Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 24d. 10:51

Prodiuserės G.Siurbytės iniciatyva – nupirko plaučių ventiliavimo aparatą: „Kada, jeigu ne dabar?“

Filmo prodiuserė ir pagrindinė aktorė Gabija Siurbytė ir režisierius Ernestas Jankauskas
A.Solomino nuotr. / Prodiuserė ir aktorė Gabija Siurbytė ir režisierius Ernestas Jankauskas

Prodiuserės Gabijos Siurbytės telefonas netilo visą savaitgalį, o žinučių ji gauna iki šiol. Paskelbusi feisbuke, kad drauge su režisieriumi Ernestu Jankausku (jų kino kompanija „Dansu Films“ – red.) nupirko plaučių ventiliavimo aparatą, sulaukė žmonių klausimų ir prašymų patarti, kur ir kaip tai padaryti, nuo ko pradėti.

15min GYVENIMAS pakalbino Gabiją Siurbytę apie gerų darbų patirtį.

– Jau atlikote veiksmą – nupirkote plaučių ventiliavimo aparatą, kuris praturtins kažkurią Vilniaus ligoninę. Ar galite pasidalyti techniniais niuansais, kaip tą daryti, sumaniusiems paremti medikus ar kitas grupes reikalingomis priemonėmis?

– Kai sumanėme, kad tai bus plaučių ventiliacijos aparatas, tai nebuvo taip, kad parašiau įmonei, užsakiau, pervedžiau pinigus, ir viskas.

Pirma ir bene svarbiausia, siūlau labai tiksliai išsiaiškinti, kiek ir ko reikia. Aš pamačiau Vilniaus miesto savivaldybės įrašą feisbuke, kad tokių aparatų reikia, tad susisiekiau su jais, susakė, ko tiksliai reikia, ir nurodė, kur galiu kreiptis. Tada dariau kitą žingsnį – paskambinau medicinos įrangos tiekėjams ir užsakiau tą aparatą.

Antra, svarbu savo gerus ketinimus tikslingai nukreipti. Jei norite nupirkti ar paaukoti, siūlyčiau visgi nesiimti „darymo dėl darymo“. Noriu paraginti nepirkti daiktų prieš tai neišsiaiškinus, kokių jų reikia. Galbūt tai, kuo norite padėti, dabar visai ne pirmaeilis dalykas. Juk visgi tai labai brangūs daiktai – aparato kaina su PVM išeina per 20 tūkst. eurų. Tikrai nepigu.

Trečia, patarčiau visą informaciją sužinoti iš paramos fondų, kurie jau veikia: „Laikykitės, medikai“ („Laisvės TV“), Valstybės įkurtas COVID-19 pasekmių mažinimo fondas (vadovė D.Grybauskaitė), privatus fondas „Drauge įveiksim COVID-19“ (steigėjas V.Adamkus, valdybos pirmininkas R.Valiūnas).

Šie orientyrai padės nesiblaškyti ir paremti medikus tomis priemonėmis, kokių jiems realiai reikia. Skirtingoms ligoninėms gali reikėti skirtingų dalykų, o tie fondai koordinuoja viską, iš jų bus paprasčiau sužinoti.

Jei norite nupirkti ar paaukoti, siūlyčiau visgi nesiimti „darymo dėl darymo“.

Dar vienas kelias – kreiptis į savo savivaldybę.

– Savo įraše feisbuke pasidalijote, jog ta įmonė buvo nustebusi, keliskart perklausė, ar jūsų ketinimas pirkti yra rimtas.

– Taip, jie buvo labai nustebę, nes kino kompanija, reklamos kūrimo bendrovė perka kvėpavimui palaikyti skirtą aparatą. Tai per kelis kartus perklausė?: „Jūs rimtai? Nejuokaujat?“ Rimtai.

Dabar lygiai taip pat rimtai to aparto laukiame, nes aš net nežinau, kaip jis atrodo (juokiasi). Turėtų būti šią savaitę arba vėliausiai iki balandžio 2 dienos.

Kas įdomiausia, filmuojant susiduri su daug kuo – jau galiu papasakoti apie alpakas, apie briedžius, tačiau kad būčiau kada nors pagalvojusiu, jog imsiu kaupti medicinines žinias, kažką nusimanyti apie mediciną, – niekada. Aš net kraują pamačius alpstu (šypsosi). Tai tas panirimas į mediciną man, kaip kino industrijos žmogui, yra naujas potyris.

Nupirkome daiktą, bet labiausiai norėtume, kad jis dulkėtų ir jo nereikėtų panaudoti.

Išties liūdnoka atsikėlus ryte skaityti naujienas, kad medikams trūksta priemonių, o jei kažkas turi, pavyzdžiui, respiratorių, tai vien iš solidarumo nesideda, kad nebūtų toks vienas apsisaugojęs medikas skyriuje, o kolegos – ne. Blogai. Viltingai tokie dalykai nenuteikia.

Todėl, be aparato, mes prisidėjome ir tuo, kad iš savo įmonės sandėlių surinkome visas vienkartines pirštines, chalatus, bachilus (antbačius) – liko po filmavimų, turėjome rekvizito. Nuvežėme į šalia Vilniaus savivaldybės pastatytą Gyvybės langelį.

– Esate kino žmogus, o dabar ypač dažnai skamba apibūdinimai pandemijos sukeltai situacijai – kaip Černobylyje, siaubo filmas, trileris, apokalipsė. Gal turite minčių įamžinti ateities kartoms tas žmonių nuotaikas kasdienybėje, tą virsmą, kas dedasi aplinkui? Ar kūrybines mintis dabar paslenka į šalį kiti darbai?

– Geras klausimas. Manau, kad visi, kurie turime galvą ant pečių, rankas ir nesame pažeidžiamiausių žmonių grupėje, turėtume susitelkti ir ieškoti būdų, kaip iš tos krizės išeiti ir tą virusą įveikti.

Dėl filmo kūrimo? Filmavimuose paprastai būna susibūrimai, tad toks veiksmas dabar būtų nesaugus. Kai baigsis krizė, galėsim filmuoti tuos filmus.

Apskritai kino industrijai sunkus metas – kino festivaliai atšaukti, kino teatrai uždaryti, mes filmuoti irgi negalime ir nežinome, kada galėsime. Žmonės sėdi be darbo, daug dirbančių pagal individualią veiklą, ir nežinome, kiek ta krizė tęsis. Nesame tikri, ar neišsilakstys komanda po krizės, kokia bus mūsų ateitis.

Tame garsiajame VMI paskelbtame 32 tūkst. įmonių sąraše nėra nė vieno kino teatro, nei vienos kino studijos. Ne, išskirtinio dėmesio nereikia, tačiau bent jau į nukentėjusiųjų sąrašą galėjo įtraukti.

– Gyvenime dažnai būna: geriausiai supranta kitą ir daugiausia atseikėja tas, kuris turi mažiausiai. Jums gal tie pinigai, kuriuos skyrėte plaučių ventiliavimo aparatui, būtų pravertę – juk ateitis tokia miglota.

– Nemanau, kad nepriteklius skatina labiau atjausti ir aukoti. Nesutikčiau.

Neseniai su savo dieduku kalbėjau – jį labai myliu, jam 93-eji. Džiugu, kad jis nevaikšto dabar po vaistines ir parduotuves, o paklusniai sėdi namuose (šypsosi). Tai štai su juo pasidalinome mintimis ir jausmais, kaip jaučiamės.

Man buvo 6-eri, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Baltijos kelias, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji – tas bendrystės, vienybės jausmas tada buvo labai stiprus. Buvo baisu, bet jautėmės kaip niekad vieningi. Tai aš dabar būtent taip jaučiuosi – kaip mūsų tėvai ir seneliai jautėsi prieš 30 metų.

Aš dabar būtent taip jaučiuosi – kaip mūsų tėvai ir seneliai jautėsi prieš 30 metų.

Pažiūrėkit, kiek gerų darbų ir iniciatyvų: veikia Nacionalinis savanorių koordinavimo centras „Stiprūs kartu“ (prie jo prisijungė prezidentas G.Nausėda – red.); „Sidabrinė linija“ auga ir rūpinasi vienišais senoliais; daugiabučių laiptinėse kabo skelbimai su telefonų numeriais, kuriais galima skambinti – stipresni parneš maisto, pasirūpins. Tai nesuvokiama, kaip sugebame susitelkti, būti vieningi.

Todėl tikrai nesakyčiau, kad tie, kas mažiau turi, daugiau daro. Daro visi, ką gali ir kiek gali. Taip, visais laikais buvo žmonių, kurie to nesupranta ar nenori nei padėti, nei prisidėti. Tačiau apie juos ir nekalbame.

– O kalbame dabar apie jus.

– Kalbame. Beje, po mano įrašo feisbuke kažkas parašė, kad taip daromės reklamą. Prajuokino. Man visiškai ta reklama nereikalinga. Mūsų įmonė dirba su trimis įmonėmis Lietuvoje 10 metų – tomis pačioms! – o visi kiti partneriai yra užsieniečiai.

Aš tikrai nesu kažkuo išskirtinė – mūsų tokių išskirtinių dabar pilna šalis.

Postą paskatino parašyti draugai dar nesulaukus to aparato. Ir gerai, grandinė ilgėja: jie mane įkvėpė, aš kažką įkvėpiau. Juk ta vienybė taip ir užauga vienas kitą padrąsinant, paskatinant, įtraukiant.

Aš tikrai nesu kažkuo išskirtinė – mūsų tokių išskirtinių dabar pilna šalis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Ernestas Jankauskas, Markas Eimontas, Gabija Siurbytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Ernestas Jankauskas, Markas Eimontas, Gabija Siurbytė

Mane taip tėvai augino: dalinkis tuo, ką gauni. Pernai rodėme filmą „Čia buvo Saša“ (rež. E.Jankauskas) ir nuo kiekvieno parduoto bilieto po eurą skyrėme Lietuvos globėjų ir įvaikintojų asociacijai. Matome tame prasmę. Kada, jeigu ne dabar, ir kas, jeigu ne aš.

– Ir matote prasmę nupirkti brangų daiktą, kuris net kaip atrodo, nežinote?

– Taip! (juokiasi) Mes biure juokiamės, kad nupirkome daiktą, bet labiausiai norėtume, kad jis dulkėtų ir jo nereikėtų panaudoti, kad nebūtų žmonių, kuriems to plaučių ventiliavimo aparato prireiktų.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu
15min tema

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką