„Jie iškart suabejodavo, kaip aš dirbsiu“
Saulė gimė turėdama stuburo smegenų išvaržą (lot. Spina Bifida), todėl negali vaikščioti nuo vaikystės. Vežimėlis jai pačiai diskomforto niekada nekėlė. Tiesa, vaikystėje daug keliauti jai neteko – mokėsi namuose, apsupta augintinių ir šeimos, kurioje, be jos, augo dar keturi broliai ir sesės.
Tvirto charakterio ir energinga mergina baigusi mokyklą ėmė ieškoti veiklos – norėjo užsidirbti, būti naudinga. Deja, netrukus suprato, kad surasti darbą nebus lengva.
„Ieškojau per daug nesirinkdama. Siūliausi kažką prižiūrėti, kažkam padėti – su gyvūnais, vaikais, aptvarkyti namus ir panašiai. Pradėjau nuo skelbimų – skambinau tiems, kas ieškojo. Bet vos sužinoję, kad esu neįgali, žmonės man sakydavo: „Kaip jūs susitvarkysit?“. Jie iškart suabejodavo, pabijodavo, sakydavo: „Ne, ačiū ir viso gero.“ Vis atsitrenkdavau kaip į sieną“, – apie sunkias ir ilgai trukusias darbo paieškas pasakojo Saulė.
Vos sužinoję, kad esu neįgali, žmonės man sakydavo: „Kaip susitvarkysi?“
Ji sako dabar suprantanti, jog tuomet jai trūko įgūdžių ir patirties, kur ir kaip ieškoti darbo, pateikiant savo negalią kaip privalumą, o ne kliūtį. Daug kartų išgirstas atsakymas „ne“ žlugdė ir pasitikėjimą, kurio iš prigimties Saulei netrūko.
Išeiti iš užburto rato padėjo netikėta pažintis, atvedusi Saulę į projekto „JUDAM“ užsiėmimus. Juose, anot merginos, ji gavo progą įvertinti savo situaciją, įgijo naudingų įgūdžių, pravertusių ieškant darbo.
„Pavyzdžiui, išmokau rašyti CV, pasiruošti darbo pokalbiui. Buvo daug naudingų dalykų“, – prisiminė Saulė, viena iš ES lėšomis finansuoto projekto „JUDAM“, kurį įgyvendino Jaunimo reikalų agentūra, dalyvių. Šiuo projektu buvo siekiama mažinti nedirbančio, nesimokančio, mokymuose nedalyvaujančio 15–29 m. amžiaus jaunimo, neregistruoto Užimtumo tarnyboje, skaičių, įgyvendinant intervencijos ir aktyvumo skatinimo priemones, atsižvelgiant į jauno asmens poreikius ir galimybes.
Dalyvaudama šiame projekte ji ėmė bendrauti su VšĮ SOPA – socialine įdarbinimo agentūra, padedančia rasti darbo žmonėms, turintiems mažiau galimybių darbo rinkoje. Pastarieji pasiūlė keletą darbo pozicijų ir galiausiai padėjo Saulei įsidarbinti pardavėja-kasininke viename iš Vilniuje esančių prekybos centrų. Nors darbas buvo kitame mieste, Saulė sako nė minutės nesudvejojusi. Juolab kad pradžioje savo darbuotojos poreikiais pasirūpino darbdaviai.
„Aš visada norėjau būti tarp žmonių, pamatyti kitus žmones (turinčius negalią – 15min), pajusti, kad aš ne viena tokia esu. Ten, kur aš anksčiau dirbau (vienoje iš parduotuvių – 15min), tai ji nebuvo pritaikyta judėjimo negalią turinčiam žmogui. O dabar dirbu jau kitoje to paties prekybos tinklo parduotuvėje ir ji yra tokia, kad, atrodo, jog pagal mane pastatyta. Iš tiesų įrengiant patalpas direktorė klausė manęs patarimų, o kolegos juokėsi, kad dabar būsiu tos parduotuvės ekspertė“, – džiaugėsi pašnekovė.
Svajoja gyventi sostinėje
Darbas parduotuvėje – pamaininis. Tai reiškia, kad atidirbusi keletą dienų, ji turi laisvadienių. Juos skiria ne tik mylimiems augintiniams, kurie laukia tėviškėje, bet ir naujam iššūkiui – Saulė mokosi vairuoti. Mergina neslepia, kad vairuotojo pažymėjimas jai leistų būtų kur kas mobilesne, be to, išspręstų jau kurį laiką varginančią problemą – kaip pigiau ir paprasčiau pasiekti darbo vietą ir sugrįžti į namus.
„Kai nebeliko įmonės suorganizuoto transporto, turėjau ant savo pečių užsidėti šitą dalyką – dabar į darbą važiuoju savarankiškai. Kartais paveža pažįstami, draugai, kartais važiuoju viešuoju transportu. Tačiau čia bėda ta, kad artimiausia stotelė nuo mano namų yra už 15 km. Būdavo dar socialinis taksi, bet, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms (šiuo metu gyvenu pas tėvus Šalčininkų rajone, bet registruota esu Vilniuje) jis man tarsi nebepriklauso. Kaip ten bebūtų, geriausia man dabar būtų turėti teises ir pačiai važinėti“, – neslėpė Saulė.
Paklausta, galbūt išeitis būtų rasti darbą arčiau tėvų namų, mergina paaiškina, kad jai tinkamų pasiūlymų, deja, nėra.
„Kitas dalykas – kad aš svajoju gyventi Vilniuje. Dėl to ir esu eilėje socialiniam būstui gauti. Jaunam žmogui ten daugiau galimybių – tiek laisvalaikiui, tiek ir darbui“, – neslėpė Saulė.
Ji pasakojo norinti gyventi kaip ir visi. „Tokios ir svajonės – dirbti, gyventi. O kaip bus, gyvenimas parodys“, – šypsojosi pašnekovė.
Saulės nuomone, visuomenėje požiūris į žmones su negalia keičiasi, bet labai iš lėto. Po truputį drąsėja ir patys neįgalieji.
Svajonės – dirbti, gyventi. O kaip bus, gyvenimas parodys.
„Yra visokių – ir aktyvių, ir nelabai aktyvių. Būdavo, darbe tiesiog klientai ateina ir klausia, kaip įsidarbinau, nes jie patys ar jų vaikai, artimieji irgi turi negalią. Papasakodavau viską“, – kalbėjo Saulė, kurios pavyzdys rodo, jog susirasti darbo gali visi.
„Kažkada, kai dar tik ieškojau darbo, esu sakiusi, kad „krisiu, bet pasieksiu tai, apie ką svajojau.“ Tai turbūt geriausia atspindi, kokia esu“, – apie vieną iš savybių, padedančių jai siekti užsibrėžtų tikslų, pasakojo mergina ir pridūrė: „Svarbu ką nors daryti, ieškoti, siekti, nepaisant to, kad kartais tam tikros aplinkybės nėra geros.“
Susiduriantiems su sunkumais, ieškant darbo, ji patarė nebijoti kreiptis pagalbos: „Tokie projektai, kaip „JUDAM“, padeda tave surasti darbdaviams arba tau juos surasti.“
Saulė dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte „Judam“, kurį įgyvendino Jaunimo reikalų taryba. Šio projekto tikslas – mažinti nedirbančio, nesimokančio, mokymuose nedalyvaujančio 15–29 m. amžiaus jaunimo, neregistruoto Užimtumo tarnyboje, skaičių. Projekto veiklose pasitelkiamos tos aktyvumo skatinimo priemonės, kurios naudingiausios konkrečiam žmogui.
-
57-erių mokytoja Jūratė ne pensijos laukia, o mokosi: baigė antras studijas ir įkvėpė studijuoti dukrą
-
Karo pabėgėlis Arturas paprastą laimę rado Šiauliuose: lieja žvakes, mezga kojines ir valo laiptines
-
Įgijęs „saugią“ profesiją, neregys Andžėjus apsisprendė, kad nori daugiau: baigęs universitetą dirba IT specialistu
