Iš kitos pusės, ji gali save vadinti lėto gyvenimo ambasadore ir griauna mitus apie tai, kad mažuose miesteliuose nėra ką veikti. Iš Pagėgių kilusi moteris šiandien gyvena Šilutės rajone, Okslindžių kaime, moliniame namelyje, kurį supa nuostabi gamta ir miškai.
Šis momentas, kai kalbamės, – itin darbingas, kadangi Monika nenuilstamai savanoriauja, tačiau turi ir daugybę kitų įdomių veiklų.
„Ir buity, ir gyvenime, ir savo darbuose stengiuosi laikytis lėto ritmo. Save vadinu sąmoningumo praktike, aš tame gyvenu, tai nėra tik pavadinimas. Mano pagrindinės veiklos yra meditacija, juoko joga, kurias labai mėgstu vesti, taip pat užsiimu ir edukacijomis, kurias organizuoju vaikams. Kaip sakau, pasipildau save būdama ramybėje, tyloje, lėtume, o paskui tai galiu išnešti, išdalinti kitiems. Tai duoda man labai daug džiaugsmo ir suteikia daug gyvenimo pilnatvės“, – dalinasi moteris.
Ji pasakoja, kad jos edukacijos yra susijusios su savęs ieškojimu. Monika vaikams ir suaugusiems veda mandalų, nerimo lėlyčių, meditacijas, juoko jogą, garso terapijas, ir visa tai veda į tą patį – savęs paieškas, įprasminimą, ramybę. „Man tai gera išnešti į žmones. Aš gyvenu skirtingai nei dauguma – tyloje, ramybėje, susikaupime, randu labai daug laiko sau, kai tuo metu pasaulis skuba išdegęs akis, žmonės gyvena tik namais ir darbais kiekvieną dieną. Man norisi pasidalinti tuo, ką turiu ir kuriu kitaip“, – sako Monika.
Tėvų įtaka
Kaip nutiko, kas ji pasinėrė į tokias išskirtines veiklas? Moteris sako, kad greičiausiai toks nusiteikimas ir požiūris į pasaulį ją lydėjo nuo pat vaikystės.
„Tėtis baigė teologiją, o mama – pedagogiką ir astrologiją, todėl namuose visi labai skaitėme ir domėjomės dvasine, filosofine literatūra, politika. Visa tai manyje pildėsi ir užaugino mane. Turiu keturias seses ir visos mes einame panašiu keliu, gilinamės į dvasingumą, turime kitokį požiūrį į gyvenimą. Mums tėvai davė tą pagrindą po kojomis, ir jį šiandien naudojame sau ir kitiems“, – sako Monika.
Kai ji baigė mokyklą ir išvyko į Klaipėdą mokytis, atsivėrė didesnės galimybės patyrinėti save. Būtent tada ji pradėjo lankyti jogą, meditaciją, gilintis į tai per savęs pačios paieškas. Tuo metu ji sėkmingai pabaigė kraštovaizdžio dizainą.
„Gimus sūnui supratau, kad noriu giliau pasinerti, profesionaliai ir tuo dalintis – dvasiniais dalykais. Baigiau labai daug kursų, ir iki pat dabar, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“, – dalinasi moteris. Ji sako, kad nėra rutinos žmogus, todėl daro ne iš to, kad reikia, o dėl to, kad nori.
„Pas mane gali pastovėti ir neplauti indai, to nesureikšminu. Tačiau yra vidinis noras, ir kai jis ateina, tuomet viskas einasi kitaip. Mano įprasta diena ateina pagal pajautimą. Aš galiu ilsėtis, galiu daug dirbti, o būna, kad terminai prispaudžia, nes nemėgstamiausius darbus atidedame paskutinei minutei. Šiandien, kai artėja šventės, rutina labiau suspausta, turiu prisiversti kai kuriuos darbus pasidaryti, bet iš tiesų aš leidžiu sau pabūti su savimi, pažiūrėti pro langą, pasimėgauti gamtos vaizdais, pasiklausyti, kaip pravažiuoja traukinys, tad ramybė aplink mane visada. Mano diena labai įvairi“, – dalinasi Monika.
Savanorystė – svarbi gyvenimo dalis
Kaip sako moteris, savanorystė yra labai svarbi jos gyvenimo dalis ir jai tai daryti labai gera.
„Galiu net ir naktį kokį skelbimą padaryti bendruomenei ir labai mėgstu įsitraukti į visas bendruomenes, kurios mane supa. Štai sūnus pradėjo lankyti mokyklą, aš iškart įsitraukiau, man pasiūlė mokyklos tarybos pirmininkės pareigas; aktyviausiai savanoriauju Pagėgių bendruomenėje, kaip tik organizuojame kalėdinį renginį. Atiduodame visą savo širdį kartu su visa šeima“, – dalinasi moteris.
Ji priduria, kad savanorystė jai vertybė ir kad nuolat tuo užsiima – tai lydi nuo pat vaikystės. Taigi, kaip juokauja, vieną dieną ji ilsisi, kitą – ruošiasi edukacijoms, trečią – veda edukacijas.
„Bet reikia save pripildyti, kad parengtum tą edukaciją tikrai vertingą. Aš ruošiuosi labai nuoširdžiai ir tai mane pripildo pačią, gaunu daug šypsenų ir padėkų. Vaikai mane jau pažįsta ir dėkoja, sakydami, kad mano edukacijos pačios geriausios“, – šypsosi Monika ir priduria, kad jos darbas visai kitoks nei nuo 8 iki 17 val.
Kuo ypatingas mažo kaimelio gyvenimas?
Jau dešimt metų Okslindžiuose gyvenanti Monika sako, kad gimtuosius Pagėgius ir šiandien myli visa širdimi, ten praleidžia labai daug laiko, aktyviai dalyvauja bendruomenės veiklose. Kaip dalinasi, viena koja čia, kita koja ten.
Kaip ji atsidūrė moliniame name? Pasirodo, istorija gana įdomi. Monika su vyru gyveno Klaipėdoje, nusipirko butą, tačiau gamtos šauksmas buvo kur kas stipresnis.
„Buvome nutarę, kad gyvensime mieste, tačiau galiausiai supratome, kad norime į kaimą. Vyro tėvai pasiūlė persikelti į jų namą, nes patys persikėlė kitus namus. Taigi, taip ir nutiko, kad savo gyvenimą kuriame daugiau nei šimtą metų skaičiuojančiame molio name. Svajojau padaryti čia oazę, o vyras jau buvo įpratęs taip, kaip yra. Bet vis tiek, vis pasitvarkome kampuką po kampuko, bet didelių permainų dar nepadarėm, bet, kaip sako draugė, čia jaučiasi mano dvasia“, – dalinosi moteris.
Ji priduria, kad namai atspindi jos pasaulėžiūrą, jai svarbu natūralumas, gamta. „Anksčiau daug ką dariau dėl to, kad reikia, o darbo tikrai yra daug, pavyzdžiui, puoselėjau kiemą. Galiausiai supratau, kad tai darau dėl kitų. Paleidau tą mintį ir dabar galiu mėgautis gulėjimu hamake, nors gėlyne ir auga žolės. Nes prieš gamtą nepakovosi. Išmokau sau skirti laiką pailsėti ir suvokti, kad nereikia eiti prieš gamtą ir save“, – sako Monika.
Šiandien ją itin džiugina, kad pro langą mato ne miesto gyvenimą, bet tai, kuo gali kvėpuoti – gamtą, mišką, jausti, kad kvėpuoja ir patys namai. Sako, kad kai gerai palyja galima užuosti net molio kvapą. „Kitiems gal tai neskanu, o man tai labai sava. Kai įlendu į butą, atrodo, net trūksta erdvės. Molio namas sukuria tokį jausmą, kad sienos nors ir storos, tačiau tu jų nejauti, atrodo, kad esi gamtos glėbyje“, – privalumus gyventi išskirtiniame name sako moteris.
O ką atranda būtent mažame miestelyje? Pasak Monikos, pirmiausia, tai yra aktyvi ir glaudi bendruomenė, į kurias ji stengiasi įsilieti. Moteriai itin svarbus žmonių artumas, bendravimas, vienas kito pažinimas. „Nesuprantu, kaip žmonės nepažįsta savo kaimynų už sienos. Būtent tas autentiškumas, galėjimas pažinti kiekvieną labai suartina, tai yra visai kitaip, santykiai yra paremti bendryste, smagu, kai tu pažįsti žmones“, – skirtumus tarp miesto ir kaimo vardina sąmoningumo mokytoja.
Šiandien ji jaučia gyvenime didelę pilnatvę, bet nesako, kad jai nieko nereikia. „Aš save radau tarp miškų, vaistažolių, gamtos, tačiau ateityje norėčiau pakeliauti. O kitiems labai norėčiau palinkėti suprasti, kad tik taikoje ir tyloje su savimi tu gali atrasti save. Linkiu tylos ir ramybės. Ateityje darysiu tai, ką darau, ir dar daugiau savanoriausiu, nes turiu labai daug noro“, – kalbėjo Monika.
