Iki tol abejojusi dėl savo tinkamumo būti šaule, vos tik prasidėjus karui Ukrainoje ji ne tik įstojo į Šaulių sąjungą, bet ir ėmėsi padėti iš Ukrainos atvykusiems vaikams, rašoma ministerijos pranešime žiniasklaidai.
– Ar paskata aktyviai savanoriauti ateina iš Jūsų šeimos istorijos ar kitų žmonių pavyzdžio? Ar motyvuoja kiti dalykai? Kas paskatino Jus tapti šaule?
– Galutiniam apsisprendimui tašką padėjo karo pradžia Ukrainoje. Iki tol vis pasvarstydavau, kad man priimtina šaulių filosofija apie pilietiškumą, apie valstybę. Bet galutiniam žingsniui trukdė nežinomybė. Nelabai ir žinojau, kas ta Šaulių sąjunga. Buvau susidariusi nuomonę, kad tai tik ginklai, kovos veiksmai, daug miško, daug fizinės jėgos...
Labai dvejojau, ar galėčiau būti tas žmogus, kuris ima ginklą ir išeina į mišką kad ir pratyboms. Bet po karo pradžios tai nebegąsdino. 2022 metais ir prisiekiau. Dabar galvoju, kad žmogaus galimybės neribotos, visos ribos yra galvose. Galima sakyti, mečiau sau iššūkį, ir tai nebegąsdino.
Po priesaikos pradėjus veiklą, nei miškas išgąsdino, nei ginklai, su kuriais iki tol nebuvau turėjusi jokio santykio. O vėlesnė istorija parodė, kad veikla Šaulių sąjungoje neapsiriboja tik ginklais ir pratybomis, tai gerokai plačiau, ir daugelį gebėjimų ir žinių čia būnant galima pritaikyti.
Pilietiškumo suvokimas, valstybingumo suvokimas ateina iš gilios vaikystės, iš tėvų. Sąjūdžio laikotarpiu, Sausio įvykių metu man tebuvo šešeri septyneri, tai gyvų prisiminimų iš to laiko neturiu, tik tą bendrą foną ir emociją prisimenu. Tarsi garsiai šeimoje apie tai ir nekalbėta, bet turėjome Lietuvos vėliavą, gediminaičių stulpų, kitos simbolikos.
Aš pati iš Telšių, susisiekimas su Vilniumi buvo iššūkis, nuvažiuodavome nedažnai, kartas nuo karto. Tėvų dalyvavimas to meto pilietinėse akcijose nebuvo aktyvus, bet buvo. Manau, iš to laiko ir atėjo toks nusistatymas, moralinis pasirinkimas. Man jis buvo svarbus ir dabar yra svarbus. Negali vieno šnekėti, o kito daryti. Ir pirmiausia reikalauji iš savęs, ne iš kitų tai daryti. Žodis ir veiksmas turi atitikti. Savanorystė ir šaulystė – tai pasirinkimas būti Lietuvos laisvės pusėje, ne tik tai deklaruoti, bet ir veiksmu prisidėti.
– Kaip suderinate valstybės tarnybą ir dalyvavimą Šaulių sąjungoje?
– Visi mes turime 24 valandas paroj ir visi pasirenkame, ką tomis valandomis veikti. 8 valandos miegui, 8 darbui, o likusios – kažkam kitam, ką nori veikti. Klausimas, kam skiri prioritetą? Kas filmus žiūri, kas išeina pasivaikščioti, o man atsiranda šauliška veikla. Man tai labai paprasta suderinti, nes patinka planuoti, matyti savo laiką aiškiai išdėstytą. Jeigu yra noras, užsidegimas, tai viskas įmanoma.
– Ar tai labiau papildinys, ar kažkas skirtinga?
– Kaip pažiūrėsi. Jeigu žiūrėsi iš tos pozicijos, kad valstybės tarnyba yra tarnavimas žmonėms, geresnių sąlygų kūrimas, vizijos matymas, tai šaulystė irgi labai panašu – tai vizija Lietuvai. Tik kitais įrankiais, kitais būdais, kitais darbais. Tačiau tikslas tas pats – valstybės kūrimas, valstybės auginimas.
– Esate ir savanoriavusi priimant ukrainiečių vaikus, gal plačiau papasakotumėte, kokia tai buvo veikla?
– 2022 metais prasidėjus karui ir pasirodžius pirmiesiems pabėgėliams ne aš viena tokia buvau, daugelis klausė: ką daryti? Ką daryti, kad pabėgėliams būtų lengviau? Įvairių veiklų siūlė skirtingos organizacijos, vienas iš pasiūlymų buvo savanoriauti savaitgaliais vaikų dienos stovykloje, įkurtoje neveikiančiame Šiuolaikinio meno centre.
Pakankamai greitai susiorganizavo šita veikla, tų pačių metų kovo mėnesį. Man patiko pati idėja atitraukti vaikus nuo liūdnų minčių, suteikti kažkiek džiaugsmo. Stovyklos rėmėjai atveždavo skanėstų, žaislų. Matydavome, kaip vaikai siaučia, kaip jiems įdomu. Ir šalia – liūdnos mamos, ką tik pakalbėjusios su Ukrainoje likusiais artimaisiais. Nors krisleliu pragiedrinimas, rūpesčio nuėmimas bent nuo vaikų, man atrodo, buvo labai prasmingas ir reikalingas. Vykdavo ir koncertai, pasirodymai, smagu tas stovyklas prisiminti.
Laikas buvo labai intensyvus, vaikų susirinkdavo nemažai, o paskui vasarą stovyklos išsiplėtė, pradėjo kitaip dirbti. Beje, su kai kuriais žmonėmis, kurie tada savanoriavo, dabar susiduriame šauliškoje veikloje.
Šiaip labai palaikau savanorystės idėją. Mokyklose kartais gal ir pritrūksta kalbėjimo apie savanorystės prasmę, kad ne dėl varnelės, ne dėl parašo mokiniai turi susirinkti tas valandas. Kalbėkimės daugiau apie prasmę: o ką gaunu, kai atiduodu? Ir vėl grįžtu prie to paties – kalbėti neužtenka, reikia ir veiksmais įrodyti.
– Ar Jums labiau priimtina veikla su suaugusiais, ar su vaikais? Kuri savanorystės kryptis labiau prie širdies?
– Jeigu reikėtų rinktis vieną kryptį, tai pirmiausia pagalvočiau apie vaikus, gal net apie pačius mažiausius. Norint auginti valstybę ir jos ateitį, reikia auginti mylimą ir mylintį žmogų. O tą gali padaryti nuo vaikystės, pasėti tą sėklą, atiduoti kažkiek rūpesčio, kad tas vaikas jaustųsi globojamas ir augtų suvokdamas, jog viskas bus gerai tame gyvenime, nesvarbu, kokie rūpesčiai tuo momentu skandina...
– Šiuo ne itin ramiu Lietuvai laiku galbūt yra žmonių, svarstančių, kuo jie galėtų prisidėti prie situacijos saugumo, stabilumo. Tačiau ne visiems tinka aktyvi ir įpareigojanti veikla. Kaip turinti nemažą patirtį savanorė, galbūt turite patarimą?
– Taip, tenka šiomis temomis bendrauti su visuomene. Reikia turėti šeimos planą ir pirmiausia pasirūpinti savimi. Reikia turėti ir planą A, ir planą B, ir planą C... Tikrai bus labai didelis indėlis, jeigu dieną X ar ištikus kitai ekstremaliai situacijai, žmogus sugebės pats pasirūpinti savimi ir savo šeima.
Tai reiškia, kad tie žmonės, kurie bus atsakingi už sprendimus, bus laisvesnėmis rankomis, nes nereikės rūpintis didele dalimi piliečių. Užduočių ir veiklų atsakingoms institucijoms būtų tikrai labai daug. Svarbu išlaisvinti juos nuo mažų rūpesčių, pvz., kad pas mane nėra elektros ar baigėsi konservai. Kai susiplanuoji, jautiesi ramiau, labiau pasiruošęs. Tikėtina, panikos būtų irgi mažiau. Ir tai didelis dalykas.
– Kaip Jūs pati švenčiate Vasario 16-ąją?
– Aktyvesnis šventimas prasidėjo su šauliais. Rikiuotės, vėliavos pakėlimo šventės, kiti renginiai, Šaulių sąjunga pati papildomai juos organizuoja, kviečia dalyvauti, bendrauti su visuomene. Natūraliai ta šventė pasijaučia, nes esi bendraminčių būryje.
Iki tol tokio aktyvaus šventimo nebuvo, bet vasario 16-oji ir kitos valstybei reikšmingos datos man irgi buvo svarbios. Kažkokios specialios tradicijos neturėjome, iškeldavome vėliavą prie namo, nueidavau į koncertą, minėjimą.
– Ir trumpas Jūsų palinkėjimas šia proga.
– Kolegėms ir kolegoms linkiu pirmiausia pasirūpinti savimi ir savo artimiausia aplinka – jei pasirūpinsime savimi, tai kiekvienu bus pasirūpinta. Taip pat prisiminti, kad valstybės tarnyba susijusi su visuotinai priimtais socialiniais susitarimais ir nuolatiniu jų gynimu mažais kasdieniais darbais, kurie galiausiai virsta visa keičiančiais pokyčiais.
1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos valstybę atkūrė drąsūs žmonės, pasirinkę laisvę ir prisiėmę atsakomybę už bendrą tautos ateitį. Jų ištikimybė laisvės idėjai tapo pamatu valstybei, kurią kuriame iki šiol. Todėl šiais metais Vyriausybės kanceliarija Lietuvos valstybės atkūrimo dieną kviečia minėti šūkiu „Atkurtai Lietuvai 108: ištikimi laisvei“. Ši data žymi ne tik Lietuvos pažangą per 108-erius metus, Vyriausybės ir kiekvienos ministerijos indėlį į šią pažangą, svarbius sprendimus bei reikšmingus darbus, bet ir žmonių – kiekvieno iš mūsų – profesinį bei asmeninį įnašą į valstybės gerovę. Šiandien Lietuvą stiprina kiekvienas, kuris mokosi, dirba, kuria, gydo, moko, saugo, padeda ar tarnauja.
Minėdami 108-ąjį Lietuvos valstybės atkūrimo gimtadienį – brandžios, demokratiškos, atsakingos ir į ateitį žvelgiančios valstybės – nepamirškime, kad kiekvienas savo prasmingu darbu, pagalba bendruomenei galime stiprinti Lietuvą.
