra kupinas šviesos, gerumo ir stebuklų – tokiais žodžiais prasideda ką tik dienos šviesą išvydusios knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms: 100 istorijų apie Lietuvos moteris“ aprašymas. Į ją sugulė 100 pasakojimų apie išskirtines istorines ir šiuolaikines mūsų šalies moteris. Knygos autorės Viktorija Aprimaitė ir Viktorija Urbonaitė sako, kad visų šių moterų gyvenimai liudija, jog ypatingi dalykai nutinka, kai nesirenki lengviausio kelio, kai išdrįsti sekti savo svajone ir nebijai suklysti, ir pabrėžia, koks svarbus mūsų gyvenime yra vienas kito palaikymas ir galimybė mokytis.

Idėja parašyti knygą apie žymias Lietuvos moteris kilo leidyklos „Dvi tylos“ vadovei Drasidai Žemaitei. Kaip tik tuo metu į lietuvių kalbą buvo verčiama knyga „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms. Šimtas pasakojimų apie išskirtines moteris“.

Kaip pasakojo viena knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms: 100 istorijų apie Lietuvos moteris“ autorių V.Aprimaitė, iš pradžių buvo sumanyta padaryti lankstinuką apie žymias Lietuvos moteris, tačiau pradėjus gilintis ir ieškoti, buvo prieita prie išvados, kad lankstinuko tam tikrai nepakaks.

Taigi knygoje sugulė šimtas įkvepiančių pasakojimų apie anksčiau gyvenusias, svarbų indėlį Lietuvos istorijai turėjusias moteris ir apie tas, kurios šiandien gyvena tarp mūsų, kurių veiklos, profesijos, atradimai yra įkvėpimas kitoms.

Asmeninio archyvo nuotr./Knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms: 100 istorijų apie Lietuvos moteris“
Asmeninio archyvo nuotr./Knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms: 100 istorijų apie Lietuvos moteris“

V.Aprimaitės ir V.Urbonaitės teigimu, nebuvo lengva nuspręsti, kokiais kriterijais remiantis atrinkti, kodėl viena turėtų būti vertesnė už kitą papulti į knygą. Galiausiai to vertų moterų buvo atrasta tiek, kad išeitų dar ne viena knyga.

Sudėti pasakojimą apie žmogų į vieną puslapį – ne pati lengviausia užduotis. Kad knyga išvystų dienos šviesą, prireikė poros metų intensyvaus darbo. Dar vienas įdomus faktas, kad šią knygą kūrė išskirtinai moterų komanda: pradedant leidyklos vadove D.Žemaite, visais reikalais besirūpinusia Adele Galdikaite, baigiant istorijų autorėmis V.Aprimaite ir V.Urbonaite, dizainere Ugne Balčiūnaite ir net 19 iliustratorių.

Kuo išsiskiria Lietuvos moterys, kas jas vienija, kaip keitėsi moterų padėtis visuomenėje, kaip jos vertinamos šiandien, kas yra moteriškumas ir kuo ypatinga ši knyga Lietuvos mergaitėms, kalbamės su dviem Viktorijomis.

– Knygoje – 100 istorijų. Ir tik vienas puslapis kiekvienai jų. Papasakokite apie paieškų, rašymo, istorijos dėliojimo užkulisius. Kas buvo tas akcentas, kurį stengėtės ištraukti, kad istorijos taptų įdomios ir suprantamos mažametei, ir kad įtrauktų jas skaitantį suaugusįjį?

Viktorija A.: Man nuo pat pirmos istorijos kertiniais dalykais tapo svajonė ir drąsa. Kiekvienoje istorijoje rasdavau, kur įdėti tuos du žodžius. Kiekviena moteris – tiek istorinė, tiek šių laikų – galėjo aiškiai įvardyti, kuo jos svajojo tapti užaugusios. Drąsa čia atsiranda kaip procesas, kiek įdedi savęs, ryžto, kad tą svajonę pasiektum ar rastum kitą.

Man nuo pat pirmos istorijos kertiniais dalykais tapo svajonė ir drąsa.

Per tuos dvejus knygos rašymo metus labai daug galvojau, kas yra drąsa, nes kiekvienos moters istorija atnešdavo tarsi kitą drąsos pasakojimą. Istorinės moterys to net nebūtų laikiusios drąsa. Jos buvo nurašytos visuomenės, laikomos išsišokėlėmis. Mes dabar jas priskiriame prie drąsos pavyzdžių, bet jos pačios taip nemanė. Su jų drąsa buvo siekiama susidoroti. Šiandien ta drąsa traktuojama kitaip.

Viktorija U.: Tai buvo iššūkis, nes čia net nėra apibrėžimo, kokio amžiaus žmogui knyga skirta – penkiamečiam ar penkiolikamečiam. Iš to, kad šių knygų jau prisipirko ne tik moterys, bet ir daug pažįstamų vaikinų, rodo, jog ši tema apskritai įdomi.

Kalbant apie medžiagos rinkimą – sunku buvo, nes apie vienas moteris jos yra labai daug, apie kitas – beveik nieko. Tekdavo skaityti apie jų šeimas, domėtis laikotarpiu, kuriuo jos gyveno, rankioti detales ir bandyti sudėti dėlionę. Užduotis buvo rasti intrigą ir dramą.

Buvo tokių istorijų, kurias skaitant net pavydas suimdavo, kad štai – ji ėmė ir tai padarė. Bet buvo ir tokių, kurios labai baisios. Tačiau norėjosi apie tai kalbėti, nes drąsa – ne tik cukruota ir rožinė.

Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Aprimaitė ir Viktorija Urbonaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Aprimaitė ir Viktorija Urbonaitė

Man labai įstrigo susitikimas su mokslininke, literatūros ir teatro kritike Irena Veisaite. Scena, kurią aprašau, pasakoja apie dieną, per kurią Kauno IX forte buvo sunaikinta 9 tūkst. žmonių, iš jų – keli tūkstančiai vaikų. Trylikametė Irena tada stovėjo eilėje, iš kurios žmonės buvo rūšiuojami – į kairę ir į dešinę...

Pasakoti apie karą, holokaustą yra labai sudėtinga. Tokiais atvejais daug diskutuodavome ir tarpusavy, ir su mažamečių turinčiais tėvais, buvau įtraukusi ir savo drauges psichologes, kaip papasakoti istoriją vaikui, kad suteiktum informaciją, bet neperteiktum siaubo, kad tai netaptų sukrėtimu. Atrodo, kas čia tą puslapį parašyti, bet būdavo, kad prie vieno sakinio sėdi ir kelias dienas, ir porą savaičių.

Viktorija A.: Būdavo dienų, kai pastringi. Tada eidavau į mišką, užsirašinėdavau įvairius pastebėjimus, vaizdinius, kuriuos vėliau panaudodavau istorijose. Paskui sumaniau, kad kiekvieną tų istorijų reikia dedikuoti tos moters artimam asmeniui. Stengiausi kiekvieną jų apipinti vis kita spalva, nepametant pačios moters.

Viena buvo rašyti apie istorines moteris, visai kas kitas apie šiandienes, nes gali su jomis susitikti, pamatyti akis, išgirsti, pajusti, ji pati geba užfiksuoti momentus, kurie jai svarbūs. O istorines turi dėlioti individualiai ir asmeniškai.

– Kokį įspūdį paliko tos moterys, kurių istorijos sugulė knygoje?

Viktorija A.: Man susidarė įspūdis, kad visos tos moterys yra labai paprastos. Nė viena jų negalėtų pasakyti, kad padarė kokį nors didelį darbą ar apskritai dalykus, kurie keitė visuomenę ar kam nors turėjo įtakos. Jos labai kuklios. Tai man buvo labai keista, nes eidama į kai kuriuos susitikimus net prisibijodavau – žinai tą žmogų, jį gal net kiek suherojini, laikai autoritetu.

Man pažintis su tomis moterimis ir jų istorijos davė vidinės stiprybės.

Viktorija U.: Ta kiekvienos jų drąsa paprieštarauti ir daryti taip, kaip pati mano, kad jai reikia. Nes tai jos gyvenimas ir jį gyventi reikia jai, ne kitiems. Man pažintis su tomis moterimis ir jų istorijos davė vidinės stiprybės. Mes labai dažnai jaučiamės vienišos darydamos tam tikrus dalykus, nebūtinai jie turi būti labai dideli. O rašydama šią knygą išgyvenau seserystę, tokią moterų vienybę. Kad net tos moterys, kurių jau nebėra, stovi už nugaros ir sako: „Tu – ne viena, tu gali.“

Dar pastebėjau pasikartojantį siužetą, kad labai dažnai moteris „nusodina“ kitos moterys. Man ši knyga atrodo toks lyg nedidelis pokytis, todėl ją ir dedikuojame mergaitėms – kartai, kuri dar tik ateina.

Viktorija A.: Išties moterys mėgsta lyginti save su kitomis, konkuruoti. Tarsi moterys turi kovoti viena su kita, kuri geresnė. Aš esu tai patyrusi savo aplinkoje, jausmą – kuri ką padarys geriau. Todėl man labai gražu žiūrėti, kad prie šios knygos prisidėjo tiek moterų ir iš intencijos, kad kartu padarysime, sukursime, o ne aš viena padarysiu. Labai viliuosi, kad ši knyga prisidės prie konkurencijos mažinimo tarp moterų ir kad jos visos, būdamos gražios, protingos, žavios, galingos, susikibs už rankų ir eis drauge kurti dalykų.

Viktorija U.: Tiesa, pastebėjau dar vieną dalyką, kad daug kur figūravo tėčio vaidmuo. Jei tėtis leido mergaitei eiti prie staklių, laipioti medžiais, drauge remontuoti mašinas ir pan., jos nieko nebijojo. Mergaitės irgi gali daryti visus šiuos dalykus, nes, jei tas dalykas įdomus, koks skirtumas, čia nėra lyčių pasirinkimo objektai.

Viktorija A.: Nors buvo ir tokių pasakojimų, kur tėčio vaidmuo buvo nurodantis, pavyzdžiui, kad dukra turi tvarkyti namus, o ne mokytis ar dar kuo užsiimti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Viktorija Urbonaitė ir Viktorija Aprimaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Viktorija Urbonaitė ir Viktorija Aprimaitė

– Kalbame apie istorines moteris, kad joms, norinčioms ką nors daryti kitaip, teko kovoti. Šiandien situacija švelnesnė, tačiau moterims irgi nėra lengva. Renkantis specialybę, kuri traktuojama kaip vyriška, tenka susidurti su įvairiais dalykais, siekti pripažinimo. Ką pasakytumėte apie šiandienę moterį, jos padėtį?

Viktorija U.: Taip, nėra lengva. Manau, kad apskritai, renkantis nestandartinį kelią, niekada nebus lengva. Apsivilk ne taip megztinį – jau į tave žiūrės. O čia kalbame apie tokius ilgalaikius dalykus. Manau, kad šiandien daugiau turi klausyti savęs ir mažiau aplinkos. Turi būti gana stabili savivertė.

Viktorija A.: Labai svarbus aplinkos žmonių vaidmuo – kad jie tave palaikytų. Aišku, aš gyvenu viename burbule, aplink mane moterys – drąsios, atviros, nuoširdžios, besistengiančios daryti pokytį. Tačiau nuvykus į mažesnį miestą situacija būtų kitokia. Yra moterų, kurios nesulaukia palaikymo, tada dvigubai turi pačios save pastūmėti.

Sunkiausia, manau, padaryti pirmą žingsnį. Jis, jei žiūrėtume į istorines moteris, buvo daromas iš bado, dėl karo, šiandien jis yra daugiau vidinis, psichologinis, savęs vertinimo kaip asmenybės ir žmogaus.

Manau, kad dar labai trūksta susikalbėjimo tarp kartų, nes mąstome skirtingai ir iš to gimsta ginčų. Ir tos moterys, apie kurias rašėme, yra labai skirtingų kartų, bet jos buvo atviros, tada pamatai, kad amžius nėra riba.

– Kalbėdamos apie šios knygos moteris minite drąsą, ryžtą, apsisprendimą siekti svajonių, tikslų. Dabar, jei kartais vyrams pasakai, kad galėtų ką nors padaryti, nes tai – vyriškas darbas, išgirsti, kad pačios norėjome lygybės, būti nepriklausomos, kodėl staiga tas darbas vyriškas. Yra skirtumų, kaip anksčiau buvo suvokiama moteris, kas yra moteriškumas, ir kaip tai suvokiama dabar. Remiantis tų moterų istorijomis, savo pačių gyvenimu, kaip jūs įvardijate – kas yra moteriškumas?

Viktorija U.: Turiu draugę, kuri pasižymi puikiu estetiniu skoniu viskam ir yra labai imli techniniams dalykams. Tarkime, reikia pasikeisti jungiklį, įsijungia „Youtube“, pasižiūri ir pasidaro. Kartą apie tą draugę vienam vyrui sakau: ji, jei reikės, ir išbetonuos, ir tapetus pati išsiklijuos, ir kompiuterį susitvarkys. O jis pradėjo mane tildyti tarsi būčiau pasakiusi ką nors gėdingo. Sako: negalima taip kalbėti apie savo drauges. Aš net pasimečiau (juokiasi). Pasakojau apie ją didžiuodamasi, kad ji sugeba, moka, nes aš, pavyzdžiui, negaliu, nemoku, aš kitus dalykus darau gerai.

Kalbant apie moteriškumą – aš esu ne papuošalas ir labai blogai jaučiuosi, jei su manimi fotografuojasi tik todėl, kad aš papuošiu nuotrauką. Man patinka, kai vertinamas mano protas, mano žinios, ne mano sijonai ar makiažas.

Turėti stuburą – tai man yra moteriškumas.

Aš suprantu, kad mes priimame vieni kitus pagal tai, kaip atrodome, bet aš puošiuosi dėl savęs, ne dėl kitų. Ir man svarbu, kad mane vertintų pagal nuveiktus darbus ir kiek į tai įdėjau širdies, kiek buvau žmogumi ir turėjau tvirtą stuburą, kai buvo kokia nors kritinė situacija. Turėti stuburą – tai man yra moteriškumas.

Viktorija A.: Man atrodo, nebeturėtų stebinti, kad pati gali vinį į sieną įsikalti, o jei stebina, vadinasi, iškart atrodo, kad tai nėra norma. O tai turėtų būti nepriklausomai nuo lyties, jei tas žmogus geba, tai jis ir padaro. Man irgi ne kartą yra tekę girdėti: kokia graži, o ir protinga! Tarsi du dalykai, kurie yra nesuderinami. Tokie žodžiai – kaip peiliu į širdį. Tai, kad padažytos moters lūpos, dar nereiškia, kad ji visą savo energiją sudėjo tik į tai.

Tenka susidurti ir su tuo „pačios išsikovojote“, kartais koks vyras atidaro duris ir tarsi pats išsigąsta: „Oi, gal jau nebegaliu jums atidaryti durų?“ Man tai labai juokinga. Nes mes ne apie tai.

Galbūt mums reikia pasistengti komunikuojant, nes dabar dažnai dar liekame nesuprastos. Mums svarbu ne tai, ar atidarysite mums duris ar ne, o galimybė pasirinkti tai, ką norime daryti ir kaip save išreikšti. Ir kad nebūtume už tai teisiamos. Bet kuriuo atveju, šiandien yra daug lengviau, anksčiau moterys buvo deginamos kaip raganos.

– Kaip jums atrodo, ar šiandien moterys pakankamai vertinamos?

Viktorija A.: Pradedama, daromi tam tikri žingsniai. Aš dabar kaip tik skaitau apie moteris mene ir mane labai nustebino, kad tik praėjusio amžiaus viduryje moteris buvo įvertinta kaip menininkė, iki tol jos tapė savo vyrams ir galėjo būti tik mūzos arba dalis meno kūrinio, o jų autoriais tapdavo vyrai. Mane tai labai sukrėtė. Taigi dar reikia laiko, kad šitiek metų kurtą moters įvaizdį gebėtume pakeisti.

Viktorija U.: Pirmoji lietuvė ir apskritai viena pirmųjų moterų fotografių Europoje Paulina Mongirdaitė sakė: noriu būti kūrėja, o ne mūza. Ir jos pasirinkimas buvo netekėti. Dabar atsiranda vis daugiau moterų, kurios siekia karjeros, nes joms įdomu. Jos neteka, neturi vaikų. Tačiau yra to teisimo, kad tarsi tu neišsipildei. Bet aš netampu laiminga tik dėl to, kad šalia manęs yra mano partneris. Aš pati su savimi turiu būti laiminga.

Ir mūsų aprašytų moterų istorijos visokios – vienos neturėjo šeimos, vaikų, kitos turėjo, bet tai nelėmė jų laimės. Santuoka nereiškia, kad tu ir mirsi laimingas. Ir tai nėra nusistatymas turėti vaikų ar ne, svarbiausia, kad pirma pats būtum laimingas.

Viktorija A.: Tu nesi visavertė tik tada, kai ranką puošia žiedas ir turi vyrą. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė labai gerai pasakė: „Moterys yra ne kvietkos ir ne lėlės.“ (juokiasi)

– Per Knygų mugėje vyksiantį knygos pristatymą kalbėsite apie tai, kaip užauginti Lietuvos dukras, mergaites, kad jos drąsiai siektų savo svajonių. Kokiomis įžvalgomis galėtumėte pasidalyti šiuo klausimu, ko reikia, kad mergaitės tokios augtų ir užaugtų?

Viktorija U.: Kai rašiau knygą, lankiausi Maroke. Sužinojau, kad ten mergaičių išsilavinimas yra labai prastos būklės, privalomas mokslas yra tik iki šeštos klasės. Vyrauja tokia tendencija, jog mergaitėms rašomi prastesni pažymiai, kad jos toliau nesiektų mokslų.

Ir tada šitame fone imi suprasti, kad šiandien mes turime galimybę mokytis. Ir dažniausiai nemokamai. Manau, kad išsilavinimas ir edukacija yra viena būtiniausių sąlygų, jog ateityje tos augančios mergaitės būtų tvirtos ir stiprios moterys. Tam, kad kas nors keistųsi, reikalingos galvos. Man šis aspektas labai smarkiai ėjo per visas 50 mano parašytų moterų istorijų.

Viktorija A.: Pritariu, kad šie dalykai labai svarbūs ir labai svarbu kalbėti apie tai, kaip buvo, kaip yra ir kaip yra kitose kultūrose.

Grįžusi supratau, kiek daug laisvės turime savo kultūroje, tik mums reikia ją išnaudoti.

Aš pati rašydama knygą viešėjau Jordanijoje ir buvau labai nustebusi, kad ten moteris – tokia prispausta vyro. Kad išėjimas į gatvę su suknele tau gali būti nesmagus ar net pavojingas, ir tarsi turi jaustis kalta, kad tavo ranka neuždengta. Savo kailiu teko pajusti, kaip kultūra tave įspraudžia į rėmą. Grįžusi supratau, kiek daug laisvės turime savo kultūroje, tik mums reikia ją išnaudoti.

Daug dalykų prasideda tavo kieme, tad, manau, vaikams reikėtų papasakoti, jog būna visaip, nesakyti, kas yra gerai, bet leisti pačiam vaikui mąstyti ir suprasti, kaip reikėtų elgtis. Ir nenumoti ranka į situacijas, jei, pavyzdžiui, kieme ar mokykloje iš jo tyčiojamasi, nesakyti, kad nekreipk dėmesio, bet įsigilinti į tą situaciją. Ne tik užklijuoti žaizdą pleistru, bet rasti būdų ją gydyti.

– Kuo ši knyga ypatinga kiekvienai jūsų?

Viktorija A.: Vadinu ją Lietuvos moterų kolekcija. Ja nesiekiama suformuoti vieno vaizdo. O išskirtinumas – kad ne tik istorijos apie moteris, bet ir visa su knyga susijusi komanda – tik moterys. Tikriausiai mūsų istorijoje dar nėra to buvę.

Viktorija U.: Ir tas šimtukas išties nėra baigtinis. Apsidairykime, kiek nuostabių moterų aplink mus! Pastebėkime jas! Ši knyga yra ir tam tikras pasididžiavimas, ir tuo pačiu pamatymas, kad kartais istorijose vien dėl to, jog kažkas buvo šalia ir tave palaikė, įvyko dideli dalykai.

Mergaitėms, kurios tą knygą skaitys, viskas dar prieš akis, bet labai svarbu, kad tėvai irgi suprastų, jog, jei tu šiandien dar esi gyvas, vadinasi, dar niekas nebaigta, kad dar gali pradėti iš naujo, jei negali pakeisti savo gyvenimo, galbūt gali padėti kitam.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Viktorija Urbonaitė ir Viktorija Aprimaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Viktorija Urbonaitė ir Viktorija Aprimaitė

Viktorija A.: Mes dabar kalbame apie labai didelius dalykus ir pasiekimus, bet viskas prasideda nuo mažų žingsnių: verkiančio apkabinimo, paguodimo, gražaus žodžio kitam ir pan.

Viktorija U.: Labai trūksta mūsų švelnumo, kuris tikrai nėra silpnumas. Norėdamas prieiti prie to, kuris yra silpnas, tu irgi turi tapti silpnas.

Viktorija A.: Ir drąsa nėra tai, kad tu užsidedi šarvą tokį, jog negebi būti jautrus, empatiškas, švelnus. Tu gebi. Bet visada labai svarbu išlaikyti tą pusiausvyrą.

Kalbant apie moterį ir moters vaidmenį, ji gali būti tvirta, su tais šarvais, bet gebanti ir apkabinti, ir pabučiuoti, ir lūpas pasidažyti bei suknelę apsivilkti!

Ir dar manau, kad tose istorijose kiekviena moteris atras ir dalį savęs. Pajutau, kad ir pati ne vieną tų moterų esu savyje patyrusi. Ir tada supranti, kad tavyje telpa labai daug galimybių būti ir motociklininke, ir lakūne, ir rašytoja, ir išradėja.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tik prenumeratoriams

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

06:13
24:15
15:11

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Naujas testas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką