Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 19d. 09:59

Šokio festivalio vadovė G.Masteikaitė: „Pasirinkau gyvenimo būdą, kuriame nėra kasdienybės“

Gintarė Masteikaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Gintarė Masteikaitė

Pažvelgus iš šono atrodo, kad jos gyvenimas prilygsta svajonei: nuolatinės kelionės po pasaulį, daugybė įdomių pažinčių ir jokios rutinos. Taip gyvena Lietuvos šokio informacijos centro ir didžiausio Lietuvoje tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė Gintarė Masteikaitė (35 m.). Tačiau, atvirauja pašnekovė, ne viskas taip paprasta – už šį gyvenimą be kasdienybės tenka mokėti savo kainą.

Gintarė puikiai pažįstama kultūros lauko žmonėms. Kadaise ji dirbo Kauno šokio teatre „Aura“, vėliau kelerius metus kūrė šiuolaikinio cirko festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ programą, trečius metus vadovauja Lietuvos šokio informacijos centrui ir rengia tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Savo pomėgiu vadina darbą su šokio teatru „Dansema“ ir draugišką bendradarbiavimą su „Kaunas 2022“.

Neatsiejama jos darbo dalis – kelionės po įvairias šalis, jose vykstantys scenos menų festivaliai, šokio mugės, įvairūs darbiniai susitikimai, kur ieškoma kontaktų, populiarinamas Lietuvos šokis. Be Europos šalių, kas dvejus metus tenka lankytis Monrealyje (Kanada), kiekvieną sausį – Niujorke, kuriame, kaip sako Gintarė, turi būti, jei nori suprasti, kas vyksta scenos menų pasaulyje, nes ten susitinka svarbiausi kultūros vadybos žmonės.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Laima Servaitė, Bushas Hartsornas ir Gintarė Masteikaitė
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Laima Servaitė, Bushas Hartsornas ir Gintarė Masteikaitė

Šiemet pirmą kartą ji lankėsi Australijoje, o netrukus laukia kelionė į Braziliją ir Urugvajų, kurios tikslas – užmegzti bendradarbiavimą ir į „Naująjį Baltijos šokį“ atvežti šokio spektaklių iš Pietų Amerikos.

„Skamba gražiai ir visi tas mano keliones labai idealizuoja, bet vienas pavyzdys labai gerai parodo, kokio pobūdžio jos yra: viešėdama Melburne kengūrą už tvoros pamačiau tik važiuodama į oro uostą. Persmelkė tokia liūdna ironija, kad štai, esu Australijoje, o net neturiu kada pasidžiaugti jos įspūdinga gamta. Čia yra viena tos kainos, kurią tenka mokėti už šį gyvenimo būdą ir darbą, dalis. Daug keliauji, bet tiek daug nepamatai, nes dažniausiai negali pasilikti keletą dienų ilgiau ir paatostogauti“, – sako pašnekovė.

Visi tas mano keliones labai idealizuoja, bet vienas pavyzdys labai gerai parodo, kokio pobūdžio jos yra: viešėdama Melburne kengūrą už tvoros pamačiau tik važiuodama į oro uostą.

Su Gintare kalbamės apie jos gyvenimo, kurį daugelis linkę idealizuoti, užkulisius, kaip jai pavyksta viską suderinti ir visur spėti, ar įmanoma kurti asmeninius santykius, kai gyvenimas sukasi tokiu greičiu.

– Praėjusį savaitgalį baigėsi dvi savaites trukęs 23-iasis „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis. Ar jau spėjote atsikvėpti? Kas geriausiai padeda pailsėti po tokių didelių darbų?

– Pirmadienio rytą mane pasiekė pirmosios žinutės, kuriose klausiama, ar jau pailsėjau po festivalio, kuris baigėsi sekmadienio vakarą (šypsosi). Tiesą sakant, mane kokią savaitę erzina šie klausimai, nes atrodo, kad žmonės nesuvokia, kiek reikia laiko atsigauti po tokio renginio. Vienos ar dviejų naktų miego ilgiau nei po 8 valandas tikrai neužtenka.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gintarė Masteikaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gintarė Masteikaitė

Antrą dieną po festivalio pradėjau jausti, kaip kūnas atsipalaiduoja, išeina stresas, pradėjau jausti visus sąnarius, kaulus, nes viską ėmė skaudėti. Pasiruošimas festivaliui vyksta visus metus, keletą mėnesių – intensyvus, o likus mėnesiui iki renginio neturi nė laisvos dienos, jau nekalbant apie patį dvi savaites trunkantį maratoną. Tad atsigauti tikrai reikia laiko.

O geriausias būdas tai padaryti – grįžti į savo kasdienį ritmą: sportas, daugiau poilsio, miego. Po mėnesio laukia atostogos Bulgarijoje – manau, tai bus labai į naudą. Aplinkos pakeitimas, įsiliejimas į kitas veiklas labai gerai pravalo galvą, padeda atitolti nuo visų patirtų emocinių išgyvenimų.

– Ant savo pečių turite labai daug veiklų ir atsakomybių, atrodo, kad nuolat esate užimta. Ar nėra taip, kad visas gyvenimas ir yra darbas?

– Ir taip, ir ne. Buvo tokių etapų, ir visai neseniai, kai mano darbas ir asmeninis gyvenimas buvo vienas ir tas pats.

Didžiausi pokyčiai įvyko prieš metus, kai pasibaigus šokio festivaliui jaučiausi itin blogai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Pamenu, sėdėjau visiškai išsekusi ir pagalvojau, kad labai myliu savo darbą, bet nemyliu savęs, kad viską atiduodu darbui, visada galvoju apie visus kitus, išskyrus save. Mano kūnas tai labai aiškiai parodė.

Pamenu, sėdėjau visiškai išsekusi ir pagalvojau, kad labai myliu savo darbą, bet nemyliu savęs. Mano kūnas tai labai aiškiai parodė.

Po poros mėnesių su draugais, užsidėję 15 kg sveriančias kuprines, planavome keliauti į Laplandiją pavaikštinėti po kalnus. Iš kineziteraupeutės išgirdau, kad ji visiškai neužčiuopia raumenų mano nugaroje. Man tai buvo ženklas, kad negaliu užsidėti kuprinės ir savaitei išeiti į kalnus, nes mano kūnas tam visiškai nepasiruošęs. O visada maniau, kad esu fiziškai stipri, nes niekad nesergu.

Dar tą pačią dieną per draugus susiradau puikų kineziterapeutą ir trenerį, o kitą dieną jau stovėjau sporto salėje. Turėjau du mėnesius iki kelionės, pradėjau intensyviai sportuoti, savo asmeninio trenerio dėka atsistojau ant kojų, sustiprėjau ir pražygiavau tuos 103 km Laplandijoje.

Ilgainiui supratau, kad būtent šios treniruotės – darbas su kūnu, yra tai, kodėl man nereikia lankytis pas psichologą. Ir pati treniruotė, ir kitų žmonių, ne iš kultūros lauko, sutikimas sporto salėje mane veikia kaip terapija. Tada aš visiškai atsijungiu nuo išorinio pasaulio ir tą valandą skiriu tik sau. Jaučiu, kaip pagerėjo savijauta, nuotaika, atsirado emocinis stabilumas. Tada pradedi suprasti ir tai, kad turėtum daugiau laiko skirti sau, draugams, nes jų ratas pabiręs dėl mano darbų, dažnų kelionių.

Bėgant metams išmokau būti viena ir dabar neslėpdama sakau, kad esu iš tų žmonių, kuriam patinka būti vienam. Anksčiau gal jausdavau stresą, kad grįžtu po darbų ir nėra su kuo pasidalyti dienos įspūdžiais, išskyrus geriausią draugą, su kuriuo skambinamės dažnai, net ir du kartus per dieną. Dabar suprantu, kad tai, jog moku gyventi viena, yra didelė vertybė.

Dabar suprantu, kad tai, jog moku gyventi viena, yra didelė vertybė.

Darbe mane nuolat supa žmonės, nuolat tenka bendrauti, daug keliauti, dalyvauti renginiuose, stebėti spektaklius – visa tai vargina. Grįžti po visko vakare į viešbutį, sėdi atsakinėti laiškų, nes darbai dėl to, kad keliauji, nesustoja. Daug kas to nesupranta, žmonės linkę idealizuoti keliones, nes jiems tai iškart asocijuojasi su atostogomis. Deja, mano gyvenime kelionė atostogas reiškia labai retai, kartą per metus ar net per kelerius.

Kai grįžtu po tokių intensyvių kelionių, nieko nebenoriu, būnu tokia pavargusi, kad mano kelias kurį laiką nusidriekia tik nuo namų iki darbo ir atgal. Aišku, kaip kultūros lauko žmogus turiu žinoti, kas vyksta Lietuvoje, turiu lankytis renginiuose, nes tai – mano darbo dalis. Tačiau visada stengiuosi atrasti viduriuką tarp to, ką mėgstu aš, kaip Gintarė, ir to, ko reikia man, kaip savo srities atstovei.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Euripidis Laskaridis, Gintarė Masteikaitė ir Bushas Hartsornas
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Euripidis Laskaridis, Gintarė Masteikaitė ir Bushas Hartsornas

– Kaip sugebate viską suderinti? Turite nusibrėžusi kokias nors ribas?

– Kas kažkiek laiko jas nustatau, paskui jos vėl išnyksta. Ir dabar po festivalio labai noriu sugrįžti į tokį ritmą, kai atsikėlusi, pasidariusi kavos rytais paskaitau knygą. Aš labai mėgstu skaityti knygas, labai norėčiau jodinėti – kiek esu bandžius, man labai patiko, deja, dabar tam neturiu laiko. Pernai vasarą pradėjau mokytis važiuoti longbordu, šią vasarą esu sau pasižadėjusi išmokti.

O šiaip esu tokia maniakė, jei į ką nors pasineriu, tai 150 proc. Taip yra darbe, būna tokių etapų ir kalbant apie knygų skaitymą, serialų žiūrėjimą ar sportą.

Kartais pasakau sau, kad grįžusi namo nebeįsijungsiu kompiuterio, bet tokie kartai – gana reti. Tačiau vieną dalyką esu nusistačiusi – nuo dešimtos vakaro išjungiu garsinius pranešimus telefone, kad niekas nebetrukdytų ir galėčiau vakarą turėti sau. Dar vienas dalykas, kurį stengiuosi visada daryti, – miegoti aštuonias valandas.

– Užsiminėte apie pabirėjusį draugų ratą, nes neužtenka laiko su jais matytis. Žmogui, kuris daug dirba, daug keliauja nėra lengva kurti ir išlaikyti santykius arba atrasti antrąją pusę, kuriai visa tai tiktų. Kokia jūsų patirtis ir kaip jūs pati į visa tai žiūrite?

– Esu vyriausia iš keturių vaikų, tad natūralu, kad ir mano šeimoje buvo spaudimo, tėvų klausimų ir kad jie tikėjosi, jog sukursiu šeimą, auginsiu vaikus. Kai dar universitete kalbėdavome su kursiokais, kaip įsivaizduojame save kokių 33-ejų, tikrai mačiau standartinį vaizdą – kad turiu šeimą, vieną ar du vaikus. Buvo laikas, kai labai norėjau vaikų, jaučiau tokį motinišką instinktą. Bet jis praėjo, ir dėl to džiaugiuosi.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Gintarė Masteikaitė
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Gintarė Masteikaitė

Kalbant apie santykius, šiuo metu esu viena, tačiau jų savo gyvenime turėjau ne vienus – labai gražius ir įdomius, su tais žmonėmis iki šiol palaikau bičiuliškus ryšius. Iš kiekvienų santykių išmokau tam tikrų dalykų ir labai tai vertinu.

O dabar į santykius žiūriu daug ramiau ir labiau atsipalaidavusi – jei kas nepavyksta, nėra jokių kaltinimų, pykčių, tiesiog supranti, kad dėl vienų ar kitų priežasčių vienos ar kitos pusės esama situacija netenkina.

Į klausimą norėčiau ar nenorėčiau, žinoma, atsakymas teigiamas – niekas nenori būti vienas. Mano meilė vienatvei nulemta situacijos, prie kurios aš prisitaikiau. Tačiau, jei atsirastų žmogus, su kuriuo sutaptų mūsų planai, požiūriai daugeliu klausimu, įskaitant ir laisvę, kad vienas kito neapribotume, tikrai mielai pasinerčiau į santykius.

Turiu daug kolegių užsienyje ir matau, kad jei toliau kilsiu karjeros laiptais šioje srityje, manęs tikriausiai laukia labai aiški ateitis.

Kai keliauju užsienyje, daug geriau jaučiuosi kaip jauna moteris, kuri yra viena. Sutinku labai daug vienišų bendraamžių ir vyresnių, ir jie čia nemato jokios problemos. Pas mus, Lietuvoje, tas spaudimas labiau juntamas. Ir per festivalius girdžiu kalbų: tai Gintarė ištekėjusi už darbo ar turi kokį slaptą gerbėją? Būna visaip: ir gerbėjų, ir simpatijų, ir žmogus, su kuriuo vystai santykius, ir tik darbas.

Šis darbas nėra dėkingas moteriai. Turiu daug kolegių užsienyje ir matau, kad jei toliau kilsiu karjeros laiptais šioje srityje, manęs tikriausiai laukia labai aiški ateitis – bus sunku turėti artimą žmogų. Vyrams šioje srityje lengviau. O jei tu dirbi tarptautinėje plotmėje, intensyviai keliauji, priiminėji didelius strateginius sprendimus, esi lyderė – nesakau, jog visiems, bet manau, kad vyrams sunku šalia savęs turėti tokią moterį. Yra tokių porų, tačiau vis tiek tarsi vyrauja supratimas, kad į stiprią moterį reikia žiūrėti atsargiai.

Asmeninio archyvo nuotr./Gintarė Masteikaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Gintarė Masteikaitė

– Nebent antroji pusė būtų iš to paties lauko.

– Esu turėjusi tokių simpatijų, bet čia ir prasideda didžioji problema, nes, kai pradedi lyginti grafikus, kada kuris ir kuriam pasaulio krašte gali susitikti, yra gana sudėtinga. Tada vis tiek kažkas turi rinktis, nusileisti, ko nors atsisakyti. Iki dabar nebuvau pasiruošusi nusileisti. Galbūt man ne taip smarkiai to reikėjo, o gal žmogus nebuvo tinkamas.

Dabar mano požiūris į viską labai paprastas: pasaulis didelis ir labai įvairus, santykių formatai gali būti patys įvairiausi, per darbą gautos patirtys yra neįtikimos, tikrai gyvenu labai įdomiai, visiškai nesigailiu pasirinkusi tokį kelią ir grįžusi namo niekad neverkiu į pagalvę, džiaugiuosi kiekvienu sutiktu žmogumi ir nesijaučiu niekuo blogesnė už kitas moteris.

– Čia ir svarbiausia – pačiam pasirinkti ir žinoti, kodėl tai darai. Vieni pasineria į politiką ar sportą, kiti susižavi scenos menais. Tai kaip tie scenos menai atėjo į jūsų gyvenimą?

– Viskas labai įdomiai susidėliojo. Ir dabar tikiu, bet mokykloje ypač tikėjau minties galia ir tuo labai domėjausi. Būdama septintoje ar aštuntoje klasėje pradėjau galvoti, kad ateityje labai norėčiau dirbti su festivaliais – kokios srities, kokioje pozicijoje, neturėjau jokio supratimo.

Baigdama vidurinę stojau į naują tais metais kultūros vadybos programą Kaune, bet mane atkalbėjo to nedaryti, nes buvo neaišku, kas čia laukia. Dėl kažkokios priežasties pasirinkau sociologijos mokslus. Nors iš pradžių atrodė, kad esu ne savo vietoje, galiausiai tie mokslai, aplinka subrandino mane kaip žmogų.

Pamenu, jau beveik turėjau diplomą rankose, kai suskambo telefonas, o ten – B.Letukaitė, sakanti, kad nori pakviesti mane į darbo pokalbį.

Mokiausi nuostabiame liberalių pažiūrų Vytauto Didžiojo universitete, esu be galo laiminga, kad iki dabar palaikau ryšius su universitetu per dėstytojus, kurie lankosi šokio festivalyje, atsiunčia studentų pažiūrėti spektaklių.

Taigi ir mokydamasi universitete garsiai kalbėdavau apie festivalius. Vienas mano dėstytojų ir Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėja Birutė Letukaitė buvo labai geri draugai. Pamenu, jau beveik turėjau diplomą rankose, kai suskambo telefonas, o ten – B.Letukaitė, sakanti, kad nori pakviesti mane į darbo pokalbį, ieško festivalio koordinatoriaus. Įsivaizduokit, kokia buvo mano emocinė būsena, kai visą laiką apie tai svajojau ir staiga gavau tokį pasiūlymą!

Asmeninio archyvo nuotr./Gintarė Masteikaitė ir Birutė Letukaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Gintarė Masteikaitė ir Birutė Letukaitė

Taip viskas ir prasidėjo. Nuo paties žemiausio laiptelio. Neprašokau nė vieno jų (nuo savanorių, techninių dalykų, daiktų nešiojimo, valymo, bilietų plėšymo iki darbo su šokėjais, vadybos, prodiusavimo, dalyvavimo užsienio festivaliuose ir t. t.) ir dėl to labai džiaugiuosi, įgijau didžiulę patirtį ir tai lėmė platų aplink vykstančių dalykų matymą.

Žinau, kad dėl šio pastabumo erzinu savo kolegas, bet man svarbios visos detalės, į viską žiūriu preciziškai. Apskritai darbe man neegzistuoja žodžiai „ne, negalima, neįmanoma“, jie man kaip raudonas skuduras – jei man kas nors taip pasako, surandu būdą, kaip tai padaryti.

Mane, kaip žmogų, labai gąsdina rutina. Net ir apie darbinę sritį pagalvoju: tai negi visą likusį gyvenimą tik tai ir darysiu?

– Ar esate iš tų žmonių, kurie turi penkerių metų planą į priekį?

– Visada mąstau taip, kad gyvename vieną kartą, reikia patirti kuo daugiau ir išbandyti save skirtingose pozicijose, neužstrigti. Manau, kai pasieki piką, pradedi kartotis, turi eiti kitur, išbandyti ką nors nauja. Ir dabar manau, kad 5–10 metų festivaliui yra pats tas, o paskui reikės judėti toliau.

Kalbant apie planą – manau, kad reikia jį turėti. Mane, kaip žmogų, labai gąsdina rutina. Net ir apie darbinę sritį pagalvoju: tai negi visą likusį gyvenimą tik tai ir darysiu? Pasaulis – didžiulis, tiek daug neaplankytų kraštų, neišbandytų sričių. Juk kada nors gali tiesiog išvykti gyventi į kokią salą, atidaryti restoranėlį ir mėgautis gyvenimu.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Gintarė Masteikaitė
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Gintarė Masteikaitė

Mane labai gąsdina apribojimas, todėl visada svarstau, kur pasukus, ką padarius. Noriu gyventi įdomiai.

– Tai gal yra tikimybė išvysti jus ir scenoje? Ar pati apskritai esate išbandžiusi šokį?

– „Auroje“ esu lankiusi kelias šokių pamokas, bet kai per tas pamokas pradėjo nešti telefoną, kad atsakyčiau į skambučius, nusprendžiau, jog turiu pasirinkti vieną pusę, ir supratau, kad būti scenos menų užkulisiuose, padėti atlikėjams, bendruomenei ir auditorijai atrasti tam tikrus dalykus, man daug svarbiau, nei pačiai būti scenoje.

Tiesa, daug kartų esu sapnavusi, kaip gelbėju situaciją ir paskutinę akimirką scenoje pakeičiu kurį nors šokėją (juokiasi). Pavyzdžiui, spektaklį „Contemporary?“, mačiau 50–60 kartų, jau atmintinai žinau, kas ką sako ir daro. Kažkada su šokėjais juokavome, kad jei kas nors kuriam jų nutiktų, galėčiau būti pakaitinis atlikėjas. Ačiū, Dievui, to neprireikė (juokiasi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

00:19
01:55
02:51

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką