Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 4d. 19:00

Lemtingi 60 km pakeitė Ievos ir Gedimino gyvenimą: „Čia telpa visas pasaulis“

Gediminas Mačiulskis ir Ieva Žigaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Gediminas Mačiulskis ir Ieva Žigaitė

Praėjusią vasarą butą beveik Vilniaus centre į sodybą Elektrėnų rajone iškeitę Ieva Žigaitė (37 m.) ir Gediminas Mačiulskis (34 m.) vis dar džiūgauja: gamtos ramybė, užburiantys saulėtekiai, o svarbiausia – patiriamas poilsis, kuriam mieste prireikdavo kur kas daugiau laiko. Juodu kasdien 60 km važiuoja į sostinę, tačiau vargo teigia nejaučiantys: „Čia pajutau, kad po dienos darbų atsiranda noras grįžti namo, mieste tokio jausmo niekada nejaučiau“, – sako Ieva.

I.Žigaitės balsą ne kartą girdėjote „Labo ryto“ reportažuose – jau aštuoniolika metų ji dirba žurnaliste LRT televizijoje. Žurnalistiką Ieva vadina savo pirmąja profesine meile, o štai prieš beveik dešimt metų atrado ir antrąją – masažo ir kūno terapijas, įgijo masažuotojos specialybę, šiuo metu tebestudijuoja kūno ir judesio terapiją tarptautiniame institute.

Gediminas – profesionalus muzikantas, dar sėdėdamas mokyklos suole pradėjo groti būgnais, o prieš šešiolika metų į jo rankas pakliuvo iš Vakarų Afrikos kilęs instrumentas – djembė. Šiandien jo visa veikla susijusi su muzika: Vilniuje yra įkūręs perkusijos studiją „Afrikos būgnai“, kur rengia užsiėmimus visiems, norintiems išmokti groti djembe, nuolat važinėja po įvairias Lietuvos mokyklas ir veda Vakarų Afrikos būgnų pamokas vaikams, dalyvauja įvairiuose projektuose su kitais muzikantais, o šiuo metu intensyviai ruošiasi kasmetiniam jų pačių organizuojamam koncertui „Africa Night“, kuris gegužės 25-ąją vyks Mokytojų namų kiemelyje.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gediminas Mačiulskis ir Ieva Žigaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gediminas Mačiulskis ir Ieva Žigaitė

Prieš septynerius metus juodu susipažino vienoje Gedimino rengiamų pamokų ir labai greit pajuto, kad jiems – pakeliui. Jau šešerius metus Ieva mokosi Vakarų Afrikos šokių pas geriausius šiandienos mokytojus ir jau ketvirtą sezoną Vilniuje veda šokių pamokas, per kurias Gediminas su mokiniais gyvai groja djembėmis.

„Daugelis klausia, kaip mums pavyksta viską suderinti ir visur spėti. Manau, nesame tipiški žmonės: neskiriame daug laiko namams, buičiai, neturime vaikų, paaukojame daugeliui įprastus dalykus, nes koncentruojamės į tai, ką norime padaryti, kur save norime realizuoti ir ką duoti kitiems, – sako Ieva.

– Suprantu, kad kai kuriems iš šono gal atrodome lyg ufonautai: turi namus, darbus, bet vis tiek yra kažkokie keisti. Vienas su dredais, kita – su ilgiausiomis kasomis, daro, ką nori, gyvena, kaip nori, atrodo laisvi (juokiasi). Bet kiekvienas turime teisę gyventi savo gyvenimą.“

Neskiriame daug laiko buičiai, neturime vaikų, paaukojame daugeliui įprastus dalykus, nes koncentruojamės į tai, ką norime padaryti, kur save norime realizuoti.

Susitikti pokalbio su Ieva ir Gediminu atvykome į naujuosius jų namus. Vos išlipus iš automobilio užlieja palaimingas jausmas ir nejučia imi aikčioti, kaip čia gražu: aplink žalia, čiulba paukščiai, dūzgia bitės, tolumoje tyvuliuoja ežeras, dar tik pradeda žydėti obelys ir vyšnios, darželyje ryškiaspalvėmis galvomis puikuojasi tulpės, po kiemą šmirinėja katinas Baltazaras, o medinėje terasoje ilsisi senjorė Aliaskos malamutė Tera.

Peržengus jaukių namų slenkstį pasklinda ką tik iškeptos duonos kvapas. Svetainėje – daug gėlių, Himalajų dubenys, naudojami terapijai, antresolėje ilsisi Gedimino instrumentai, o pro du didžiulius langus atsiveria gamtos pasaka. Už namo paruoštos lysvės laukia žemių: „Sodinsime pomidorų, ridikėlių, salotų“, – su džiugesiu sako Ieva.

Visur tvyro darna ir įtraukianti ramybė, o klestelėjus ant terasoje įrengtos supynės supranti, kad šioje erdvėje telpa visas pasaulis.

– Čia nepaprastai nuostabu, bet ir Vilniuje turėjote puikius namus. Kodėl nutarėte miestą iškeisti į kaimą?

Ieva: Turbūt paskatino tai, kad visko labai daug veikiame, dirbame su žmonėmis, taigi laisvą laiką norisi leisti ten, kur galėtume pailsėti. Ieškojome tokios aplinkos, kur būtų daugiau ramybės, man asmeniškai buvo labai svarbu, kad būtų ir daugiau gamtos. Naujų namų paieškos užtruko porą metų, atsikėlėme čia beveik iš Vilniaus centro – tikrai labai patogios, bet triukšmingos vietos, kur nuolat verda gyvenimas. O čia grįžti, nėra kavinių, kino teatrų, net kaimynų beveik nėra. Bet mes labai džiaugiamės, ar ne, Gediminai?

Gediminas: Taip, mane paskatino Ieva. Ji viską sugalvojo, aš tam pasidaviau (šypsosi). Nebuvo taip, kad nenorėjau, man ir mieste, ir kaime gerai. Ir vis dėlto, kai po pirmos savaitės, praleistos čia, teko pernakvoti Vilniuje, vos pabudęs pasakiau Ievai, kad kraustomės į kaimą su visais daiktais.

Gyvenant mieste pailsėti, atsigauti nuo visų darbų, koncertų, pamokų man reikėdavo savaitės, čia užtenka pusdienio.

Ieva: Sakyčiau, kad čia mums atsikraustyti padėjo ir mūsų draugai Agnė ir Šarūnas, kurių sodyboje, kai jie išvykdavo, mes dažnai gyvendavome, prižiūrėdavome jų šunį. Tokį gyvenimą išbandėme visais metų laikais, tai labai rekomenduočiau ir tiems, kurie svarsto miesto gyvenimą iškeisti į kaimą. Tada galutinai apsisprendėme.

– Vasarą bus metai, kai čia įsikūrėte. Kokie atradimai įvyko per tą laiką?

Gediminas: Gyvenant mieste pailsėti, atsigauti nuo visų darbų, koncertų, pamokų man reikėdavo savaitės, čia užtenka pusdienio. Nuskambės keistai, bet pats tai patiriu, gyvendamas kaime pamirštu, kaip atrodo miestas, ir nuvykęs ten atrandu vis naujų dalykų, kurių anksčiau visai nepastebėdavau.

Ieva: Man lygiai tas pats, kartais net siunčiame vienas kitam nuotraukų, ką mieste pamatėme kitaip. Kitas aspektas - dar prieš atsikeldama čia domėjausi ekologinėmis, darnesnio gyvenimo su aplinka temomis, ir, kai atsidūriau gamtoje, tos temos tapo dar svarbesnės. Išmokau gyventi dar tvariau ir darniau su aplinka, nes supratau, kad viskas, ką nuleidžiu į kriauklę, niekur nedingsta. Visa tai tau sugrįžta su tavo obuoliais, morkomis, iš tos pačios žemės, į kurią viskas nubėgo. Turėtume galvoti ir apie visą pasaulį, bet kai turime savo mažą plotelį, lengviau suvokti šias problemas.

Gediminas: Pastebėjau, kad čia gyvendamas labiau fiksuoju akimirką. Išeinu į sodą ir labai gerai pastebiu, kaip kiekvieną dieną stiebiasi augalai. O mieste yra daugybė dalykų, kurie atima mano dėmesį.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gediminas Mačiulskis ir Ieva Žigaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gediminas Mačiulskis ir Ieva Žigaitė

Ieva: Čia gyvendama supratau, kad labai daug žmonių yra pasiilgę gamtos. Į socialinius tinklus įdedu kokią saulėtekio nuotrauką, ji sulaukia tiek susidomėjimo. Kartais net draugai rašo ir klausia: na, tai koks šiandien saulėtekis? (Šypsosi) Beje, čia atsikėlę pradėjome daugiau bendrauti su draugais, ypač – su seniai matytais. Atrodytų, paradoksas, juk išsikėlėme 60 km nuo miesto, bet mus čia visi nori aplankyti.

Buvo sakančių, kad pavažinėsime čia tris mėnesius, ir mums pabos. Bet važinėjame, jau greit bus metai, ir nieko. Tą laiką išnaudojame dalykams, kuriems paprastai jo pristinga, pavyzdžiui, klausome įvairių paskaitų, pabendraujame su šeimos nariais.

Dar vienas mano atradimas čia – pradėjau keltis anksčiau, nes labai gaila pramiegoti rytą gamtoje. Esame apdovanoti fantastiškais saulėtekiais. Kai rinkomės namą, žiūrėjome, kad matytųsi ir saulėtekis, ir saulėlydis. Čia pajutau, kad po visų darbų atsiranda noras grįžti namo, mieste tokio jausmo niekada nejaučiau.

Ievos Žigaitės nuotr./Saulėtekis
Ievos Žigaitės nuotr./Saulėtekis

– Mieste abu neriate į savo darbus, tačiau keletą dienų per savaitę jus vakarais suveda bendra veikla – Vakarų Afrikos būgnų ir šokių pamokos. Kas jus patraukė, kad to ėmėtės ir vis dar tai darote? Ką šiose veiklose atrandate?

Gediminas: Gal man lengviau atsakyti apie dabartį, kodėl vis dar tuo užsiimu. Daug važinėju po mokyklas, dirbu su vaikais, mano tikslas – plėsti žmonių akiratį ir suvokimą, kad pasaulis yra skirtingas. Papasakoju vaikams apie Afriką, apie instrumentus, Vakarų Afrikos muziką.

Tiek su mažesniais, tiek su vyresniais dalijuosi savo patirtimi, sulaukiu jų klausimų, ar įmanoma iš to išgyventi, ar tai mano pagrindinė veikla ir panašiai. Ir savo pavyzdžiu juos padrąsinu, kad ieškotų ir atrastų tai, ką mėgsta daryti, kad nekreiptų dėmesio į kitų pastabas, jog kas nors yra neįmanoma, kad galiausiai nesigėdytų ko nors daryti, pavyzdžiui, prie visų groti, nes tas perlipimas per save ir atneša gerų dalykų.

Daug važinėju po mokyklas, dirbu su vaikais, mano tikslas – plėsti žmonių akiratį ir suvokimą, kad pasaulis yra skirtingas.

Ši muzika ir visa susijusi veikla labai pakeitė mane patį, mano požiūrį į žmones, suvokimą, kad visi esame skirtingi. Kai prieš porą metų tirpo rankų pirštai, buvau labai išsigandęs, kad nebegalėsiu groti. Pradėjau ieškoti atsakymų, kas man galėjo nutikti, daug domėjausi ir tradicine, ir netradicine medicina, pradėjau pažinti, iš ko mes patys susidedame, ir į tai gilintis. Pasitelkęs muziką gali atvesti žmogų į savęs pažinimą. Gali jam parodyti, koks yra jo gyvenimas ir kad jis pats gali būti už jį atsakingas.

Ieva: Aš kas kartą randu naujus atsakymus į šį klausimą. Vakarų Afrika energetiškai yra labai stipri vieta pasaulyje. Ten žmonės vis dar turi labai daug autentiškų dalykų, vieni jų ir yra muzika ir šokis – tradicinė kultūra, kuri gyva ir šiandien.

Asmeninio archyvo nuotr./Ieva Žigaitė Malyje
Asmeninio archyvo nuotr./Ieva Žigaitė Malyje

Be abejonės, Vakarų pasaulis daro didelę įtaką, bet po šiųmetės kelionės į Malį pajutau, kokios stiprios yra jų šaknys. Ir, manau, didelė dalis vakariečių į Afriką vyksta būtent dėl šio jausmo, nes esame užsisukę savo gyvenimo ritme, o ten viskas vyksta daug lėčiau. Manau, kad daugelį žmonių tai žavi, ir pati šiemet tai labai pajutau.

Gediminas mane nuo pat pradžių įkalbinėjo šokti, pirmus mūsų draugystės metus su djembėmis trankėmės po visą Europą paskui savo mokytojus – važiuodavome į jų seminarus mokytis. Kartą viena mokytoja mane beveik spirte įspyrė į šokių salę sakydama, kad turiu šokti. To vieno karto ir užteko.

Iš pradžių atrodė kaip kosmosas, nes pakliuvau pas senegalietį, kuris šoka labai specifinį sabaro šokį. Bet mane labai sužavėjo ta energija, šokėjų ir muzikantų tarpusavio ryšys, susikalbėjimas. O svarbiausia – supratimas, kad būdamas šiaurietis baltaodis irgi gali tai daryti.

Kai pradėjome groti, šokti, manau, kad ir tikslas buvo tiesiog išmokti tai daryti. Metams bėgant tai tapo labiau kaip priemonė dalytis visa ta energija su žmonėmis – padėti įveikti baimes, padrąsinti, parodyti galimybes. Apskritai visa ši veikla, su ja susijusios kelionės, žmonės leido geriau pažinti save.

Mane labai sužavėjo ta energija, šokėjų ir muzikantų tarpusavio ryšys. O svarbiausia – supratimas, kad būdamas šiaurietis baltaodis irgi gali tai daryti.

– Kai kam nors užsimenu apie tai, kad esu išbandžiusi Vakarų Afrikos šokius, sulaukiu primityvaus žmonių įsivaizdavimo, kad tai kažkoks šokinėjimas aplink laužą. Ar pačiai tenka susidurti su panašia nuomone?

Ieva: Tenka. Man kartais sako ir tai, kad esu per liekna, turėčiau priaugti daug svorio, kad tokius šokius šokčiau. Bet aš nepykstu ant žmonių, kurie taip mano ar tokius dalykus sako, nes tai yra nežinojimas.

Stereotipų daug, o su Gediminu turime progą tiems žmonėms papasakoti ir parodyti, kas tai yra ir kad tai yra įmanoma. Ir jei mes lietuviai galime daryti tai, vadinasi, galime viską.

Agnes Albert nuotr./Koncerto Lenkijoje akimirka
Agnes Albert nuotr./Koncerto Lenkijoje akimirka

– Žiemos pabaigoje jau trečią kartą mėnesiui buvote išvykę į Vakarų Afriką dalyvauti būgnų muzikos ir šokių seminaruose. Esate buvę Senegale, Gvinėjoje, šį kartą svečiavotės Malyje. Pasidalykite šios kelionės įspūdžiais.

Gediminas: Važiavome pas mano mokytoją, tokių kaip mes europiečių atvažiuoja ir daugiau. Šį kartą ėmėme ir individualias pamokas.

Visos Vakarų Afrikos šalys, kuriose grojama djembe, turi skirtingą muzikos stilių, norisi su jais susipažinti, bent šiek tiek pramokti. Mano pirmoji djembė buvo iš Malio, ši šalis mane seniai žavėjo, dabar turėjome progą apsilankyti. Tiesa, visą laiką leidome sostinėje Bamake, nes kelionės tikslas buvo mokslai.

Asmeninio archyvo nuotr./Būgnų pamoka Malyje
Asmeninio archyvo nuotr./Būgnų pamoka Malyje
Asmeninio archyvo nuotr./Būgnų pamoka Malyje
Asmeninio archyvo nuotr./Būgnų pamoka Malyje

Ieva: Tačiau nepaisant to, pakeliaujame daug ar mažai, nuvykę į Afriką turime galimybę pažinti vietos žmones, nes jie mus nuolat supa, teko ir vestuvėse dalyvauti, kur visi groja, šoka gražiausiais kostiumais pasipuošę!

Pamokos vykdavo nuo ryto iki vakaro, bet man tai labai patinka, mano toks charakteris: jei noriu išmokti, užsidarau šokių salėje ir galiu nuo ryto iki vakaro šlifuoti žingsnelius. Kai antroje kelionės pusėje papuolėme į salę, kurioje – ventiliatoriai, veidrodžiai per visą sieną, ir įdėjau šią nuotrauką į feisbuką, žmonės negalėjo patikėti, kad tai – Afrika.

Asmeninio archyvo nuotr./Šokių salė Bamake
Asmeninio archyvo nuotr./Šokių salė Bamake

Dabar prisiminiau mūsų pirmąją kelionę į Afriką. Atskridome į Gambiją, mus atvežė į viešbutuką, kritome miegoti, o ryte atsikėlę išėjome į miestą. Einame gatve ir Gediminas sako: „Mes kaip youtube.“ (juokiasi) Nes matai vaizdus, kuriuos matydavai tik internete. Buvo sunku suvokti, kad mes iš tiesų čia esame.

Gediminas: Mane, tiesą sakant, kas kartą atvykus į Afriką daug kas stebina ir visada stebiu, ką patiriu ir ką jaučiu.

Ieva: Natūralu, kad patiriame kultūrinį šoką patekę į visiškai kitokio mentaliteto visuomenę. Bet iš esmės labai džiaugiuosi, kad visos šios kelionės ir veikla moko mus atvirumo pasauliui.

– Kalbant apie namus, tarpusavio santykius, daug laiko leidžiate drauge, turite ir bendrą veiklą, kaip pavyksta laviruoti, kas santykiuose padeda išlaikyti harmoniją? Juk visi kartais būname suirzę, pikti, pavargę, nesuprantame kito arba jaučiamės, kad nesupranta mūsų.

Ieva: Sakyčiau, savęs ir kito pažinimas. Čia labai galioja taisyklė, kad joks kitas žmogus tau nesuteiks laimės, jei pats viduje nesijausi laimingas. Savęs pažinimas labai padeda greičiau išlipti ir iš neigiamos būsenos, ir mažiau to patirti. Konfliktinėse situacijose sau taikau tokį klausimą: ar aš noriu būti teisi, ar noriu būti su šiuo žmogumi? Ir pats požiūris: gali dramatizuoti situaciją, kad batai mėtosi ne vietoje arba kad trys djembės stovi vidury kambario, arba gali į tai žiūrėti plačiau.

Gali dramatizuoti situaciją, kad batai mėtosi ne vietoje arba kad trys djembės stovi vidury kambario, arba gali į tai žiūrėti plačiau.

Ar turime kokių susitarimų namuose? Kad mes nesame labai buitiški...

Gediminas: Na, kaip, esu paprašęs, kad duoną keptų Ieva ir kad pakeistų trejus metus nuolat kepto pyrago receptą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ievos Žigaitės kepta duona
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ievos Žigaitės kepta duona

Ieva: (Juokiasi) Tiesa, visi žinome ir tas standartines situacijas, kai paprašai vyro pakeisti lemputę, o ji keičiama labai ilgai. Bet įsigudrinau dėl tokių dalykų tartis konkretų laiką, kada tai bus padaryta. Dabar laukiu, kada namuose atsiras trintuvas (juokiasi).

Gediminas: Vyrai čia turėtų prisiminti, kad laikas yra reliatyvi sąvoka (juokiasi). O kalbant apie trintuvą, Ievai visada siūlau jo laukti su džiaugsmu, o ne su nerimu ir klausimu „kada?“.

Ieva: (Juokiasi) Man atrodo, kad santykiai tiesiog yra žaidimas, kurį turi išmokti žaisti.

Įvardyčiau atlaidumą, supratimą ir suvokimą, kad ne kitą žmogų reikia norėti pakeisti, o pradėti nuo savęs.

Gediminas: Grįžtant prie klausimo, aš įvardyčiau atlaidumą, supratimą ir suvokimą, kad ne kitą žmogų reikia norėti pakeisti, o pradėti nuo savęs. Aš pats kasdien į sąsiuvinį rašau, kaip jaučiuosi, kokios mintys tądien užpuola. Tai padeda geriau suprasti save. Paskui palygini savaitės, mėnesio įrašus, supranti, kad viskas tikrai nėra taip blogai, kaip galbūt kažkurią dieną atrodė, kad gyvenimas yra gyvas, jis banguoja. Ir tai man padeda lengviau paleisti emocijas, suprasti, kad problemos ateina ir išeina.

Ieva: Man labai padeda ir suvokimas, kad esame tik dulkelė šioje žemėje, viskas yra laikina ir nereikia prie nieko prisirišti. O kai iš namų važiuoju į miestą per visą tą gamtą, visada sakau, abu sakome, kokie esame palaiminti, kad turime galimybę čia gyventi, galimybę gyventi taip, kaip norime.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ieva Žigaitė ir Gediminas Mačiulskis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ieva Žigaitė ir Gediminas Mačiulskis

– To suvokimas ir galimybė tai turėti išties yra laimė. Ką dar sau įvardijate kaip laimę?

Ieva: Man laimė yra sprendimas. Aš nusprendžiu, arba esu laiminga, arba nesu. Viskas priklauso tik nuo manęs, nuo mano požiūrio. Ir kai būna tų sunkesnių minučių, kai kas nors nepavyksta ar pan., tai yra tik mano iliuzija, kad kažką turėčiau sukontroliuoti. Tiesiog reikia sustoti ir tai suvokti, ir tai neturi jokios įtakos laimei.

O jei kas jaučiatės nelaimingi, pažiūrėkite, kiek turite ir už ką galite būti dėkingi pasauliui. Jei esate sveiki, turite rankas, kojas, galite girdėti ir matyti, turite darbą, mėgstamą veiklą, artimą žmogų šalia – tai yra labai daug.

Man laimė yra sprendimas. Aš nusprendžiu, arba esu laiminga, arba nesu. Viskas priklauso tik nuo manęs, nuo mano požiūrio.

Gediminas: Man laimė yra tai, kad kiekvieną dieną galiu groti. Kai buvo nutirpę pirštai, buvo baisu suprasti, kad nebegalėčiau to daryti.

Ieva: Dar manau, kad laimė yra pati galimybė gyventi. Dažnai apie tai nesusimąstome arba susimąstome per vėlai. O juk turime tuo džiaugtis čia ir dabar!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką