Sekite 15min Google
APIE PILOTĖS KARJERĄ JI NET NESVAJOJO
Austėja Rita Žiūkaitė gimė 2001 metais. Augo nedidelėje šeimoje mažame Aukštaitijos miestelyje – Subačiuje. Niekas jos šeimoje nesidomėjo ir neužsiėmė aviacija. Austėja buvo pirmoji savo artimųjų rate pradėjusi šią veiklą. Kaip pati pasakojo, iki šiol kai kuriems artimiesiems atrodo sunkiai suvokiama, kaip ji pasirinko būtent šį kelią. Tačiau Austėja džiaugiasi, kad viskas taip susiklostė. Dabar ji pati stengiasi sudominti aviacija jaunesnius savo giminaičius.
Nors vaikystėje Austėja apie piloto profesiją nežinojo, mokykloje ji buvo labai aktyvi – stengėsi dalyvauti beveik visose veiklose, kurias tik siūlė nedidelis miestelis. Lankė dramos būrelį, sportavo imtynėse, žaidė šachmatais, aktyviai dalyvavo mokinių savivaldoje, organizavo renginius, buvo jaunoji policijos rėmėja ir dalyvavo jaunųjų šaulių veiklose. Mergina norėjo išbandyti kuo daugiau veiklų, tačiau nė viena jų tuo metu netapo tuo vieninteliu keliu. Su kariuomene susipažino Šaulių sąjungoje, prie kurios prisijungti paskatino organizacijos veikla, stovyklos, puoselėjamas patriotiškumas ir tėčio pasakojimai apie kariuomenę. Šio sprendimo ji nesigaili, nes jaunųjų šaulių veiklose įgyta patirtis jai pravertė studijų metu. Kurį laiką Austėja svarstė stoti į Lietuvos karo akademiją, tačiau klaidingai manė, kad tam būtinas valstybinis istorijos egzaminas, todėl šios minties atsisakė.
Vis dėlto dvyliktoje klasėje ji vėl sugrįžo prie minties apie Karo akademiją. Sužinojusi, kad iš Gynybos technologijų vadybos studijų galima pereiti į orlaivių pilotavimo programą, pasirinko būtent šį kelią. Į studijas ji atėjo apie aviaciją turėdama labai mažai žinių. Austėja labai džiaugiasi, kad nežinant priėmė tokį gerą sprendimą, nes iš karto rinkosi sraigtasparnius, o ne lėktuvus pagal prioritetą. Ji iki šiol gali sunkiai paaiškinti, kaip viskas taip susiklostė. Labiausiai Austėją patraukė tai, kad aviacija ir kariuomenė skatina nuolat mokytis, išeiti iš komforto zonos ir neleidžia pasinerti į monotoniją.
Pasak Austėjos, ji visada ieškojo naujų iššūkių, nemėgo monotonijos ir mėgo veiklas, keliančias adrenaliną. Jos nuomone, žmogus tobulėja tik tuomet, kai peržengia save. Lakūno profesija yra tokia – čia būtina nuolat tobulėti, kartoti jau įgytus įgūdžius ir niekada nesustoti mokytis.
VIENAS SPRENDIMAS PAKEITĖ VISĄ GYVENIMĄ
Austėja pasirinko būti karo, o ne civiline pilote, nes pirmiau atrado ne aviaciją, o kariuomenę. Ją taip pat vedė patriotizmas ir noras tarnauti Lietuvai. Karinės aviacijos darbo specifika atrodė prasmingesnė. Kariuomenė yra lankstesnė, ir užduotys neįprastos civilinei aviacijai. Ją ypač žavi komandinis darbas ir tai, kaip skirtingi žmonės įguloje išmoksta veikti kaip viena komanda.
KODĖL JI PASIRINKO SRAIGTASPARNĮ?
Kadangi jau žinojo, kad nori ir dirbs kariuomenėje, domėjosi lėktuvų ir sraigtasparnių specifika. Nuo pat pradžių ją labiau traukė sraigtasparniai, nes jie suteikia daugiau galimybių atlikti įvairias užduotis: gali nutūpti ten, kur lėktuvai negali, o atliekamos užduotys yra gerokai įvairesnės nei tiesiog skrydis iš taško A į tašką B. Skraidymas mažesniuose aukščiuose pasirodė įdomesnis, o dauguma gelbėjimo darbų vykdomi sraigtasparniais.
STUDIJOS IR PIRMIEJI ŽINGSNIAI AVIACIJOJE
Įstoti į Karo akademiją Austėjai nebuvo sudėtinga, tačiau studijų metu netrūko iššūkių. Po bazinio karinio rengimo tais metais teko konkuruoti dėl galimybės patekti į aviacines studijas Vilnius TECH Antano Gustaičio aviacijos institute.
Sėkmingai įveikusi atranką, Austėja tapo jungtinių Lietuvos karo akademijos ir Vilnius TECH studijų dalyve. Penkerius metus trunkančioje jungtinių studijų programoje Karo akademijoje vyksta karinis rengimas, o Vilnius TECH Antano Gustaičio aviacijos institute studijuojama aviacija ir atliekama skrydžių praktika. Per studijas ji sukaupė apie 135 skrydžių valandas ir įgijo piloto kvalifikaciją. Šiuo metu Austėja tarnauja Lietuvos kariuomenėje; ji turi leitenanto laipsnį.
Skrydžių praktiką Austėja pradėjo antro kurso pabaigoje Kyviškių aerodrome. Pirmiausia mokomasi valdyti sraigtasparnį kybant, vėliau atliekami maršrutiniai, naktiniai ir kiti sudėtingesni skrydžiai. Baigusi studijas Austėja pradėjo tarnybą Aviacijos bazėje ir ėmė skraidyti „Mi-8T“ sraigtasparniu. Ateityje jos laukia persikvalifikavimas skraidyti „Sikorsky UH-60M Black Hawk“ sraigtasparniu.
Pasak jos, didžiausias iššūkis pilotams yra ne pats skrydis. Kur kas daugiau laiko užima pasiruošimas, mokymasis ir nuolatinis profesinių žinių atnaujinimas. Skrydis tampa savotišku atlygiu už darbą, atliktą ant žemės.
PIRMASIS SKRYDIS: KAI ŽEMĖ LIEKA APAČIOJE
Universitete Austėja turėjo vieną paskirtą instruktorių visai skrydžių praktikai. Instruktorius Alvydas jai suteikė daug vertingos patirties ir nepasidavė net tada, kai pačiai Austėjai atrodė, kad ji nesupras, kaip valdyti sraigtasparnį. Didelę įtaką padarė ir tai, kad pas tą patį instruktorių mokėsi keturi bendrakursiai. Jie vieni kitus palaikė, o pirmuosius savarankiškus skrydžius sąmoningai atliko tą pačią dieną, todėl, užuot konkuravę, mėgavosi bendryste ir džiaugėsi dėl vienas kito sėkmės.
Austėjos instruktorius Alvydas Trasauskas ją prisimena taip: „Kai Austėja atėjo į skraidymų praktiką, ji niekuo neišsiskyrė iš kitų kariūnų – kaip ir jos bendramoksliai buvo motyvuota ir rimtai nusiteikusi mokytis skraidyti. Mūsų komandoje daugumą sudarė vyrai, tačiau Austėja natūraliai įsiliejo į kolektyvą ir niekada neprašė išskirtinių sąlygų ar kitokio požiūrio. Savo kruopštumu, nuoseklumu ir moteriškumu ji papildė vyrišką kolektyvą gerąja šio žodžio prasme. Mergina greitai perprasdavo mokomąją medžiagą, o laisvas akimirkas išnaudodavo skaitymui, diskusijoms ir tobulėjimui. Austėja visada turėjo savo nuomonę, teikė pasiūlymų ir buvo aktyvi bendruomenės narė. Baigusi studijas ji nepamiršo jaunesnių kolegų – bendrauja su jais, dalyvauja renginiuose, domisi, kaip jiems sekasi, dalijasi patirtimi ir duoda patarimų.“
Per pirmuosius skrydžius Austėja į viską žvelgė plačiai atmerktomis akimis. Nors visą dėmesį tekdavo skirti orlaivio valdymui, kiekviena nauja patirtis ore palikdavo stiprų įspūdį. Kiekvienas orlaivis reikalauja perprasti jo valdymą ir jį „pajausti“.
Per pirmąjį skrydį pašnekovė pajautė tą atsitraukimą nuo realybės. „Pakyli į orą ir pamiršti, ką palikai ant žemės. Atsiduri visai kitoje aplinkoje ir gali mintimis atsiriboti nuo kasdienybės“, – prisimena Austėja. Prieš pirmąjį skrydį bendrakursiai ją buvo įbauginę, kad gali užgulti ausis ar net supykinti. Pati jaudinosi, bet nusprendė, kad jeigu jos nepykina atrakcionuose, viskas turėtų būti gerai ir ore, nes jai labai patinka tokie dalykai. Na, o skrydyje nebuvo laiko mąstyti, ar jai gera, ar negera – vos spėji gaudytis ir stebėti viską iš aukštai. Taip ir nutiko – skrydis pasirodė net smagesnis nei atrakcionai. Pirmas skrydis buvo trumpas – apie dešimt minučių, – tačiau instruktorius supažindino su sraigtasparniu ir leido pirmą kartą prisiliesti prie valdymo. „Įsėdi į sraigtasparnį, ir viskas! Tu gyveni tik skrydžio momentu, ir viskas aplinkui žavi“, – prisimena ji.
ŽMONĖS, PADĖJĘ AUSTĖJAI TAPTI TUO, KUO JI YRA ŠIANDIEN
Austėja sako neturinti vieno konkretaus profesinio autoriteto. Jos gyvenime svarbiausi autoritetai buvo ne aviacijos srities žmonės, o artimieji, mokytojai, treneriai ir draugai, kurių kiekvienas prisidėjo prie jos asmenybės formavimosi. Mama nuo vaikystės kartojo „Ką darai, daryk gerai.“ Dramos būrelio vadovė Violeta Mičiulienė suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, imtynių treneris išmokė nepasiduoti ir rūpintis kitais. Seneliai parodė, kad darbas žmogų puošia, ir išmokė padėti kitiems neaukojant savęs. Draugės paskatino drąsiau pažinti save ir išbandyti naujų dalykų, o vaikinas parodė, kad meilė nėra silpnybė. Tėvas paskatino siekti daugiau, plėsti žinias ir išmokė, kad net sunkiausi išgyvenimai praeina. Pasak Austėjos, būtent šių žmonių vertybės padėjo jai pasirinkti dabartinį gyvenimo kelią.
Per studijas, padedant bendrakursiams ir instruktoriui, Austėja atrado naują save – pamilo skraidymą ir suprato, pasirinkusi teisingą kelią. ,,Šioje srityje tu nuolat lipi iš komforto zonos, nuolat tobulėji, nes visada yra kur tobulėti, o skraidymai negali nusibosti, nes, panašu, tai neįmanoma užduotis“, – sako Austėja.
JI SKRENDA NE TAM, KAD PABĖGTŲ NUO ŽEMĖS
Baigusi studijas Austėja įgijo karinės aviacijos licenciją. Studijų metu skraidė „Guimbal Cabri G2“, o dabar Aviacijos bazėje pilotuoja „Mi-8T“ sraigtasparnį.
2026 m. birželio pabaigoje Austėjos skrydžių knygutėje buvo apie 170 valandų. Pasak jos, tai tik pati profesinio kelio pradžia. Kiekvienas skrydis fiksuojamas skrydžių knygutėje, kurioje ir kaupiamos visos piloto skrydžių valandos.
Kol kas ilgiausias savarankiškas Austėjos skrydis truko kiek mažiau nei tris valandas. Tarnybos metu Austėja skraidina karius į įvairias užduočių vykdymo vietas ir dalyvauja karinėse užduotyse. Kadangi Aviacijos bazėje dirba dar palyginti neilgai, didžiausių profesinių iššūkių kol kas nespėjo patirti. Vis dėlto, jos teigimu, sudėtingiausia ne pats skraidymas, o pasirengimas jam. Skrydžiai yra tarsi atlygis už darbą ant žemės – nuolatinį mokymąsi, pasiruošimą ir žinių palaikymą. Pasak Austėjos, būtent darbas ant žemės užima gerokai daugiau laiko nei pats buvimas ore.
Nors ryškių profesinių istorijų dar nėra daug, Austėja pasakojo, kad įguloje netrūksta humoro. Kolegos mėgsta pajuokauti vieni iš kitų, todėl darbo atmosfera labai draugiška.
VIENINTELĖ MOTERIS LIETUVOS KARINIŲ ORO PAJĖGŲ PILOTŲ GRETOSE
Austėja, būdama vienintele moterimi pilote Karinėse oro pajėgose, jaučia didelę atsakomybę, nes supranta, kad tam tikra prasme atstovauja moterims karinėje aviacijoje. Kita vertus, ji džiaugiasi galėdama tarnauti būtent joje, nes šioji suteikia išskirtinės patirties ir galimybių nuolat tobulėti kaip specialistei.
Pašnekovė kartais jaučia, kad būdama mergina šiame kelyje turi susidurti su papildomais iššūkiais; nors ir retai, tačiau pasitaiko žmonių, kurie sumenkina tavo kelią dėl lyties ar turi vieną kitą pasenusį nusiteikimą. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau palaikančių žmonių mato aplink save. „Viskas dabar priklauso nuo pačio žmogaus noro ir susidomėjimo, o ne nuo lyties“, – sako Austėja. Nors ir dabar neturi didelio noro viešinti savo kelio istorijos, tačiau supranta, kad retai mergaitės pamatys lakūnę, vilkinčią kombinezoną. Vaikystėje ji pati nematė tokių moterų, todėl apie tokią profesiją sužinojo gana vėlai.
Austėjos nuomone, šiandien moterų galimybės aviacijoje labai skiriasi nuo ankstesnių laikotarpių. Šiandien moterys aviacijoje turi tokias pačias galimybes kaip ir vyrai. Viską lemia žmogaus motyvacija ir įdėtas darbas. Nors visuomenėje dar pasitaiko stereotipų, kad kariuomenė ir aviacija yra vyriškos profesijos, realių kliūčių moterims siekti šios specialybės nebėra.
KO REIKIA, KAD TAPTUM LAKŪNU?
Studijų metu, net kai buvo sunku, tęsti šį kelią Austėją motyvavo tėvo atminimas, nenoras nuvilti ir siekis įrodyti, kad gali. Laikui bėgant ji suprato, kad aviacija, ypač sraigtasparniai, ją iš tiesų žavi. Naujų patirčių, žmonių ir skrydžių nuolat atsiranda, todėl motyvacija tobulėti iki šiol neišblėso. „Mokausi ir dirbu, kad skrisčiau. O skrendu ne tam, kad pabėgčiau nuo žemės, o tam, kad rasčiau save“, – sako ji.
Pašnekovės nuomone, žmogus, norintis tapti karo aviacijos lakūnu, turi mokėti priimti kritiką, prisitaikyti prie įvairių situacijų, išlaikyti šaltą protą ir nuolat siekti tobulėti.
NIEKAS KITAS UŽ TAVE NENUEIS
„Bandykit. Siekit. Eikit. Aš esu čia, nes pabandžiau kažką naujo, nes išlipau iš komforto zonos“, – sako Austėja. Ji ragina merginas nebijoti siekti savo tikslų, nes niekas kitas už jus svajonių neįgyvendins.
Pašnekovė labai teigiamai vertina Antaninos Liorentaitės veiklą Lietuvos aviacijos istorijoje. Jos asmeninė istorija ir parodytas pasiryžimas gali būti pavyzdys kiekvienam žmogui. Austėją žavi Antaninos pasiryžimas dieną dirbti, naktimis skraidyti ir pėsčiomis įveikti didelius atstumus siekiant savo tikslo. Apie tokią pirmosios pilotės dienotvarkę mergina yra girdėjusi. Tai, kad A. Liorentaitė tapo pirmąja Lietuvos pilote ir parašiutininke, Austėjos nuomone, pakeitė požiūrį į moterų galimybes aviacijoje ir atvėrė kelią kitoms kartoms. Ji džiaugiasi, kad ankstesnės lakūnės „pralaužė ledus“ moterims aviacijoje, ir jaučia didelę pagarbą A. Liorentaitei bei kitoms šios srities pradininkėms. Austėjos manymu, A. Liorentaitės asmenybė šiandienos jaunimui siunčia aiškią žinutę – neužtenka tik norėti, reikia ir daryti. Ji įsitikinusi, kad be ryžto išeiti iš komforto zonos didelių tikslų pasiekti nepavyks.
Šauliams ir žurnalo „Trimitas“ skaitytojams Austėja linki nebijoti peržengti save ir siekti to, kas atrodo sudėtinga ar nepasiekiama. Ji tikisi dar ne kartą susitikti su šauliais – tiek ant žemės, tiek danguje. Pokalbį ji užbaigė Vytauto Mačernio žodžiais: „Niekur taip greitai neišsenka jėgos, kaip sėdint minkštame fotelyje.“
Daugiau straipsnių Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“.
