Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 24d. 19:01

Po 8 metų Gintarė iš Norvegijos grįžo į Lietuvą: „Supratom, kad vaikams reikia senelių“

Gintarė Vaitiekutė
Asmeninio albumo nuotr. / Gintarė Vaitiekutė
Aštuonerius metus Norvegijoje su šeima gyvenusi Gintarė Vaitiekutė pasakoja, kad karantino metu sprendimas grįžti į Lietuvą gimė visiškai spontaniškai ir žaibiškai – be ilgų dvejonių. Moteris nesigaili nei dėl Norvegijoje praleistų metų, nei dėl dabartinio grįžimo, nors adaptacija, kaip pati sako, nėra lengva. Taigi, ką ji paliko svetimoje šalyje ir ką atrado Lietuvoje?

Kaip gimė sprendimas grįžti? Ar teko patirti daug dvejonių jį priimant?

– Su pandemija mano darbinė veikla sustojo, nes dirbau oro uoste. Tačiau kaip tik turėjau laiko pagalvoti apie tai, kaip norėčiau gyventi toliau. Juolab kad buvau priėjusi ribą, kai jaučiau, kad savęs sename darbe jau nerealizuoju, neišnaudoju visų savo galimybių.

Tačiau pats sprendimas grįžti į Lietuvą buvo žabinis, sakyčiau, eksperimentinis. Ilgai nesvarstėme. Tiesa, dirvą jam paruošė vaikai, kurių turime tris – vyriausiai dukrai šiuo metu penkiolika, jaunesniajai – šešeri, o sūnui – treji su puse. Supratome, kad vaikams reikia senelių – ypač mažieji apie juos dažnai kalbėdavo. Todėl kartą net pasakiau vyrui, kad mes esame ta karta, kuri leidžia sau sunaikinti ryšį tarp senelių ir anūkų. Pagalvojau – ar ne per daug sau galių suteikiame? Vyras taip pat pamąstė tuo klausimu, taigi šis motyvas, ko gera, buvo kertinis mūsų apsisprendime.

Manau, kad tie, kurie išvažiuoja didesnėmis grupelėmis – tėvai ir jų suaugę vaikai, broliai, sesės, jiems gal kitaip. Jie perkelia į kitą šalį visą savo šeimos branduolį. O mums trūko šių ryšių. Jautiesi tarsi nevisavertis. Matant, kaip kitus vaikus iš darželio atvažiuoja pasiimti seneliai ar kiti giminaičiai, kaip vaikai, juos pamatę, džiaugiasi, suspausdavo širdį. Pasigesdavome bendruomeniškumo jausmo.

Aišku, dvejonių dėl grįžimo buvo. Svarsčiau, ar tikrai galima spontaniškai priimti tokį rimtą sprendimą. Besvarstydama kažkur interneto platybėse perskaičiau, kad jeigu tam tikrą dieną ir tam tikrą valandą užduosi klausimą savo angelui, jis tau atsakys. Nusprendžiau pažaisti ir paprašiau, kad man atsiųstų ženklą, ar gerai elgiuosi. Bet tokį ženklą, kad suprasčiau.

Po kurio laiko, sukdamasi namuose, įsijungiau pasiklausyti laidos, kurioje buvo kalbinama iš Amerikos į Lietuvą grįžusi moteris. „Visiems lietuviams sakau – grįžkime, suremkime pečius ir pastatykime Lietuvą“, – šie žodžiai pervėrė mane kaip žaibas ir aš pradėjau verkti. Supratau, jog tai atsakymas.

O koks motyvas paskatino išvykti prieš aštuonerius metus?

– Tiesiog gyvenime buvo laikotarpis, kai jautėme didelį poreikį pakeisti aplinką. Žinoma, buvo noras ir užsidirbti, gyvenimas nuo atlyginimo iki atlyginimo išvargino, nors pats darbas Lietuvoje man patiko – dirbau savivaldybėje. Pagaliau jaunam žmogui kirba išbandyti kažką nauja, pažinti pasaulį.

Net ir dabar emigracijoje praleistą laiką vertinu tik teigiamai, nors buvo visko – ir linksmesnių, ir sunkesnių akimirkų. Man pačiai tai buvo laikas, skirtas akistatai su savimi. Kadangi svetimoje šalyje ryšių užmezgi mažiau, rečiau bendrauji su kitais, užtat turi daug laiko savo mintims.

Matant, kaip kitus vaikus iš darželio atvažiuoja pasiimti seneliai ar kiti giminaičiai, kaip vaikai, juos pamatę, džiaugiasi, suspausdavo širdį.

Kasdien į darbą traukiniu važiuodavau valandą laiko. Pagalvodavau ir apie tai, kad nesuprantu, ką aš veikiu toje Norvegijoje, koks yra mano išvykimo tikslas. Materialiai gyvename geriau, bet gyvenimo džiaugsmo nėra.

Kita vertus, traukinyje pradėjau skaitytis savęs pažinimo knygas. Taip prasidėjo mano kelionė į save. Vėliau labai susidomėjau neuroedukacija – metodika, skirta savęs, savo emocijų, mąstymo stereotipų pažinimui bei keitimui. Ją į Norvegiją atvežė pati metodikos autorė Marija Mendelė Leliugienė. Gali būti, kad jeigu būčiau likusi Lietuvoje, mes niekada nebūtume susitikusios. Nors gilintis į save man visada patikdavo, greičiausiai tokiems dalykams neturėčiau laiko, gyvenčiau užsukta savo darbų rate.

Asmeninio albumo nuotr./Gintarė Vaitiekutė
Asmeninio albumo nuotr./Gintarė Vaitiekutė

Ko išmokote iš norvegų? Ar labai skiriasi jų mentalitetas nuo lietuviškojo?

– Labiausiai išmokau paprastumo bendravime. Jie nekonkuruoja tarpusavyje nei gražesniais drabužiais, nei šukuosenomis, nei dar kuo nors.

Tačiau kitatautis Norvegijoje ir jausis kitataučiu. Jie visada malonūs, visada tau nusišypsos, tiek, kiek reikia, bendrauja, bet į gilesnius santykius nelenda, išlaiko atstumą. Jų draugystę reikia užsitarnauti. Kita vertus, aš juos suprantu, nes Norvegijoje labai daug užsieniečių. Kartais norvegams gal ir pikta dėl to, nes emigrantai sutinka dirbti už mažesnius atlyginimus, tuomet ir jiems tiek niekas nebemoka.

Kas man keistai atrodė, kad jie labai skrupulingai laikosi taisyklių – šiuo požiūriu šalyje vyrauja labai griežta tvarka. Kad jie gyvena tvarkingai ir švariai, man labai patiko. Šalis tikrai atrodo estetiškai. Tačiau matydavau situacijų, kuriose pasielgti pagal taisyklę būtų visai nelogiška, daug logiškiau būtų jos nesilaikyti, bet jiems taisyklės – šventas reikalas. Jeigu yra taisyklė, jos reikia laikytis.

Asmeninio albumo nuotr./Gintarė su vaikais
Asmeninio albumo nuotr./Gintarė su vaikais

Jie yra labai bendruomeniški, jiems svarbu jaustis bendruomenės dalimi, todėl labai stebi vieni kitus. Pavyzdžiui, jeigu kaimynas pamatė per langą, kad ne į tą konteinerį pili šiukšles, iš karto sureaguos, užrėks ir pamoralizuos. Jeigu tu padarei kokį nors pažeidimą, pažeidei taisyklę, jie gali tave paskųsti. Tačiau jie tai nelaiko skundimu, jiems tai natūralus tvarkos užtikrinimas.

Kita vertus, darbo rinkoje žmogui pagarba tikrai didesnė nei Lietuvoje. Įmonėse rūpinamasi ne tik tuo, kad gerai atliktum savo pareigas, bet kad ir emociškai gerai jaustumeisi. Aišku, kalbu apie darbą biure. Kas vyksta statybų sektoriuje, žemės ūkiuose ar žuvies fabrikuose, pasakojimų yra visokių. Būna, kad ir išnaudoja emigrantus, ir nesumoka jiems.

Visgi tokio akivaizdaus skirstymo į baltus ir juodus darbus, kaip Lietuvoje, nėra. Valytoja pas mus laikoma viena žemiausių grandžių, o Norvegijoje valytoja kartais uždirba daugiau už biure sėdintį darbuotoją, nes visi supranta, kad jos darbas yra sunkus.

Prieš keletą metų buvo nuvilniję skandalai dėl Norvegijos vaiko teisių tarnybos „Barnevernet“ veiklos, vaikų atiminėjimo iš emigrantų. Ar teko kokiu nors būdu susidurti?

– Skaičiau įvairių atsiliepimų, bet pati nesu susidūrusi, todėl, kaip yra iš tikrųjų, nežinau. Kad tai nėra pati mėgstamiausia instancija ir emigrantai dėl jos jaučiasi įsitempę, turbūt, kad taip. Faktas, kad tarnyba tikrai bendradarbiauja su darželiais ir mokyklomis. Jeigu vaikas pasiskundžia, kad su juo tėvai elgėsi, norvegų manymu, netinkamai, jos reaguoja.

Tačiau socialiniuose tinkluose esu mačiusi ir tokių lietuvių pasidalinimų, kuriuose rašoma, kad moterys pačios kreipėsi į tarnybą, gavo pagalbą, pavyzdžiui, skyrybų atveju, kilus problemoms su paaugliu, ir liko labai dėkingos.

Norvegijoje vis dėlto gali jaustis tikras, kad, ištikus bėdai, valstybė tau padės, nepaliks bėdoje tiek finansiškai, tiek kitaip. Ten tikrai yra reali pagalba tėvams. Pavyzdžiui, mokykloje vaikams visos mokymo priemonės nemokamos, net sąsiuviniai ir skriestuvai. Didesnių išlaidų tėvams tenka patirti tik komplektuojant tinkamus drabužius, kurie turi būti pritaikyti įvairioms oro sąlygoms.

Asmeninio albumo nuotr./Norvegija
Asmeninio albumo nuotr./Norvegija

Prie ko dabar, grįžus į Lietuvą, sunkiausia prisitaikyti? Ir ko pasiilgstate iš Norvegijos laikų?

– Kartais Lietuvoje vis dar pastebiu žmonių norą susireikšminti, išaukštinti savo pasiekimus. Kai išvykau, savo karūną man teko palikti Lietuvoje. Svetimoje šalyje gyvenimą turi pradėti nuo nulio – viską susikurti iš naujo. Tai išmoko kitokio požiūrio ir į save, ir į kitus.

Pastebėjau, kad Norvegijos mokykloje tarp mokinių ir mokytojų yra šiltesnis ryšys ir bendravimas. Tėvai taip pat gerbia mokytojus, ko galbūt dar trūksta Lietuvoje. Kai yra pagarba iš visų pusių, tuomet ir mokymo procesas vyksta sklandžiai. Šiuo metu dukrai nelengva, nes ji iš karto pateko į nuotolinį mokymą.

Kai išvykau, savo karūną man teko palikti Lietuvoje.

Norvegijoje per visą karantiną mokyklos nebuvo uždarytos, klasės tiesiog būdavo skaidomos į mažesnes grupeles, tačiau vykdavo net šokių būreliai. Dukra mokykloje nepatirdavo jokio streso. Ir namų darbų nedaug būdavo, nematydavau jos smarkiai besimokančios, nors nebuvo prasta mokinė. Aišku, Lietuvoje ji gauna daugiau žinių, tačiau kas yra geriau, tik laikas turbūt parodys.

Man pačiai adaptacija taip pat nėra lengva, įvairių minčių kyla. Vis dėlto dalis mano širdies liko Norvegijoje. Kaip pasakė viena mano draugė, mes, emigrantai, esame sudaužytomis širdimis – nė vienoje šalyje nesijaučiame stovintys abiem kojomis. Esi Lietuvoje – pasiilgsti Norvegijos, Norvegijoje – pasiilgsti Lietuvos. Ne veltui sakoma, kad didesni patriotai yra tie, kurie gyvena ne Lietuvoje. Šį patriotiškumo jausmą augina ilgesys. Pasimiršta, kas nepatikdavo, ir atsimeni tik gerus dalykus, juos dar sustiprini, išaukštini.

Tačiau taip pat labai ilgiuosi norvegiškos gamtos – vaizdai ten vienas už kitą labiau atimantys žadą. Man patinka, kad ten nėra perdėtos prabangos – dažnas lietuvis gyvena prabangiau. Norvegai nemėgsta apsikrauti brangiais daiktais, kita vertus, jie labai moka suteikti savo aplinkai jaukumo – populiarios įvairios dekoracijos, užuolaidėlės, žvakės. Žvakė Norvegijoje turbūt prekė Nr.1, visur dega – ir ne tik žiemą, bet ir vasarą. Jų ten yra visokių spalvų ir formų.

Pasiilgstu ir naujų draugų, kuriuos ten įsigijome. Pavyzdžiui, labai susidraugavome su rumunų šeima. Apie rumunus mes susikūrę daug stereotipų, o jie yra klaidingi. Rumunai netgi kažkuo panašūs į mus. Net tradicinius patiekalus turi tuos pačius – baltą mišrainę, balandėlius.

Kaip vertinate šiandieninę Lietuvą, į kurią grįžote?

– Lietuva keičiasi – ir į gerąją pusę, išgražėjusi. Tik pastebiu vis dar didelį atotrūkį tarp žmonių, gyvenančių prabangiai, ir tarp tų, kurie skursta. Norvegijoje to taip nesimato. Tiek prabangių mašinų, kiek Lietuvoje, aš Norvegijoje nemačiau. Iš kitos pusės, matau daug suvargusių žmonių.

Tačiau žmonės draugiškesni, šiltesni, labiau bendraujantys, daugiau šypsosi. Kasininkė prekybos centre ne tik pasisveikina, bet dar ko nors paklausia, pasiūlo, geros dienos palinki. Tai nuteikia maloniai.

Asmeninio albumo nuotr./Gintarė su vaikais
Asmeninio albumo nuotr./Gintarė su vaikais

O palinkėti norisi daugiau pagarbos vieni kitiems. Juk mūsų, lietuvių, nėra daug, todėl turime stengtis, kiek įmanoma, vienas kitą išgirsti, padėti vieni kitiems, užuot kritikavę ir peikę. Nesmerkime ir emigruojančių žmonių, nes kiekvienas turi savo motyvus išvykti. Apie emigrantus dažnai sakoma – išvažiavo geresnio gyvenimo ieškoti. Gal ir iš tiesų gyvenimas jiems ten tapo lengvesnis. O gal kitam gyvenimas kaip tik lengvesnis čia, niekur nosies neiškišus, neišėjus iš komforto zonos.

Aišku, kai žmonės įsitvirtina, jie gyvena oriau. Jeigu reikia naujų batų, nueina ir nusiperka. Jiems nereikia galvoti apie tai, iš kur tiems batams gauti pinigų, ar ko, vietoj batų, atsisakyti. Tačiau emigracija yra iššūkis. Nėra taip, kad nuvažiuosi ir būsi apipiltas pinigais. Kita vertus, jeigu norisi, drąsinu nebijoti kažką keisti gyvenime, nes pokyčiai augina.

Emigracija yra iššūkis. Nėra taip, kad nuvažiuosi ir būsi apipiltas pinigais.

Kaip prieš aštuonerius metus Norvegijoje viską reikėjo pradėti nuo nulio, dabar teks tą patį daryti Lietuvoje?

– Esu baigusi edukologijos studijas. Tačiau įprastas pedagogo darbas manęs nežavėjo, buvo laikas, kai sąmoningai bėgau nuo to, tad darbuotis teko skirtingose srityse. Man visada norėjosi prie žmogaus prisiliesti kitaip, giliau, ugdyti jį kita prasme – ne tik suteikiant jam žinių ir padedant įsisavinti kuo didesnį jų kiekį, bet įgalinti jį atrasti pačiam, suvokti įvairius dalykus ir procesus pasitelkiant spontaniškumą, kūrybingumą, žaidimus. Dabar turiu pripažinti – mane labai domina žmogaus tobulėjimo procesai pačiu įvairiapusiškiausiu žvilgsniu.

Aš pati esu žmogus – ieškantis atsakymų, norintis pažinti, suvokti save ir pažvelgti į savo vidų. Mane visada domino klausimai apie žmogų, gamtą, visatą, buvimo prasmę. Noras suprasti, rasti atsakymus vedė mane ir vis dar veda į susitikimus su ypatingais žmonėmis, mokytojais. Taip į mano gyvenimą pasibeldė ir neuroedukacija, suteikusi man galimybę į pokytį ir gerokai praplėtusi mano suvokimo ribas, privertusi susimąstyti, kad mes, gerai išstudijavę sudėtingų mašinų, kompiuterių, automobilių, įrenginių „kūnus“, visiškai nesuvokiame, kaip veikia mūsų kūnai, kuriais kasdien naudojamės.

Kalbant apie gyvenimą – kiekvienam yra savas kelias. O pats gyvenimas yra visur panašus. Nesvarbu, kur tu esi – Norvegijoje, Lietuvoje ar kokiame nors tolimiausiam Pietų Amerikos taške.

Svarbiausia yra santykis su pačiu savimi. Jei bėgi pats nuo savęs, tai nepavyks. Buvimas svečioje šalyje ir vienatvės jausmo išgyvenimas gali pasitarnauti. Galbūt neturi, su kuo išgerti arbatos puodelio ir pasikalbėti, bet visada turi save. Gali visą likusį laiką skirti savęs pažinimui ir prisiimti visas keliautojo atsakomybes už savo kelionės kryptį, akimirkas, pakeleivių pasirinkimą.

Juk gyvenimas – pati ilgiausia ir sudėtingiausia mūsų kelionė. Šiandien turiu didžiulį norą dalintis tuo, ką pati atradau ir išmokau šioje kelionėje.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mano kiemas

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

03:45
36:33
02:43

Esports namai

Grožio programa 360°

URBAN˙/

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką