Aurimas Mikalauskas: Minėjai, kad daliai žmonių, kurie Lietuvoje yra su negalia, reikėtų padirbėti su savimi – su psichologu, terapeutu ir panašiai.
Adomas Bukauskas: Čia, aišku, tokia labai drąsi mintis. Čia sunkūs dalykai, į kuriuos net nelabai žinau kaip atsakyti. Pasakyti, kad yra kažkoks sprendimas, stebuklinga piliulė – aš jos neturiu. Galbūt tiesiog verta užduoti sau klausimą: ar tikrai nori būti tokiame stovyje, kokiame esi dabar? Aš irgi nenoriu vežime sėdėti, bet negaliu kitaip ir čia atsiranda riba – neišlipsiu iš jo, čia gi visam gyvenimui. Nors, tarp kitko, ir yra visokių itin rizikingų technologijų ir galbūt kažkas kada nors įvyktų. Tačiau realybė tokia, kad devyniasdešimt devyni procentai, kad iš vežimo neišlipsi.
A. M.: Kas tau pačiam padeda susitaikyti su dalykais tokiais, kokie jie yra?
A. B.: Mane galbūt labiausiai traukia veikla, kadangi aš galiu daryti maždaug tai, ką dariau anksčiau – tai manęs nenusmukdo psichologiškai. Aišku, viskas vis tiek turi keistis. Aš mėgdavau miške nakvoti ir žvejoti, dabar to nebegaliu vienas padaryti. Turbūt galėčiau išpildyti su kažkuo, būti palapinėje, bet su daug pagalbos, o man tai labai nepatinka. Tačiau aš tai pakeičiau – turi bagį, varomą keturiais ratais ir jį prisitaikiau valdymui. Tai aš su juo, pavyzdžiui, grybauju rudenį – privažiuoju, kai pamatau grybą ir nuskinu.
Tad aš turiu laisvės pojūtį, kurį gaunu lakstydamas vienas miške. Jis panašus į tą, kai keliaudavau, kai jautiesi kažkur pasaulio krašte. Aš prisitaikau. Tas pojūtis, aišku, nėra identiškas, į Paču Pikču nekopiu laiptais, bet Labanoro girioje irgi gerai, viduryje įvažiavus ir pamačius kokią nors lapę. Tad aš palinkėčiau ne tai kad rasti, bet nenustoti ieškoti. Ieškoti savo veiklos.
Taip pat reikėtų sutvarkyti santykius su kitais žmonėmis. Man pasisekė, kad mano žmona liko su manimi. Aš jai sakiau, kad tu laisvai gali pasirinkti – neužmoviau žiedo dešimt metų, tai gal dabar nebepririšinėsiu tavęs prie šios problemos. Tai tokia tvarka galbūt būtų, kad po traumų ar įvykių reikia susitvarkyti keletą dalykų – psichologiją, tada nepaleisti santykių, jei juos turi.
Tai galioja, jei esi sutvarkęs finansus, nes yra atvejų, esu girdėjęs pavyzdžių, kai girti neria į vandenį ir nusilaužia kaklą, juos paleidžia su baltu bilietu. Jiems labai nedaug išmokų priklauso, tai realiai lieka su centais, tai kokią psichologiją tvarkyti, jei valgyti reikia iš kažkur gauti, nieko neužtenka. Kažkur va čia yra receptas, viskas dinamiška, nėra vienos piliulės.
A. M.: Dažnai mes save uždarome savo mąstymo rėmuose ir net nepagalvojame, kad viskas gali būti kur kas plačiau, kitaip, todėl galbūt kitų pavyzdžiai tai ir padeda suprasti, pamatyti.
A. B.: Savivertė labai padeda. Jeigu gerai save vertini, gerai savo kailyje jautiesi, tai kiekvienu atveju tas, mano atveju, ne vietoje padarytas bordiūras, tavo atveju galbūt kažkas kitas, žeidžia asmeniškai. Ir tada toks jausmas, kad ką, jūs čia mane stumdysite? Aš ir galiu, jei labai reikia. Mane pykdo, siutas ima, priimu asmeniškai ir man norisi dėl to kažką padaryti.
A. M.: Papasakok, kaip po patirtos nelaimės keitėsi kiti tavo santykiai – su artimaisiais, draugais.
A. B.: Viskas keičiasi. Su žmona mūsų ryšys net sustiprėjo, turbūt geriausią savo laiką ir gyvename, kokį tik kada nors turėjome. Su tėvais – nieko blogo jie nedaro, tik galbūt yra perdėto rūpesčio sindromas. Su draugais, giminėmis ir kitais atsiranda tai, kad tavęs tiek daug nebekviečia.
Su draugais, nors nėra, kad aš jų labai daug ir turėčiau, bet jei penktadienį kas nors atsidaro telefoną ir galvoja, ką čia su kuo veikti ir kam parašyti, tai tau nerašo, kad varom, įkalsim porą alaus. Tu iš tos lygos iškrenti, tu esi toks išmestas.
Tas pats yra ir kai, pavyzdžiui, kas nors važiuoja kad ir į IKEA, bet tu pasiūlymo prisijungti negauni, nes čia rūpestėlis, tai kaip čia Adomui labai gi sunku bus. Kaip minėjau, tau tik išplauna galvą ir gauni sriubos, o kad norėtum geriau su kažkuo alaus išgerti ar į IKEA nuvažiuoti, tai kitiems kažkaip nedašyla. Tarsi tave pasąmoniškai, nesąmoningai, vertina kažkaip kitaip. Vieni per perdėtą rūpestį, kad nereikėtų tavęs trukdyti, varginti, kiti per keblumą, kad, pavyzdžiui, neįeisi į barą dėl nepritaikymo arba vėl teks eiti į tą lievą.
Vis yra kažkokių niuansų, kurių galbūt net pats nesugalvoju. Manau, kad kiekvienas negalią turintis žmogus, aš spėčiau, nori, kad jį priimtų taip, kaip ir visus kitus. Nei žiūrėtų kažkaip kitaip, aišku, čia kalbu už save, nei į tave vėpsotų gatvėje, nei pastebėtų ar nepastebėtų. Jei tau reikia pagalbos – tu paprašai ir tau padeda. Tai viskas, ko tu nori.
Daugiau Adomo Bukausko minčių apie verslo pasaulį – nuo didelės sėkmės ir greito augimo iki bankroto, taip pat apie nenorėjimą net gyventi, socialines iniciatyvas ir investavimą išgirsite klausydami visą „Pradėk Iš Naujo“ pokalbį – jį rasite čia.
