Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 14d. 19:00

Savo kelią Tailande atradusi Simona: apie meilę sau ir patirtis Meksikoje

Simona Kupetienė
Asmeninio albumo nuotr. / Simona Kupetienė
Šešerius metus Tailande su šeima praleidusi meditacijų trenerė ir instruktorė Simona Kupetienė prieš metus grįžo į Lietuvą, kurioje laukė ilgas karantinas ir visai kitoks gyvenimo būdas. Pati moteris sako, kad tai buvo ypatingi, transformaciniai metai, tačiau įsitikino, kad moteriai per metus reikia keturių kelionių: viena kelionė tik sau, tuomet po vieną kelionę su partneriu, su šeima ir su draugėmis – tam, kad būtų patenkinti visi poreikiai. Su Simona kalbamės apie tai, kas jai pačiai yra kelionė sau ir ką ji atrado šiose patirtyse.

Jau buvote įpratusi prie tailandietiško gyvenimo būdo. Kaip sekėsi pritapti Lietuvoje?

– Kiekvienoje šalyje yra savų privalumų ir trūkumų, bet stengiesi kreipti dėmesį į tai, kas yra gerai. Šiuo metu esame čia, todėl džiaugiamės tuo, ką turime, ir nesiskundžiame dėl to, ko negalime pakeisti, nors neliko nieko, kas buvo anksčiau. Net mūsų verslas sustojo, kadangi užsiėmėme kelionėmis.

Visus šešerius metus Tailande mes labai daug keliaudavome, turėjome daug veiklos. Rašydavome apie Tailandą savo tinklalapyje, todėl, kur nors keliaudami, ne ilsėdavomės, o vis svarstydavome, kokiems turistams ši vieta patiktų, ar čia sustotume kitą kartą, lygindavome viešbučius ir pan.

Taip pat buvau įpratusi retkarčiais keliauti viena, dažniausiai – mokytis, tobulėti. Tailande studijuoju Tantros mokykloje. Aš visada sakau, kad per metus moteriai reikia vienos kelionės sau, vienos kelionės sau ir partneriui, vienos kelionės šeimai ir vienos kelionės su draugėmis, kad būtų patenkinti visi jos poreikiai. Normalu, kad nė vienas žmogus ir nė viena situacija ar kelionė negali patenkinti jų visų. Tik gal ne visi drįsta tai pripažinti.

Ką jums reiškia kelionė sau?

– Tailande stengdavausi rinktis keliones su mokymais – į kokią nors stovyklą, vienuolyną, meditacijų centrą ar sąmoningumo festivalį. Kartais reikia ir tokių kelionių, kai sėdi paplūdimyje ir geri kokteiliukus, tačiau man svarbesnės veiklos, kurios padeda augti ir praplėsti savo sąmonės ribas. Šiemet tam skirta kelionė buvo į Meksiką.

Kiekviena mano patyriminė kelionė turėdavo savo temą ir paliesdavo mano viduje tam tikrą stygą. Tos kelionės ne visada malonios, bet susijusios su vidiniu gijimu ir augimu. Bet kuriuo atveju viskas vyksta per santykį su savimi ir meilę sau. O santykis su savimi visada pasireiškia ir per santykį su kitais – per ryšio atkūrimą su savo vyru, su tėvais, gimine. Pavyzdžiui, keliaudama po Meksiką labai jutau, kad viskas, kad ir kur eičiau ir ką daryčiau, užkabina ryšį su protėvių linija.

Taip pat mėgstu suburti kelionei moterų grupes, per kurias vedu ir praktikas. Tai labai įdomi patirtis. Jau pati kelionė – nekasdienė aplinka, saulė, jūra, gamta – atpalaiduoja ir išvalo protą. O kai šalia tokių stiprių išorinių dirgiklių dar sąmoningai skiri dėmesio darbui su savimi, vidiniai pokyčiai būna daug stipresni, nei bandytum jų pasiekti likdamas įprastoje rutinoje.

Daugeliui šeimas turinčių moterų net mintis nekiltų kažkur išvykti ilgam be šeimos. Kaip manote, kodėl?

– Iš tiesų. Pati organizuoju patyrimines stovyklas ir kai kurioms moterims yra problema netgi savaitgaliui atvykti į stovyklą čia pat, Lietuvoje, nes vyras esą negali pažiūrėti vaikų. Man tai nesuprantama – juk vaikas yra abiejų, tad gal tiesiog reikia daugiau pasitikėti savo vyru?

Laikas sau yra, mano manymu, labai svarbus: pabūti savo mėgstamoje veikloje su sau miela draugija ir bent trumpam atsiskirti nuo partnerio. Vyro antrąja puse aš nevadinu, vadinu jį partneriu. Man artima nuostata, kad kiekvienas žmogus jau yra pilnavertis, todėl su partneriu iš esmės gyvename du atskirus gyvenimus, kurie tam tikrose vietose persipina. Ir nė vienas iš partnerių neprivalo papildyti ar užpildyti kito. Yra dalykų, kurie juos sieja, ir yra dalykų, kurių jie vienas kitam negali duoti. Pavyzdžiui, mano vyras negali būti mano draugė, todėl kartais man labai svarbu atkurti savo moterišką energiją moterų bendrystėje.

Pastebėjau, kad Lietuvoje moterys dar skiria šiek tiek dėmesio savo kūnui, stengiasi sportuoti, rūpinasi makiažu, manikiūru, pedikiūru, tačiau laiko savo sielai neskiria arba skiria labai mažai. Jos prisiima labai daug įsipareigojimų ir stengiasi prie visko prisitaikyti: visiems valgyti įdėsiu, o pati valgysiu, kas liks iš vaikų lėkščių. Į pirmą vietą jos visada iškelia kitus, tik ne save, todėl pavargusios, išsekusios, nepatenkintos ir nelaimingos. O tai savo ruožtu sukelia konfliktus šeimoje.

Nesakau, kad reikia tapti egoiste, bet verta žinoti, kad jeigu skirsiu laiko sau, daugiau turėsiu duoti ir kitiems. Pagaliau atsiskirti svarbu ir todėl, kad išlaikytume trauką poroje.

Asmeninio albumo nuotr./Simona Meksikoje
Asmeninio albumo nuotr./Simona Meksikoje

Ar keliaudama visada turite konkretų planą?

– Paprastai kruopščiai planuoju keliones kitiems, o sau – retai, palieku erdvės netikėtumams ir spontaniškumui. Tai visada pasiteisina. Pavyzdžiui, atskridusi į Meksiką pusryčiaudama išsikalbėjau su meksikiete, kuri anksčiau gyveno ten, kur aš ketinau vykti. Išgirdusi, kur mano kitas kelionės taškas, patarė, ką ten verta aplankyti.

Keliaujant man nebūtina apžiūrėti visų lankytinų objektų ir užsidėti pliusiuką, kad ten buvau. Man patinka mažiau turistinės vietos, susipažinti su vietiniais žmonėmis. Nepatinka „viskas įskaičiuota“, stengiuosi valgyti vietinėse kavinėse. Toje pačioje kelionėje mėgstu išbandyti skirtingus dalykus – pavyzdžiui, vieną dieną galiu apsistoti prabangiame viešbutyje, kitą dieną miegoti džiunglėse, namelyje be langų, trečią dieną – prie kažkokio ežero, ketvirtą – palapinėje. Nesu standartinių kelionių mėgėja.

Dažnai sulaukiu žinučių apie ketinimus „pabėgti“ nuo kažko, kas negerai čia, bet visada patikinu, kad sunkiausias bagažas kelionėje yra nematomas – tas, kurį susikrauname savo galvoje.

Ar yra šalių, kuriose jaučiatės labai sava?

– Kiekvienoje šalyje jaučiuosi šiek tiek kitaip. Nuo vaikystės labai daug svajojau apie Indiją, buvau ja apsėsta, visi mano gimtadieniai būdavo Indijos tema. O kai pirmą kartą ten nuvykau, dvi dienas galvojau apie tai, kad reikia susikrauti daiktus ir skirsit atgal namo. Viskas taip neatitiko lūkesčių, kad klausiau savęs: „Ką aš čia veikiu?“ Vis dėlto tai man labai svarbi šalis, kurioje turėjau labai daug svarbių patyrimų ir išgyvenimų.

Į Tailandą grįžti man visada labai gera – tai jau antrieji mūsų namai. Jeigu man nesakytų, kur skraidina, išlipusi iš karto žinočiau, kad esu Tailande. Atskirčiau šią šalį iš labai daug dalykų.

Meksikoje aš jaučiausi gerai, bet ar galėčiau tai pavadinti savo namais? Nežinau. Namai, manau, nesusiję su šalimi, labiau su jausmu savo širdyje.

Kas labiausiai trikdė ar patiko Meksikoje?

– Erzino vietinių įkyrumas, kai tu eini ir tave nuolat kviečia į visas kavines ar nori kažką parduoti. Labai užkeltos kainos – tu žinai, kad reikia nusiderėti net 60 proc., ir esi priverstas žaisti tą žaidimą arba pirkti brangiau. Susisiekimas, lyginant su Tailandu, ten taip pat prastesnis. Tailande žmonės nėra tokie įkyrūs, elgiasi su tavimi labai pagarbiai, maloniai, gerbia tavo asmeninę erdvę.

Tačiau Meksikoje man labai patiko muzika. Kavinėse būna vaikščiojantys muzikantai, kurie gali bet kada užsukti ir tau pagroja. Savaitgaliais meksikiečiai pramogauja šeimomis prie jūros ir visi susineša visus savo muzikos instrumentus, visur groja ir dainuoja, o jei patys nedainuoja, pasistato muzikos aparatūrą. Yra sakoma, kad laimingas žmogus yra tas, kuris daug šoka ir dainuoja. Ši jų gyvenimo dalis tikrai įtraukia.

Asmeninio albumo nuotr./Simona Tailande
Asmeninio albumo nuotr./Simona Tailande

Jie labai religingi, bent jau išoriškai. Ko gera, yra labai bendruomeniški, turi daug nerašytų susitarimų. Pavyzdžiui, jeigu vienoje vietoje nedideliame miestelyje paklausi, kiek kainuoja valtis, ir bandysi klausti kitur, jau visi žinos, kiek pasakė pirmasis ir laikys tą pačią kainą.

Meksikiečiams labai svarbi šeima ir maistas – labai stipri šeimos vakarienių tradicija. Savaitgaliais taip pat jie pramogauja su šeima. Beje, stiprius ryšius tarp kartų, skirtingai nuo Lietuvos, esu pastebėjusi ir Tailande.

Tačiau į Meksiką keliavote ne tik pamatyti šalies grožybių?

– Gilindamasi į save mėgstu išbandyti naujas patirtis. Meksikoje susidūriau su senąja šamanų tradicija. Tai iš senų laikų atėjusios žinios, kurios, kaip ir bet kurie kiti gilinimosi į save metodai, leidžia rasti atsakymus į kamuojančius klausimus, išspręsti tam tikras savo problemas. Man atrodo, kad šiandien žmonės vis aiškiau jaučia, kad neužtenka susitvarkyti savo buitį, padaryti verslą, uždirbti pinigų, pasistatyti namą, užauginti sūnų ir pasodinti medį.

Mums sakydavo – baigsi universitetą ir tu būsi laimingas. Susirask darbą ir būsi laimingas. Sukurk šeimą, pagimdyk vaikų ir būsi laimingas. Susikurk materialinę gerovę ir būsi laimingas. Tačiau tos žadėtos laimės kaip nėra, taip nėra. Ypač tai būdinga mano, 40-mečių, kartai, kurių tėvai praradę šaknis, nes išvyko iš savo kaimų į miestus. Ir tas nelaimingumo jausmas perduodamas iš kartos į kartą.

Todėl natūralu, kad žmonės pradėjo ieškoti laimės šaltinio savo viduje, ir dabar ant bangos pačios įvairiausios praktikos – pradedant joga, baigiant šamanizmu.

Yra atlikta daug mokslinių tyrimų, kaip jos veikia. Jos gali turėti tiek pozityvias, tiek negatyvias pasekmes, nes, gavę tam tikros informacijos ir patirties, žmonės ne visada žino, ką su ja daryti. Bet jomis užsiimama, tai faktas. Kai išgirsti liudijimus, kaip žmonės praktikų pagalba išsprendė savo asmenines, finansines, sveikatos problemas, negali netikėti, kad tai neveiksminga. Tačiau jose kiekvienas gauna ne tai, ko nori, bet tai, ko jam tuo metu iš tiesų reikia. Susitikimas su savimi nėra lengvas kelias – tenka perlipti per savo baimes, įsitikinimus, nuostatas, jas paleisti.

Asmeninio albumo nuotr./Simona Meksikoje
Asmeninio albumo nuotr./Simona Meksikoje

O jeigu žmogus šiame kelyje taip pasikeis, kad jam teks atsisveikinti su tais, kurie buvo brangūs ir artimi?

– Nutinka ir taip. Ir ne taip jau retai. Kai tu pradedi eiti saviugdos keliu ir keistis, yra nelengva ir tau pačiam, ir šalia esančiam žmogui. Keičiasi tavo suvokimai, o kitam tenka prie to prisitaikyti. Mes su vyru taip pat esame išgyvenę ne vieną krizę. Tačiau šiandien aš jaučiuosi labai stipri, kad likau santykiuose ir šeimoje. Tai mano didelė stiprybė.

Nesu šalininkė patarimų, kad jeigu tu pasikeitei ir nebesusikalbi su žmogumi, reikia jį palikti, nes esą nieko nėra svarbiau už vidinę laisvę. Galbūt kaip tik reikia likti, nes viltis rasti geresnį partnerį baigiasi tuo, kad, jeigu neišmokai pamokos, kituose santykiuose kartosis tos pačios situacijos. Nebent tie santykiai nuo pat pradžių buvo neteisingi, sukurti tam, kad partneris pagydytų mūsų sielos žaizdas, užpildytų meilės poreikį, kurį atsinešėme iš vaikystės negavę pakankamai meilės iš tėvų.

Grįžtant prie kelionių, dažnai žmonės tikisi, kad kelionė pakeis kažką ar išspręs jo problemą. Taip, kurį laiką taip ir nutinka, tačiau jei pasilieki šalyje ilgiau, problema dar labiau iškeliama. Dažnai sulaukiu žinučių apie ketinimus „pabėgti“ nuo kažko, kas negerai čia, bet visada patikinu, kad sunkiausias bagažas kelionėje yra nematomas – tas, kurį susikrauname savo galvoje.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

02:04
31:41
24:11

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką