Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 17d. 11:06

Po mėnesio Islandijos žvejų kaime gimė Silvijos kūriniai: ten durų nerakina, o vietiniai skrydžiai – be jokios patikros

Silvija Juozelskytė-Vaičiulienė ir Islandija
15min koliažas / Silvija Juozelskytė-Vaičiulienė ir Islandija

Įsivaizduojate gyvenimą atokiame Islandijos žvejų kaime, kur artimiausias prekybos centras – už 120 km, o atsitikus nelaimei, tiek pat ar daugiau iki jūsų turėtų sukarti greitosios pagalbos medikai? Sunku, išties. Bet ta kalnuotą vietovę supanti ramybė, žmogaus rankų nepaliesta kvapą gniaužianti gamta tekstilininkei Silvijai Juozelskytei-Vaičiulienei (41 m.) paliko didžiulį įspūdį. Mėnesį meno rezidencijoje vulkaninėje saloje praleidusi menininkė šią savaitę Vilniuje atidarė pirmąją personalinę parodą, kurioje – Islandijos įkvėpti kūrėjos darbai.

Lietuvos dailininkų sąjungos ir Dizaino forumo narė S.Juozelskytė-Vaičiulienė, sužinojusi, kad galima teikti prašymą dalyvauti menininkų rezidencijoje Islandijoje – ilgai nesvarstė: aplankyti šią šalį buvo sena jos svajonė. Prašyme būtina pateikti informaciją apie save ir idėją, ką planuoji daryti, kurti reziduodamas. Tada atsirenkami skirtingų sričių menininkai iš įvairių pasaulio šalių, kurie galėtų vieni kitus papildyti.

Į rezidenciją Islandijoje menininkė vyko praėjusiais metais, Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį. Prabėgus metams po to, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, Islandija tapo pirmąja tarptautiniu mastu Lietuvą pripažinusia šalimi.

„Ši data, abiejų šalių bendrystė ir buvo mano pagrindinė idėja teikiant prašymą, o rezidencijoje sukurtus darbus planavau pristatyti festivalyje „Ačiū tau, Islandija“, – sakė S.Juozelskytė-Vaičiulienė.

Toks nepaliestas kraštas, tvyro visiška ramybė, mėgstu kaimukus, nes jie tikri kristalai: natūralus maistas, paprasti žmonės.

Į šią rezidenciją, pašnekovės teigimu, paraiškas galėjo teikti tapytojai, tekstilininkai, grafikai, skulptoriai, dirbantys su medžiu, pavyzdžiui, gaminantys muzikos instrumentus, muzikantai – yra įrašų studija, performanso kūrėjai, fotografai – yra specialus kambarys-labolatorija. Ji buvo vienintelė tekstilininkė ir vienintelė lietuvė, bet ne pirmoji, ten jau yra rezidavęs tautietis.

„Vykau balandį, nes žiemą ten visada naktis. Rinkausi tokį laikotarpį, kad jau būtų prašvitę, bet dar spėčiau pamatyti Šaurės pašvaistę. Labai džiaugiuosi, kad tai pavyko!“ – šypsodamasi pokalbį pradėjo S.Juozelskytė-Vaičiulienė.

Su ja ir pasikalbėjome apie Islandiją, žvejų kaimą Stedvarfjordurą (isl. Stöðvarfjörður), kuriame gyveno, menininkų rezidenciją, sukauptus įspūdžius, patyrimus, kaip gimė darbai, eksponuojami parodoje, kurią Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje galima aplankyti iki gruodžio 5 d.

Luko Balandžio / 15min nuotr./S.Juozelskytė-Vaičiulienė vilki nusimegztą islandiškų raštų megztinį
Luko Balandžio / 15min nuotr./S.Juozelskytė-Vaičiulienė vilki nusimegztą islandiškų raštų megztinį

– Papasakokite apie vietą, kurioje gyvenote, menininkų rezidenciją.

– Ten, kur dabar reziduoja menininkai, anksčiau buvo žuvies fabrikas, todėl dabar ta vieta ir vadinama „Fish factory“ (liet. „Žuvies fabrikas“). 2007-aisiais Islandiją užklupus krizei, fabrikas, kuris veikė daugybę metų, bankrutavo, daug žmonių liko be darbo.

Tada vietos menininkai sumanė ten įrengti dirbtuves, kviestis menininkus iš įvairių šalių, kad pagyvintų vietinių socialinį ir kultūrinį gyvenimą, nes ta vieta labai atoki, turistai ten neužklysta. Toks nepaliestas kraštas, tvyro visiška ramybė, bet man labai patiko, mėgstu kaimukus, nes jie tikri kristalai: natūralus maistas, paprasti žmonės.

Vienu metu rezidavo aštuoni menininkai, gyvenome po keturis dviejuose namuose, o buvusiame žuvies fabrike įkurtoje menininkų rezidencijoje dirbdavome, kurdavome. Vykdamas gali pasirinkti, ar nori dirbti bendroje studijoje, ar atskirai. Aš mėgstu ramybę, esant chaosui negaliu susikaupti. Todėl buvau paprašiusi atskiros studijos.

Kad kaimelis išties atokus, pasako atstumai. Prekybos centras, į kurį važiuodavome apsipirkti, – už 120 km, mus įspėjo būti atsargiems, nesusižaloti, nes greitoji pagalba irgi už poros šimtų kilometrų, gaisrinė – taip pat. Atrodo, labai izoliuota, kai kuriems ten buvo sunku, merdėjo, kad trūksta veiksmo, bet aš taip nesijaučiau, matyt, tai priklauso nuo žmogaus – aš pripratusi prie ramybės, tad man ta meditacija buvo kaip tik.

Asmeninio archyvo nuotr./Stöðvarfjörður žvejų kaimelis
Asmeninio archyvo nuotr./Stöðvarfjörður žvejų kaimelis

– Praleidote ten visą mėnesį, neabejoju, kad turėjote progą pakeliauti, susipažinti su aplinka, tenykščiu gyvenimu. Kokių įspūdžių parsivežėte?

– Labai seniai norėjau nuvykti į Islandiją, tai buvo mano svajonė. Dar skrisdamas lėktuvu pamatai, kad vaizdai ten – fantastiški. Atskridau vakarėjant, saulė leidosi, matai tuos visus geizerius, dūmus, atrodo kaip kosmosas. Kai atvykau, dar buvo sniego, ten, kur gyvenome, buvo išties šalta, tas šaltis net badydavo. O viskas taip gražu, nori užfiksuoti, bet be pirštinių ilgai neišbūdavai. Tą mėnesį oras buvo labai geras oras, saulėtas, subjuro tik į viešnagės pabaigą, išvažiuojant prasidėjo uraganai.

Vietovė, kurioje gyvenau, – kalnuota. Labai dėl to džiaugiausi, nes labai mėgstu kalnus, einu į kalnų žygius ir labai tikėjausi, kad tarp menininkų rasiu bendraminčių, kurie sutiks po juos pasivaikščioti. Kaifuodavau pro namų langą žvelgdama į kalnus. Ten buvo toks vienas – tarsi karūna, tarsi dvi rankos, kurios tave taip ir vilioja ateiti. Kadangi vienam eiti į kalnus negalima, ir mus įspėjo, kad to nedarytume, nes Islandijoje malūnsparniai labai brangiai kainuoja, įkalbinėjau kitus menininkus. Deja, tik vieną jų pavyko prisikalbinti ir tik vienam kartui.

Asmeninio archyvo nuotr./Namas, kuriame Islandijoje buvo apsistojusi Silvija
Asmeninio archyvo nuotr./Namas, kuriame Islandijoje buvo apsistojusi Silvija

Bet buvo labai smagu, ėjome pasiėmę žemėlapį, kuriame pažymėti keliai, bet realiai jų nebuvo. Ir toks įdomus jausmas – eini tais samanotais kalnais, atrodo, lyg būtum Dzūkijoje, bet kažkas ne taip. Tada supranti – nėra medžių, nes Islandijoje jų ir nėra, o tie, kuriuos bando auginti, labai saugomi, tvoromis aptverti. Tiesa, jokių gyvių, išskyrus vieną juodą šliužą, kuris, pasirodo, labai saugomas, nesutikome.

Kadangi bendraminčių vaikščioti po kalnus neberadau, eidavau pasivaikščioti po fiordą, ant uolų, netoli vandens. Vaikščiodama po žvejų molą stebėdavau vandenį, kartą aptikau nerealias didžiules jūros žvaigždes, vaikštančius krabus. Kai vakare nuotraukas parodžiau kitiems menininkams, jie aikčiojo ir klausė manęs: o, tai tu irgi nardai kaip Kevinas (vienas menininkų – aut.)? Atsakiau, ne, visa tai matoma nuo uolų. Kitą dieną visi bėgo pažiūrėti tų jūros žvaigždžių (juokiasi).

Kai atvažiavusi paklausiau, kur raktas, išgirdau, kad jie čia durų nerakina, sako: pas mus saugu (šypsosi).

Buvau labai nustebusi, kai kartą kalbėdama su vietine, mūsų kuratore, klausiau jos apie kalnus, ir išgirdau, kad ant to, į kurį norėčiau užlipti, ji nė karto nebuvo. Negalėjau suprasti, kaip taip įmanoma gyvenant čia 40 metų. Ir tada pamaniau: būtų ten uogų, grybų, visi seniai būtų ant jo užlipę (juokiasi).

Tame kaimelyje stovi dvi bažnyčios, bet, pasak vietinių, viena jų taip ir nebuvo niekad atidaryta, tad ir mes ten nepatekome. O kitoje įkurtas hostelis.

Dar labai patiko, kad pas juos ten viskas kruopščiai rūšiuojama, name stovėjo gal šešios skirtingoms atliekoms skirtos šiukšlių dėžės. Prižiūrima tvarka, buvo sudarytas grafikas, kada kas viską valo. Buvau labai nustebusi: kai atvažiavusi paklausiau, kur raktas, išgirdau, kad jie čia durų nerakina, sako: pas mus saugu (šypsosi).

Beje, kalbant apie saugumą, kai Islandijoje skridau vidinėmis jų oro linijomis, nebuvo jokios patikros! Gali vežtis skystį, vandenį, netikrina, nei ar turi ginklų, ar dar ko. Praeini kaip į kokį autobusą. O jie šypsosi ir sako: mes pasitikime savo žmonėmis – daugiausia šalies viduje skraido vietiniai.

Įspūdį paliko ir šaltyje džiovinamos žuvys. Išdaryta žuvų filė sukabinama tokiame vėjo prapučiamame namelyje, labai įdomiai atrodo – kaip kokia tekstilės instaliacija (juokiasi), visos tokios susuktos kaip kaspinai.

Asmeninio archyvo nuotr./Džiovintos žuvys
Asmeninio archyvo nuotr./Džiovintos žuvys

Meno rezidencijų ten yra ir daugiau, kai kurias jų aplankėme su vietos menininkais, pakeliavome po apylinkes, o pasibaigus rezidencijai vykau į Reikjaviką, pasiėmiau keletą ekskursijų su gidais, kurios tikrai pasiteisino. Reikjavike sužavėjo kavinukės, parduotuvių vitrinos, jos – kaip meno kūriniai.

Gidė pasakojo, kad islandų tauta pirmauja pasaulyje kaip daugiausia per metus perskaitanti knygų. Prie to prisideda, kad žiemą ten nuolatos tamsu, naktis. Gal todėl knygynai dirba ilgiausiai iš visų parduotuvių – iki 22 val. Ir, beje, jų ten labai daug, o knygų viršeliai labai gražūs. Dar viena detalė – knyga Islandijoje yra populiariausia Kalėdų dovana. Kaip tik prieš Kalėdas jų daugiausia ir išleidžiama.

– Per rezidavimo laikotarpį sukūrėte darbų, kurių parodą kaip tik dabar ir atidarėte. Kokia buvo pagrindinė idėja, ką darysite, kas tapo įkvėpimo šaltiniais?

– Į menininkų rezidenciją vykau kaip tekstilininkė, svarsčiau, ką bendra turi žuvies fabrikas, žvejyba ir tekstilė. Ir šovė mintis – žvejybinis tinklas! Šiuolaikiniai tinklai gaminami patvaresni, tam naudojamas plastikas, o anksčiau tinklai buvo tekstiliniai, juos gamino patys žvejai ir juos labai tausojo, saugojo, lopė. Todėl ir vienas mano darbų Islandijoje buvo ant seno, nebenaudojamo tekstilinio žvejybinio tinklo sukurti aplikaciją.

Dėliojau tinklo skiautes, „lopiau“ jį ir sudėliojau fiordo kalnų panoramą, kurią matydavau kasdien, išėjusi iš rezidencijos, įsikūrusios šalia molo, kur kadaise žvejybiniai laiveliai iškraudavo žuvį.

Asmeninio archyvo nuotr./Silvijos darbai meno rezidencijoje „Žuvies fabrikas“
Asmeninio archyvo nuotr./Silvijos darbai meno rezidencijoje „Žuvies fabrikas“

Vaikščiodama po apylinkes aptikau labai gražias juodas vulkaninės kilmės uolas – jos ir tapo mano darbų įkvėpimu. Tos uolos atrodo lyg supresuotos sudegusios knygos ar suanglėjusi mediena. Grįžusi į Lietuvą pradėjau tokį darbų ciklą – ažūrinį žvejybinį tinklą derinau su popieriaus mase, kad išgaučiau uolų faktūrą.

Pasirinkdama naudoti šias medžiagas norėjau parodyti laikinumą, trapumą ir tvirtumą. Tinklas – kaip kažkas trapaus ir paslaptingo. Jis panardinamas į vandenį, laukiama laimikio, tačiau niekada nežinai, ką ir kokio dydžio ištrauksi. Tai trapus objektas nuolatinėje kintančioje būsenoje tarp yra ir nėra. Kitaip nei uolos, kurios yra tvirtos, galingos, į jas atsimuša jūros bangos ir sudūžta.

Vaikščiodama po apylinkes aptikau labai gražias juodas vulkaninės kilmės uolas – jos ir tapo mano darbų įkvėpimu.

Tuos darbus turėjau pristatyti festivalyje „Ačiū tau, Islandija“, bet taip susiklostė, kad jame nebedalyvavau. Vėliau kilo mintis surengti savo asmeninę parodą, kurią šią savaitę ir atidariau (šypsosi).

Islandija – nuostabi šalis, ten menininkui – labai daug įkvėpimo šaltinių. Man labai patinka vanduo, uolos, vaikštinėdama ant molo stebėdavau ir žvejų virves, jas fotografuodavau. Jos kasdien būdavo vis kitaip sumestos, suvyniotos, atrodė lyg abstrakcija, kuri nuolat kinta. Kurdama darbus svarsčiau ir apie jas, bet vis dėlto likau prie uolų. Išties ten nuvykus atsiranda daug idėjų, minčių, ką norėtum padaryti.

Asmeninio archyvo nuotr./Islandijos gamta
Asmeninio archyvo nuotr./Islandijos gamta

– Klausydama jūsų suprantu, kad šiuos darbus įkvėpė gamta. Jūsų interneto puslapyje, paspaudus nuorodą Įkvėpimas, taip pat išmeta keletą gamtos nuotraukų. Ar visada gamta yra įkvėpimas ir kurie jos reiškiniai jus veikia labiausiai?

– Tas mano puslapėlis labai varganas (juokiasi), vis ruošiuosi jį pildyti, nes tikrai turiu daug medžiagos, kuria norėčiau pasidalyti.

Taip, šiems darbams įkvėpimas atėjo iš gamtos, kuri ten be galo nuostabi, o ir mano pasaulėjautoje, kūryboje ji yra labai svarbi. Dažnai įkvėpimo ieškau gamtoje, ji man daro didelę įtaką. Pati turiu kaimo sodybą, kurioje pas babą leisdavau vasaras. Man svarbus miškas, upė, smilgos, medžio kamienai, kaimo buitis. Apskritai mėgstu minimalizmą, todėl tas šiaurietiškas, skandinaviškas, stilius man yra labai artimas. Ir labai mėgstu pačią Skandinaviją, o Islandija – tobula.

– Ar ten viešėdama pagalvojote apie save, gyvenančią tokioje vietoje? Galėtumėte, norėtumėte?

– Pagalvojau, kad norėčiau. Man apskritai labai patinka tokie mažyčiai žvejybiniai kaimeliai. Dabar iš savęs juokiuosi, kad pradėsiu kolekcionuoti gyvenimą salose, nes, jei kur nors išvykstu ilgesniam laikui, tai būna salos.

Pagal „Erasmus“ programą buvau Dubline, Airija – irgi sala. Ten būdama vykau į salas žiūrėti airių mezginių raštų. Pagal programą „Work and Travel USA“ dar studijų metais vykau dirbti į Ameriką, Šiaurės Karolinoje esančias salas. Praėjusiais metais rezidavau Islandijoje, o šiemet – Sardinijoje.

– Planuojate kada nors sugrįžti į Islandiją?

– Man ten labai patiko, tikrai norėčiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką