Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 13d. 21:03

Turkiją iš arčiau pažinusi Aušrinė: „Neteisinga manyti, kad moterys čia užguitos vyrų“

Turkija Aušrinės Šėmienės akimis
Asmeninio albumo nuotr. / Turkija Aušrinės Šėmienės akimis

Žurnalistė Aušrinė Šėmienė prisipažįsta niekada negalvojusi apie tai, kad kada nors taps kelionių organizatore. Tačiau netikėtai atrasta meilė Turkijai ne tik sudrebino vidinį moters gyvenimą, bet ir gerokai pakeitė išorinį. Po kelerių ieškojimų ir atradimų metų 15min GYVENIMO pašnekovė kartu su bendraminčiais ryžosi įkurti kitokias nei kiti keliones į Turkiją organizuojančią mažą bendriją „Keturi kantonai“.

Kaip pasakoja pati Aušrinė, šios kelionės skirtos mažoms grupėms – iki dešimties žmonių, kurie „nori pamatyti tikrą gyvenimą“. Pasak jos, šiandien masinis turizmas daro neigiamą įtaką vietinių šalių kultūroms. Mat viskas pajungiama turistų poreikiams, todėl užsinorėję prancūziškų blynelių Vietname ar kitoje egzotiškoje šalyje, greičiausiai jų ten rasite.

„Taip neturėtų būti, nes tai keičia šalies kultūrą. Todėl mes šiuo požiūriu norime būti atsakingi, – norime keliautojams parodyti gyvenimą, bet nenorime jo keisti“, – tikino pašnekovė.

Bandote kardinaliai pakeisti profesinę veiklą. Kaip gimė šis sprendimas?

– Iš tiesų niekada nemaniau, kad užsiimsiu turizmu. Įsitraukiau į šią veiklą, kai draugai, matydami, kaip savo kelionėmis dalinuosi „Facebook“ tinkle, pradėjo prašyti ir jiems suorganizuoti keliones.

O ką reiškia suorganizuoti kelionę? Galima tai daryti nelegaliai ir daug kas taip daro, nes Lietuvos įstatymai sukurti taip, kad niekas legaliai neorganizuotų kelionių, išskyrus didžiuosius operatorius.

Siūlome pamatyti ir tas vietas, kur vyksta tikras gyvenimas, kuris gali žavėti, šokiruoti, stebinti, išmušti iš komforto zonos.

Tačiau daryti nelegaliai yra ne mano charakteriui – negaliu pakęsti tokio streso, pagaliau suveikia atsakomybės jausmas: ar gerbi savo svečius, jautiesi už juos atsakingas ir ar gerbi savo valstybę.

Taigi sunkiai, bet visgi atradome kelią, kaip viską pradėti legaliai, o ir partnerius renkamės, kurie dirba legaliai, nes mums svarbu, kad ir jie būtų atsakingi už svečius.

Mūsų tikslas – kad žmonės pajustų ryšį su šalimi ir vietiniais gyventojais, kad pajustų jos sielą. Tai tikrai nėra bėgimas nuo vieno turistinio objekto prie kito, nes tam nereikia kažkur važiuoti, užtenka pasižiūrėti nuotraukas internete, ir nėra gyvenimas už tvoros penkių žvaigždučių viešbutyje.

Aišku, jeigu žmogus važiuoja pirmą kartą, kaip jam neparodyti svarbiausių objektų, tačiau siūlome pamatyti ir tas vietas, į kurias turistai paprastai neužklysta, kur vyksta tikras gyvenimas, kuris gali žavėti, šokiruoti, stebinti, išmušti iš komforto zonos, t. y. sukelti pačias įvairiausias reakcijas.

Asmeninio albumo nuotr./Aušrinė Šėmienė
Asmeninio albumo nuotr./Aušrinė Šėmienė

Kaip apskritai jūsų gyvenime atsirado Turkija?

– Aš užaugau Vyžuonėlių dvare (Utenos raj.). Tai mažas, medinis dvarelis, kuris, deja, dabar griūva. Sovietmečiu ten buvo kolūkio kontora. Mano tėvas dirbo žemės ūkyje ir vasarą mane pasiimdavo su savimi, todėl aš kiauras dienas leisdavau tame dvarelyje – išvaikščiojau visus užkaborius, žinojau visus parko kampelius.

Dvaras anksčiau priklausė rusų generolui, kuris kovėsi rusų–turkų kare. Buvo pasakojama legenda, kad kai turkai sužeidė generolą, jo žirgas išnešė jį iš karo lauko ir nešė iki pat Vyžuonėlių, taip išgelbėdamas jam gyvybę. Atsidėkodamas generolas leido žirgui vaikščioti, kur jis nori.

Kadangi mano tėvas labai mėgo kalbėtis su senais žmonės, šie jam pasakodavo istorijas, kaip tas žirgas vaikščiodavo po laukus, ištrypdavo pasėlius ir pan. Kai žirgas nugaišo, generolas jam pastatė paminklą, kuris stovi iki šiol. Visa tai sužinojau iš savo tėvo – jis man niekada nesekdavo pasakų, bet pasakodavo tikras istorijas, kurias pats išgirsdavo.

Asmeninio albumo nuotr./Turkija Aušrinės Šėmienės akimis
Asmeninio albumo nuotr./Turkija Aušrinės Šėmienės akimis

Taigi nuo vaikystės Turkija man buvo kažkas nenusakomai tolima ir gražu. Šį jausmą sustiprino tuo metu per televiziją rodomas turkų filmas – meilės istorija.

Kitas mano susitikimas su Turkija įvyko prieš 20 metų, kai nuvykau į Kapadokiją. Tai viena iš pasaulių vietų, darančių didžiulį poveikį, – kažką viduje pakeičia. Kadaise išsiveržę du ugnikalniai lava užvertė šimto kilometrų skersmens teritoriją. Per amžius vėjo, lietaus ir saulės uolienos įgavo keistas formas – lyg grybus, lyg bokštus. Visa tai sukūrė mistišką kraštovaizdį.

Be to, bėgdami nuo Romos imperatoriaus Nerono persekiojimo, į šią vietą persikėlė pirmieji krikščionys. Jie čia pradėjo rausti urvus, kuriuose gyveno. Jeigu šioje vietoje leidi sau tiesiog tylėdamas pasėdėti ir įsileisti jos vibracijas, gali labai įdomių dalykų pajusti, pagaliau savyje pasirausti.

Prieš penkerius metus grįžau į Turkiją kaip žurnalistė ir jos nebepaleidau. Specialiai draugų neieškojau, bet jų atsirado. Esu tikra, kad į mūsų gyvenimą ateina tie žmonės, kurie turi ateiti, ir situacijos, kurias turime kažkaip išgyventi, kuriose turime kažko išmokti, rasti sprendimus.

Vienas iš mano pirmųjų draugų buvo Cumali, kuris pagal 3 000 metų senumo receptus gamina muilą ir prekiauja eteriniais aliejais. Kadangi ir man tai įdomu, greitai atradome bendrą kalbą, kartu važiavome į kalnus, rinkome žoleles ir distiliavome eterinius aliejus.

Per keliones atradau ir partnerius. Pavyzdžiui, Umut 4 tūkst. kartų yra buvusi kaip gidė Aja Sofijos sobore. O ten gyvena garsiausia Stambulo katė Gli. Jai dabar keturiolika metų ir pelių ji nebegaudo, bet dirba modeliu – labai mėgsta fotografuotis ir žino, kur jai atsisėsti, kad gerai atrodytų. Umut instagrame publikuoja tos katės nuotraukas.

Su kitu partneriu – Serkanu – susipažinome naujame maršrute po Tauro kalnus. Jie nusprendė padaryti specialius turus dviviečiais dviračiais neįgaliems žmonėms. Pirmas mina koks nors tvirtas vyrukas, o jam padeda žmogus su negalia. Pavyzdžiui, tame žygyje dalyvavo akla mergaitė, pirmą kartą sėdusi ant dviračio ir išvažiavusi į gamtą.

Pradėjome su juo kalbėtis, juokauti. Kaip visada sulaukiau pasiūlymo tekėti – Turkijoje žmonės liežuviui leidžia gerokai daugiau nei Lietuvoje.

Minėjote, kad labai mylite šią šalį, bet gyventi joje nenorėtumėte. Kodėl? Kaip apibūdintumėte turkų visuomenę?

– Iš tiesų gyventi ten nenorėčiau. Reikia suprasti, kad Turkijoje gyvena 80 mln. žmonių. Ir skirtumai tarp visuomenės polių yra daug platesni nei Lietuvoje. Turkijoje yra visko – nuo Stambulo aukštuomenės iki tokio skurdo, kurį sunku įsivaizduoti.

Kartą atsidūriau ne pačios geriausios reputacijos Stambulo rajone, kurį visiems turistams siūloma apeiti ratu. Norėjau ten surasti vieną bažnyčią. Jos duris radau užrakintas, bet šalia kažkoks vyrukas pardavinėjo sumuštinius. Pradėjome su juo kalbėtis, juokauti. Kaip visada sulaukiau pasiūlymo tekėti – Turkijoje žmonės liežuviui leidžia gerokai daugiau nei Lietuvoje. Nelabai norėjau valgyti, bet nusipirkau sumuštinį, nes norėjosi paremti tą žmogų.

Visgi sumuštinio neįveikiau ir paprašiau pardavėjo atiduoti likutį kokiam nors valkataujančiam šuniui. Jis padavė tą mano nugraužtą sumuštinį aplink besisukinėjančiam žmogeliui. Pastarasis pradėjo man žemai lankstytis ir laimingas jį puolė valgyti. Maniau, skradžiai žemę prasmegsiu iš gėdos dėl savo turto jų akimis.

Asmeninio albumo nuotr./Turkija Aušrinės Šėmienės akimis
Asmeninio albumo nuotr./Turkija Aušrinės Šėmienės akimis

Kokie mitai apie turkus nepasitvirtino?

– Aš visada labai jautriai reaguoju, kai kažkas parašo „tie purvini turkai“. Turkų higienos kultūros mums dar reikėtų pasimokyti. Beje, ši kultūra įtvirtinta Korane, kuriame pasakyta, kad Dievas myli švarų žmogų. Kituose raštuose, kurie aiškina Koraną, netgi yra nurodyta, kiek ir kaip praustis, kada plaukus išsipešioti ir pan. Šie įpročiai vaikams įdiegiami nuo mažumės. Pajusti Turkijoje prakaito kvapą beveik neįmanoma. Nežinau, kaip jiems tai pavyksta, bet ten visi kvepia, skirtingai nuo lietuvių.

Tikintis žmogus prieš kiekvieną iš penkių dienos maldų turi apsiprausti. Tai reiškia, kad nusiplaunamos kojos iki kelių, rankos – iki alkūnių, kaklas ir veidas. Nuo seno prie mečečių, kurios stovėdavo ant Šilko kelio, būdavo hamamai – turkiškos pirtys, kuriose žmonės prieš melsdamiesi nusiplaudavo kelio dulkes.

Ir namus turkai švarina iki apsėdimo. Batus reikia palikti lauke už durų, namie nelaiko kambarinių gėlių, nes jos, jų supratimu, naudoja deguonį ir kaupia dulkes, namai kiekvieną kartą plaunami dezinfekuojamu skysčiu.

Dar vienas mitas – kad turkai neišsilavinę. Susipažinus Turkijoje yra normalu pabrėžti savo gerą išsilavinimą. Išsilavinimas čia labai vertinamas, kiekviena šeima vaikų mokslams išleidžia didžiulius pinigus. Nors šalyje garantuojamas nemokamas mokslas, geresnės mokyklos kainuoja brangiai.

Turkai namie nelaiko kambarinių gėlių, nes jos, jų supratimu, naudoja deguonį ir kaupia dulkes

Pažįstu vyrą, kurio dukra pagal egzamino, kurį laiko visi vaikai ir pagal tai reitinguojami, rezultatus šalyje buvo pirma. Kasmet tą egzaminą laiko apie trys milijonai vaikų. Tos mergaitės tėvas vertėsi per galvą, kad įtaisytų ją į vokišką licėjų, kuriame metams mokslas kainuoja apie 40 tūkst. eurų! Jiems tai dar didesni pinigai nei mums.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušrinė Šėmienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušrinė Šėmienė

Ką galite pasakyti apie moterų padėtį turkų visuomenėje, lyčių bendravimo tradicijas?

– Daug kas priklauso nuo socialinio sluoksnio ir regiono. Šalies rytuose gyvenimo būdas yra daug uždaresnis. Tradiciškai moteris rūpinasi šeima, vaikais, o vyras uždirba pinigus. Tačiau ir ten man teko sutikti šaunių moterų. Jauna mergina sugalvojo sutelkti vietines moteris kokiai nors veiklai. Iš pradžių jos atidarė mažą restoranėlį, po to – sėkmingai veikiančią duonos kepyklą, dar vėliau pradėjo gaminti ir pradavinėti įvairius rankdarbius.

Moterys džiūgavo – jos pirmą kartą gyvenime turėjo savo užsidirbtų pinigų! Vyrai išsigando ir dabar bando priešintis, bet jos, pajutusios nepriklausomybės skonį, nebenori grįžti atgal.

Moterys džiūgavo – jos pirmą kartą gyvenime turėjo savo užsidirbtų pinigų! Vyrai išsigando ir dabar bando priešintis.

Kitokia situacija miestuose. Stambulas – nepaprastai modernus miestas. Jame galima rasti ir Paryžių, ir Rio de Žaneirą, taip pat galima patekti į tokius rajonus, kuriuose gyvena nepaprastai uždaros visuomenės. Lietuvoje pamatyti gatvėje transvestitą yra retenybė, o ten jie dirba parduotuvėse. Aišku, požiūris į juos visoks. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie mano jei esi gėjus – tai negali būti musulmonas.

Kita vertus, turiu ten gerą draugę, kuri buvo vyras, bet pasidarė lyties keitimo operaciją. Ji tapo gražia moterimi, jai puikiai sekasi, turi draugą ir jaučiasi laiminga.

Turkai labai atviri – jie atvirai kalba apie tokius intymius dalykus, kaip lyties keitimas, gali viską papasakoti su visomis smulkmenomis. Lietuvoje tokius pokalbius sunkiai įsivaizduočiau.

Kaip Turkijoje atrodo uždaros ir atviros bendruomenės?

– Žmonės dažnai painioja turkes su kitų musulmoniškų šalių moterimis. Turkės niekada nenešioja čadrų, daugų daugiausiai skarele pridengia plaukus.

Asmeninio albumo nuotr./Turkija Aušrinės Šėmienės akimis
Asmeninio albumo nuotr./Turkija Aušrinės Šėmienės akimis

Kaimuose šeima dažniausiai – vis dar ekonominis vienetas, ir santuoka vis dar sudaroma šeimų susitarimu. Tiesa, vėliau jie sėkmingai gyvena, paprastai tai gražios, jaukios šeimos.

Atviresnėse bendruomenėse tokie išankstiniai susitarimai nunykę ir, tikrai galima sakyti, kad Turkijoje moteris renkasi vyrą, o ne atvirkščiai. Ir, beje, santuoka vyrui Turkijoje galima tik tuo atveju, jeigu jis gali aprūpinti šeimą. Jeigu vyras yra neturtingas, jis neturi jokių šansų vesti. Net tarptautinė bendruomenė pašiepia turkes, kad joms pirmiausiai rūpi pinigai. Tačiau jos gali sau tai leisti, nes turkų visuomenė – labai vyriška. Vyrų čia gerokai daugiau nei moterų.

Miestuose išsilavinę žmonės tuokiasi vėlai – perkopę per trisdešimt. Turiu daug pažįstamų, kurie yra penkiasdešimtmečiai, o jų vaikai geriausiu atveju paaugliai. Jeigu moteris iki tol dirbo, nusprendusi ištekėti ji dažnai meta darbą ir tarnauja šeimai. Kitos, ypač didesniuose miestuose, bando derinti darbą ir šeimą. Jeigu moteris daro karjerą, o tokių moterų tikrai yra nemažai, jos dažniausia renkasi netekėti. Beje, Stambule yra ir daug išsiskyrusių šeimų.

Tradiciškai turkui moteris yra jo pasididžiavimas, jo garbė. Jis turi ją aprūpinti. Tradicinėse šeimose moterys net negalvoja, iš kur atsiranda pinigai. Jos tiesiog pareiškia, kad nori įsigyti naują daiktą, ir prašo vyro palydėti į prekybos centrą. Vyrui didžiulė nešlovė, jeigu jis negali patenkinti jos norų. Taigi, nereikia galvoti, kad jos labai užguitos vyrų. Jas labiau užguja anytos, nes paprastai anyta į vyro namus atėjusią jauną nuotaką auklėja, kaip jai norisi.

Daugpatystė Turkijoje uždrausta. Kartais girdžiu šnekas, kad kažkur Rytuose šis reiškinys yra, bet tai išskirtiniai atvejai. Žinau, kad net buvo nuteisti vyrai, kurie turėjo kelias žmonas.

Tradicinėse šeimose moterys net negalvoja, iš kur atsiranda pinigai. Jos tiesiog prašo vyro palydėti į prekybos centrą.

Kaip turkai vyrai bendrauja su moterimis? Jeigu po pasiūlymo tekėti pasakytumėte „taip“, ar jie iš tiesų vestų?

– Nežinau, niekada nebandžiau. Tačiau man patinka, kad Turkijoje liežuviu galima sau leisti labai daug, bet jie tavęs nepalies nė pirštu, kol tu pasakysi „taip“. Įdomu, kad turkai linkę iš anksto aptarti santykius, kad viskas būtų aišku, kas ko nori.

Pas mus vedybų sutartys atsirado ne taip seniai, o pas juos nuo seno įprasta apsitarti, kas kuo rūpinsis, kaip pinigai bus išleidžiami, kokie kieno lūkesčiai, ko jie vienas iš kito tikisi, pagaliau - kokius įpročius turi ir ar galės juos pakęsti. Atvirumas ir kalbėjimasis apie viską, mano manymu, labai sektinas pavyzdys. Mes viską slepiame po antklode, o po to piktinamės, kad viskas vyksta ne taip, kaip mes tikėjomės.

Asmeninio albumo nuotr./Turkija Aušrinės Šėmienės akimis
Asmeninio albumo nuotr./Turkija Aušrinės Šėmienės akimis

Kokius labiausiai įsimintinus susitikimus galėtumėte paminėti?

– Susitikimų buvo įvairiausių. Vieni gražiausių – su kaimo žmonėmis. Nuėjau į turgų. Sėdi babytė ir prekiauja pomidorais. Prašau jos dviejų pomidorų. Ji žiūri į mane – dviejų? Turkai perka mažiausiai penkis kilogramus. Tuomet ji paduoda man du pomidorus, o kai paklausiu, kiek turėčiau mokėti, varo mane šalin. Aš nepasiduodu – juk galiu sumokėti už tuos pomidorus. Tuomet ji net suirzta – esą atėjau dviejų pomidorų, ji man juos dovanojanti. Tai elgesio norma – turkai yra dosnūs. Pirmas klausimas po pasisveikinimo – ar nori valgyti?

Kaimo žmonės yra nepaprastai mieli ir nepaprastai įdomūs. Su jais šnekėtis labai smagu – jie jautrūs, atviri, nuoširdūs ir, priešingai nei kai kurie lietuviai, mandagūs. Įdomu ir tai, kad turkai labai gerai žino savo giminės istoriją – gali papasakoti apie daug savo giminės kartų.

Tai elgesio norma – turkai yra dosnūs. Pirmas klausimas po pasisveikinimo – ar nori valgyti?

O štai Izmire sutikau mokytoją, kuri, būdama maždaug 40-ties, išmoko važiuoti dviračiu ir kartu su vyrais ėmė dalyvauti dviračių žygiuose. Po kurio laiko ji nusprendė, kad jai nepatogu važiuoti su vyrais, nes jų tempas per greitas, todėl prikalbino išsiruošti į dviračių žygį keletą draugių.

Apie savo sumanymą jos paskelbė „Facebook“ tinkle, kviesdamos prisijungti ir kitas moteris. Jos žado neteko, kai susirinko penki šimtai moterų! Ir jau ne vienus metus vyksta ši akcija – suknelėmis pasipuošusios moterys važiuoja per miestą dviračiais, taip išreikšdamos savo moteriškumą ir išskirtinumą. Šiuo metu jų pasekėjų jau yra Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje.

Kaip žurnalistė, Turkijoje padariau geriausią savo gyvenimo interviu su buvusia prostitute. Jos patirtis pribloškė. Esu ne kartą kalbinusi šias moteris, tačiau dirbančiųjų Lietuvoje gyvenimo istorijos nė iš tolo neprilygsta tam, ką patyrė ji – parduota į viešnamį, bandė bėgti, buvo sugauta ir vėl įgrūsta ten pat. Kad pradėtų dirbti, buvo mušama, apipilama lediniu vandeniu, kankinama elektra. Ši moteris nepaprastai stipri – ji ne tik išsivadavo, bet ir Stambule įsteigė restoranėlį. Vakarais maitina nepasiturinčius žmones ir kovoja už sekso darbuotojų teises.

Turkija spalvinga ir labai didelė šalis – pasakyti apie ją, kad yra taip ir taip, vadinasi, nepasakyti nieko, nes kiekvienai taisyklei atsiras galybė išimčių. Todėl neleidžiu sau spręsti apie šalį pagal kokį vieną sutiktą nemalonų žmogų. Geriau galvoti apie ją, prisimenant malonius susitikimus.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką