Moto: žmogui turi rūpėti, ką jis daro
– Dirbti pacientų organizacijoje, manau, reikia pašaukimo. Kokie gyvenimo keliai jus čia atvedė?
– Reikėtų pradėti nuo truputį anksčiau. Šeimoje augome trys vaikai. Ir visi vienaip ar kitaip dabar esame susiję su medicina, nors jos nesimokę. O mano mama, atvirkščiai, baigusi medicinos mokyklą, bet niekada šioje srityje nedirbusi, nors labai norėjo. Matyt, mes savotiškai apsikeitėme vaidmenimis (juokėsi).
Tiesa, medicina mane pačią žavėjo nuo mažens – lankiau ir jaunųjų medicinos seserų būrelį. Kuomet dar aš mokiausi, mokyklose buvo privalomos praktikos, taigi visas jas atlikau Šiaulių respublikinėje ligoninėje. Mokiausi labai gerai ir svajojau tapti akušere, tačiau atėjus laikui nepasirinkau medicinos studijų – rodėsi ir per ilgos, ir finansiškai per sudėtinga. Įstojau į informatiką ir matematiką, o vėliau baigiau ir inžinerinius mokslus.
Pirmasis mano darbas buvo Europos Komitete, labai daug metų dirbau su europine integracija – buvau atsakinga už koordinacinį darbą, institucijų sutelkimą, nemažai važinėjau į kitas Europos šalis perduoti gerosios patirties.
O kaip atsirado POLA? Onkologijoje, kaip aš sakau, yra taip – atsitiktinai žmonės į šią temą neateina. Mūsų šeimoje nutiko skaudi istorija, kai mano broliui Šarūnui, jam esant vos 18-os, buvo diagnozuotas vėžys. Situacija buvo labai kebli. Mums buvo pasakyta, kad modernus gydymas yra, tačiau Lietuvoje jis neprieinamas, todėl bus gydoma tuo, kas turima. Galiausiai mes tuos vaistus gavome, dar ir dabar brolis juos vartoja ir gyvena jau 18 m.
Taigi, kai pamatai situaciją iš arti, išgyveni ją, ji tampa tau artima. Dar studijuodamas Šarūnas įsitraukė į pacientų advokaciją, neilgai trukus ėmėsi vystyti onkologinius pacientus vienijančią organizaciją POLA, kuri buvo vos ką tik įsikūrusi, o vėliau taip susiklostė, kad įsitraukiau ir aš. Tuo metu organizacijoje viskas buvo paremta tik savanoryste, taigi labai reikėjo rankų – visi kartu darėme viską. 2019 m. pradėjome dėliotis konkretesnius planus, matėsi, kad organizacija gali žengti kokybinį šuolį, tuomet išėjau iš diplomatinės tarnybos ir tapau POLA vadove.
– Tai dabar esate ten, kur ir turėjote būti?
– Taip, sakyčiau, kad gyvenimas mane atvedė ten, kur ir realizuoju save, ir jaučiu didžiulę savo darbo pridėtinę vertę. Pacientų organizacija yra ta terpė, kurioje vienas nieko nepadarysi, svarbu visus sutelkti, sujungti. Manau, judame labai gera kryptimi, nes iš pacientų sulaukiame nemažo įsitraukimo.
– Darbas su onkologiniais pacientais – itin svarbus ir prasmingas, bet kas šiame darbe labiausiai motyvuoja jus pačią?
– Turbūt jausmas, kad gali palengvinti kažkieno gyvenimą, prisidėti prie teigiamo posūkio. Tai tikrai mane veda į priekį. Dar kuo labai išsiskiria onkologinių pacientų bendruomenė – jie niekada netaupo gero žodžio. Daugelis šių žmonių gyvena antrą gyvenimą, jei liga atsitraukė, todėl jie labai gerai žino jo vertę.
Palaikymo, atgalinio ryšio ir įvertinimo gauname labai daug. Įsivaizduokite, jei darome apklausas su atvirais klausimais, sakykime, iš 4 tūkst. apklaustųjų, kokie 2 tūkst. atsako su išsamiais atsakymais, komentarais. Tai parodo, kaip smarkiai jie įsitraukę. Mes visi žinome, kad gyventi reikia šiandien, o jie iš tiesų gyvena šiandien. Man tai, beje, yra ir įkvėpimo šaltinis – tiesiog nustoji dejuoti dėl smulkmenų.
– Kaip bebūtų onkologijoje nemažai ir nerimo, liūdesio. Kaip jūs su tuo tvarkotės?
– Taip, aišku yra. Manau, tai priklauso nuo žmogaus tipo. Vieni daug galvoja, kiti – ieško sprendimo ir veikia. Veikiausiai, aš antrasis, būtent veiklos žmogus. Mane tikslas padaryti viską, ką galiu, kad išspręsčiau problemą ar padėčiau, mobilizuoja.
– Kas yra pats sunkiausias dalykas jūsų darbe?
– Turbūt tie atvejai, kai žmogus išgirsta „gydymas neveikia ir mes neturime daugiau ko pasiūlyti“. Tai yra labai slogu. Tada svarbu yra būti su žmogumi, palaikyti psichologiškai, taip pat suteikti visą įmanoma reikiamą pagalbą, pavyzdžiui, pasirūpinti paliatyviąja slauga, simptomų malšinimu. Aktyviai dirbame su tuo, kad tai veiktų ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.
Galiausiai, reikia nepamiršti ir šeimų. Turime nemažai atvejų, kai onkologine liga serga jauna moteris, turinti mažų vaikų, tuomet iškyla ir daugiau klausimų – kaip pasakyti, ką sakyti ir ko nedaryti. Kaip paruošti vaikus? Tai yra labai svarbūs dalykai.
– Ar jūsų namuose irgi „gyvena“ darbo reikalai?
– Negaliu pasakyti, kad ne. Matyt, taip susiklostė gyvenimiškai, kad asociacija yra tarsi dalis mūsų šeimos istorijos. Nėra taip, kad kalbėčiau nuolat apie darbą, ir nėra taip, kad negalvočiau. Be to, mano šeima neretai įsijungia į iniciatyvas, akcijas. Aš sakyčiau, kad man POLA ir gyvenimas nėra atskiri dalykai, jie tiesiog persipina.
– Ką jūs veikiate, kai norisi nuo visko pabėgti atitrūkti?
– Mano terapija yra pabūti vienai. Man nesvarbu koks oras, mėgstu vaikščioti, ypač po mišką. Žiūrėti į laužą. Jei reikia kažkaip „išsiventiliuoti“ – tiesiog einu pasivaikščioti.
Man nesvarbu koks oras, mėgstu vaikščioti, ypač po mišką. Žiūrėti į laužą.
– Ar turite kokių nors dienos ritualų, kuriuos labai mėgstate?
– Geriausias žmonijos išradimas tikrai yra karštas dušas. Kiekvieną rytą po juo stovėdama dėkoju (juokiasi). Vanduo viską nuplauna ir atgaivina, aš taip ir pasikraunu, ir pasiruošiu dienai.
– Jei galėtumėte vieną iš Lietuvos įmonių ar kokių organizacijų vadovų pasikviesti pokalbio, kas tai būtų?
– Manau, pokalbio norėčiau pasikviesti Dalią Grybauskaitę.
– Jei gautumėte visiškai laisvas 15 minučių nuveikti visiškai bet ką bet kuriame pasaulio krašte?
– Norėčiau į kokią nors energetiškai stiprią vietą. Kadangi neseniai prabėgo Velykos, gal, pavyzdžiui, į Nazaretą.
