Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 17d. 11:13

Afrikos gentis lankęs lietuvis A.Morkūnas – apie sukrečiančią moterų padėtį, plakimą rykštėmis ir poligamiją

Algirdas Morkūnas Interviu
Asmeninio albumo nuotr. / Algirdas Morkūnas

Kai vieni renkasi keliones po Turkijos ar Egipto kurortus su paketu „viskas įskaičiuota“, „Journey.lt“ įkūrėjas Algirdas Morkūnas vyksta iš arti stebėti tikrojo vietinių gyvenimo. Tik, žinoma, ne turkų ir ne egiptiečių – jis renkasi mažai žmonių ir šiandieninio pasaulio paliestas vietas. Keliautojas tarsi nusikelia keliais tūkstančiais metų atgal ir savu kailiu patiria, kaip atrodė gyvenimas, kai nebuvo civilizacijos. Būtent tokia buvo pastaroji jo kelionė – aplankant aštuonias Etiopijos gentis, kurių gyvenimo būdas ir papročiai dažnai buvo sunkiai suvokiami protu.

Klausantis keliautojo Algirdo Morkūno įspūdžių, ką jam teko išvysti iš arti, kartais tikrai pagalvoji, kad tai neįmanoma. Jis pats neslepia, kad po kelias dienas praleisdamas skirtingose gentyse, dalyvaudamas rengiamose ceremonijose, stebėdamas tarpusavio santykius, ne kartą liko, švelniai tariant, nustebintas. Moterų apipjaustymas, plakimas rykštėmis, poligamija ir daugelis kitų, mums sunkiai suvokiamų tradicijų, Etiopijos gentyse vis dar yra laikoma norma.

Daugiau apie Algirdo potyrius Etiopijoje rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.

– Turbūt daugelis neįsivaizduoja, kad įmanoma keliauti taip, kaip jūs tai darote, o juolab aplankyti ir pagyventi Afrikos genčių apsupty… Kodėl pasirinkote būtent Etiopiją?

– Nesu mėgėjas gulėti kurortuose, bet nuolat stengiuosi pažinti pasaulį. Etiopija yra viena turtingiausių šalių kultūrine prasme ne tik Afrikoje, tačiau ir visame pasaulyje. Šioje skurdžioje šalyje yra išlikusi tiek krikščionybė, tiek jos senoji, aplinkos nepaveikta pusė. Čia ji yra visiškai kitokia, negu visame pasaulyje.

Šalis skurdi, todėl daug įvairių tautų gyvena kaip pirmykščiai žmonės, dar vis naudodami akmens įrankius, puošdamiesi iš gamtos turtų ar gyvūnų liekanų pagamintais papuošalais.

– Kadangi Afrikoje moterys yra laikomos žemesne grandimi, kaip vietiniai žiūri į baltaodes? Veikiausiai taip, kaip jūs, jos vienos negalėtų keliauti?

– Vietinės moterys gali viską, kaip ir vyrai. Jos nuo ryto iki vakaro dirba fizinį darbą, nešiojasi automatus ir kartais vizualiai nelabai skiriasi nuo vyrų. Tačiau kalbant apie turistes moteris, viskas yra kitaip. Yra vietovių Afrikoje, kurias galima pavadinti tikrais „laukiniais vakarais“. Čia nėra santūrumo. Juodaodžiai tiesiai ir akivaizdžiai spokso į baltas moteris.

Žvilgsniai tikrai neatrodo prielankūs net man pačiam, tai ką jau kalbėti apie jautresnes moteris. Moterims keliautojoms reikia būti kur kas atsargesnėms, nors, žinoma, yra rajonų ir vietovių, kur nederėtų vaikščioti ir vyrams vakare.

Tačiau moterys turi būti atsargesnės dvigubai, šalia savęs reikėtų turėti vyrą. Esu girdėjęs daug pasakojimų, kaip moterys, pasisamdžiusios vietinius gidus, dažnai jautė jų rankas ant savo sėdmenų.

– Aplankėte aštuonias gentis. Koks buvo pirmas įspūdis, susidūrus su ten gyvenančiais žmonėmis ir jų tradicijomis?

Vykau vis giliau ir į toliau gyvenančias gentis, todėl jų papročiai vis aštrėjo, o mano apstulbimas didėjo. Kuo toliau nuo civilizacijos gyvena žmonės, tuo mažiau jos paveiktos, išlaikiusios savo kultūrą ir gyvenimo būdą.

Apie automatus, mosuojamus prieš pat mano nosį, net nekalbu. Vietomis net aikčiodavau pasižiūrėjęs į vyrų ar moterų randus – jų storis kaip piršto ir jų daugybė. Perpjautos lūpos ir ausys, specialiai išmušti dantys.

Vietomis buvo ir šlykštoka, tačiau aš į tai žiūriu kaip į pasaulio pažinimą ir džiaugiuosi, kad galiu išvysti tai, ko turbūt jau nebepamatys mūsų vaikai. Kuo įspūdžiai aštresni, tuo jie ilgiau išlieka atmintyje.

Asmeninio albumo nuotr./Algirdas Morkūnas
Asmeninio albumo nuotr./Algirdas Morkūnas

– Kokia ten yra moterų padėtis? Koks požiūris į jas? Kaip į daiktą, kurį reikia nusipirkti?

– Yra keletas variantų. Vienose gentyse yra laisvo elgesio moterys. Pavyzdžiui, Mursi genties paprotys yra tas, kad jie nevertina nekaltybės. Merginos dažnai išdykauja ir keičia partnerius. Vienintelė skyrybų priežastis gentyje gali būti nepatyrusi moteris lovoje arba negalėjimas pastoti. Jeigu vyras su žmona negali susilaukti vaikų, į pagalbą ateina jo brolis.

Jeigu vyras su žmona negali susilaukti vaikų, į pagalbą ateina jo brolis.

Kitose gentyse moterys yra perkamos už 40 ar dar mažiau ožkų. Tėvams nelabai svarbu, kas jas nusipirks į žmonas – ar senas, ar jaunas, ir ką su mergina darys. Svarbu, kaip brangiai ją parduos. Dėl to jų nekaltybė yra saugoma, kad neprarastų kainos.

– Kaip atrodo jų buitis? Ką jos veikia?

– Genties moterys visą dieną dirba. Niekada nesu matęs tinginiaujančių. Poilsiui nebent būtų galima priskirti grožio procedūras, kurių metu viena kitai tepa plaukus moliu ar puošiasi.

O šiaip visa buitis, produktų užauginimas, derliaus nuėmimas ir maisto ruoša, vandens partempimas daugelį kilometrų yra jų darbas. Vyrukai dažniausiai medžioja ar atsipūtę gano ir saugo gyvulius, o moterys rūpinasi namais ir vaikais. Viskas kaip natūralioje gamtoje.

Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo
Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo
Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo
Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo

– Tarp vyro ir moters jokio ryšio nėra? Moteris skirta vaikus gimdyti, ir tiek?

– Vyrai retai kada bendrauja su savo moterimi, nebent esminiais namų klausimais. Vakare kaimelio bendruomenės susirenka į vieną vietą. Moterys sėdi atskirai, jaunimas atskirai, senoliai irgi atskirai. Net skirtingų lyčių vaikai žaidžia atskirai.

Dienas gentyse leisdavau su vaikais, nes jie labai smalsūs, tačiau nepastebėjau, kad jų kompanijose būtų mergaičių.

Moterys gentyse skirta reprodukcijai. Čia susituokę į kino teatrus ar restoranus neina. Visi nori geresnio gyvenimo ir būti turtingi. O tam reikia pasigimdyti daugiau vaikų.

Ir mylisi jie tik vyrų iniciatyva. Žinoma, atsiras ir moterų, kurioms tai patinka. Tačiau tai daro nedažnai. Nemanau, kad čia galima vartoti žodį „mylėtis“. Tai daugiau instinktų tenkinimas. O kiek meilės atsiranda tarp parduotos nepilnametės ir dešimtmečiais vyresnio sutuoktinio, čia jau galite tik spėlioti.

Kai tėvas yra suplanavęs savo dvylikametę dukrą parduoti, jis negali ir net nebando prie jos prisirišti. Ji yra kaip daiktas

– Jokio ryšio nėra ir tarp vaiko su tėvu?

– Vyrams vaikai rūpi tiek, kiek už mergaitę gaus ožkų ir kiek berniukas sugebės dirbti. Kadangi genties žmonės neturi turto, o jo nori turėti visi, vienintelis būdas jo gauti yra parduoti savo dukras. Kuo jų daugiau, tuo daugiau gaus ožkų.

Su tokiu mąstymu, kuomet tu esi suplanavęs savo dvylikametę dukrą parduoti, negali ir net nebandai prie jos prisirišti. Ji yra kaip daiktas. Todėl tik berniukai turi glaudesnį ryšį su tėvu.

Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo
Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo

– Vyrams tenka ilgai dirbti, kad galėtų įpirkti žmoną?

– Merginos dažniausiai ištekinamos kuo anksčiau, nuo dvylikos metų, nes tėvas suinteresuotas kuo greičiau gauti turtą. Žmonės ten ilgai negyvena dėl prastos medicinos.

Merginos kaina gali būti nuo dvidešimties iki keturiasdešimties avių ar ožkų, ir kaip priedas – privaloma gauti automatą.

Vyrai veda jau subrendę, nes šeimoms prireikia nemažai metų, norint užaugintų tokį kiekį gyvulių, kad galėtų apvesdinti sūnų. Jų amžius būna jau per trisdešimt.

Kiekviena žmona rūpinasi savo vaikais, juos maitina. Iš bėdos gali pažiūrėti kitos vyro žmonos vaikus.

– Gentyse vyrauja ir poligamiški santykiai. Kaip jums jie iš šalies pasirodė?

– Poligamija pakankamai dažnai ten vyrauja. Turtingesnis vyras turės keletą namukų, kuriuose gyvena skirtingos žmonos su vaikais. Kiekviena žmona rūpinasi savo vaikais, juos maitina. Iš bėdos gali pažiūrėti kitos žmonos vaikus.

Tačiau, kaip beatrodytų keista, jos viena su kita bendrauja draugiškai kaip sesės. Mažiau turtingas vyras „sukiš“ abi žmonas su visais vaikais į vieną namuką. Žinoma, būna konfliktų tarp žmonų, bet panašiai kaip ir tarp sesių.

– Atrodytų, moterys turėtų būti nelaimingos – jos neturi ryšio su vyru, negauna meilės, viską turi daryti pačios, neretai net gyventi su gyvuliais, ką jau kalbėti, kad tenka pakęsti kitas vyro žmonas ir vaikus…

– Na, visose senosiose visuomenėse moterų padėtis buvo nepavydėtina, jos laikomos prastesnėmis nei vyrai. Tik moderniais laikais jos siekia lygybės. Tai čia nieko keisto, kad vyras pasistato namuką ir šalia ramiai gyvena.

Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo
Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo

Jeigu šiais laikais taip būtų mūsų visuomenėje, tai moterys tikrai būtų nelaimingos. Tačiau ten laimė yra kitokia ir kitaip vertinama – žmonės auklėjami, kad taip gyventi yra normalu.

Kai gauni valgyti mėsos, nes kasdien meniu tik kruopos, išsigydai ligą ar gimsta ožkytė – tai yra laimė. Jeigu vyras vakarais sėdėtų su žmona, stebėtų saulėlydį ir kalbėtųsi, jis nepritaptų visuomenėje. Jį atstumtų kaimo vyrai, pradėtų užgaulioti.

Reikia suprasti, kad jie gyvena kitokį gyvenimą ir vadovaujasi kitokiomis tiesomis. Jie jaučia laimę dėl kitų dalykų, ir tai reikia priimti.

Žinoma, viską traktuosite savo akimis. Tačiau jeigu genties moterų akimis pažvelgtumėte į jūsų gyvenimą, joms tai nepatiktų. Vyras taptų nevyriškas, nes tartųsi su jumis, lįstų į „moterišką“ buitį ar plautų vaikams vystyklus.

Afrikos gentyse vyrai atlieka savo darbus, o moterys – savo. Pas mus viskas susimaišę, nesvarbu, ar ta lytis turi savybes ar padermę atlikti atitinkamus dalykus.

Moterys prašosi būti nuplaktos, kad parodytų, jog yra geros žmonos ir gimdo vaikus be skausmo.

– Kaip skiriasi genčių tradicijos moterų atžvilgiu?

– Dalyvavau ceremonijoje, kur vaikinai pereina į naują vyriškumo etapą. Jiems privaloma tris kartus nuogiems peršokti per dešimt jaučių. Moterys toje pačioje ceremonijoje taip pat dalyvauja, tik kiek kitaip. Jos prašosi būti nuplaktos, kad parodytų, jog yra geros žmonos ir gimdo vaikus be skausmo. Plakamos jos nerodo skausmo ir sako, kad didžiuojasi savo randais.

Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo
Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo

Švęsdami šią ceremoniją vyrai ir moterys geria naminį alų dvi dienas. Valdžia bandė uždrausti šią smurtinę ceremoniją, tačiau gentis prieštaravo. Jie teigia, kad tai labai svarbi jų tradicija ir jos neatsisakys.

Man per kūną perbėgo šiurpuliai, kai žiūrėjau, kaip jas plaka ir kaip vėliau kraujuoja jų nugaros. Moterys ant kojų užsikabinusius barškučius šoka, dainuoja ir pučia dūdeles. Morališkai palaiko šoklį. Ant visų jų nugarų galima pamatyti daugybę gilių randų.

Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių
Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių

Kitose gentyse moterims leidžiama pastoti nuo kito vyro, jeigu jos sutuoktinis yra negražus. Kuo gražesnė mergaitė gims, tuo didesnė bus vyrų paklausa ir daugiau ožkyčių į tėvo aptvarą. Todėl pats tėvas,leidžia žmonai pastoti nuo gražaus partnerio.

Trečiose gentyse, kaip minėjau negalėjimo pastoti atveju, leidžiama kreiptis į sutuoktinio brolį. Kad kraujo linija tęstųsi.

Jeigu vyras vakarais sėdėtų su žmona, stebėtų saulėlydį ir kalbėtųsi, jis nepritaptų visuomenėje. Jį atstumtų kaimo vyrai, pradėtų užgaulioti.

– Viena turbūt žiauriausių tradicijų Afrikoje – merginų apipjaustymas…

– Dassanech gentyje merginos, sulaukusios 10–12 metų, yra apipjaustomos. Tai reiškia, kad joms nupjaunamas klitoris ir apkarpomos lytinės lūpos, užsiuvamos genitalijos, paliekama tik anga šlapintis. Gentyje „neapkarpytas“ moteris erzindami gentainiai vadina gyvuliais arba vyrais. Jos taip pat negali ištekėti arba nešioti drabužių. Todėl tėvai suinteresuoti kuo anksčiau dukras apkarpyti, nes kitaip negaus užmokesčio už nuotaką.

Apipjaustymą atlieka senolės patariami giminaičiai. Kai baigia apipjaustymo procesą, mama dukrai duoda atsigerti rūgpienio ir padovanoja papuošalą ant kaklo; taip pat mergaitė nuo to laiko gali dėvėti sijoną. Netrukus ji būna ištekinama. Vėliausiai laukiama iki 17 metų.

O kiek merginų miršta per apipjaustymą, nes juk jie nieko neturi – nei antibiotikų, nei kitokių vaistų. Įvyksta nukraujavimai, įsimeta užkratai, juk jokie priglausti lapeliai tokioje situacijoje nepadės.

Nepalo kalnuose esu sutikęs gydytoją kanadietį, kuris pasakojo, kad pas jį ne kartą buvo atėjusios ten gyvenančios juodaodės moterys, iš kurių ne viena buvo apipjaustyta. Jas gydytojas iškart siunčia operuoti.

Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo
Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių gyvenimo

– Kai moterys nėra išprususios, tradicijos eina iš kartos į kartą, tai jos ir nesuka sau galvos dėl to, kad su jomis žiauriai elgiamasi, nepagarbiai žiūrima, kad gali būti kažkaip kitaip?

– Kiekviena gentis turi savo šimtametes tradicijas ir jomis vadovaujasi. Patys gentainiai nesupranta, iš kur tos tradicijos, kiek jos yra teisingos. Tradicijos per daugelį metų mutuoja ir galų gale nutolsta nuo savo pradinių tikslų. Tačiau kai genčių visuomenė yra primityvi, jai sunku to atsikratyti.

Kuo labiau modernėja pasaulis, tuo labiau daroma įtaka ir gentims. Pasitaiko, kad vienas kitas asmuo iš jų išvyksta į miestelius, vėliau atneša informaciją ir keičia tradicijas. Jaunesnė karta vis mažiau vadovaujasi tradicijomis. Tačiau toli nuo miestelių, kur genties žmonėms niekas nedaro įtakos, moterys nežino, kaip kitaip būtų galima su jomis elgtis, ir paklūsta tradicijoms.

Jeigu šeimai gimsta dvynukai, tai laikoma didele nesėkme. Vienas iš dvynių „pašalinamas“ ritualine mirtimi – į kūdikio burnytę prikiša purvo ir palieka mirti.

– Kas jus patį labiausiai sukrėtė? Kokių jų tradicijų negalėjote suprasti?

– Mane labiausiai sukrėtė vaikų žudymas. Jeigu šeimai gimsta dvynukai, tai laikoma didele nesėkme. Jie mano, kad Mingi dvyniai gali būti apsėsti piktųjų dvasių. Vienas iš dvynių „pašalinamas“ ritualine mirtimi – į gimusio kūdikio burnytę prikiša purvo ir palieka mirti.

Genties vyriausieji baiminasi, kad neatlikus minėto ritualo Mingi vaikams, gali užklupti sausra, ligos ar mirtis. Taip pat Mingi vaikais laikomi nesantuokiniai ar tie, kuriems pirmiausia išdygsta viršutinis, o ne apatinis dantis.

– O kas paliko teigiamų įspūdžių?

– Man labai patiko jų piešiniai ant kūno. Jie įvairiomis gamtos spalvomis išsipaišo veidus ir kūnus su randų kombinacijomis. Tie patys randai kėlė ir nuostabą, bet kartu norėjosi ir pasigrožėti jų ornamentais. Jie puošėsi ir plunksnomis ar pasidarydavo papuošalus iš laukuose rastų gėrybių.

Taip pasipuošę žmonės yra nuostabūs išnykusio pasaulio atstovai. Kaip meno kūriniai. Man visos jų tradicijos, kurių mes neturime savo visuomenėje, yra labai įdomios. Todėl aš dar ne kartą čia važiuosiu ir domėsiuosi, nes Afrikoje jų neišsemiami klodai.

Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių
Asmeninio albumo nuotr./A.Morkūno įspūdžiai iš Etiopijos genčių

– Kaip manote, ar kada nors moterų padėtis ten pasikeis? O gal jau keičiasi?

– Giliai gyvenančios gentys dar negreitai bus paliestos civilizacijos. Todėl tiek gyvenimas, tiek moterų padėtis ilgai liks tokia pati. O arčiau miestų gyvenančioms moterims, kurios ateina iki turgelių kažką parduoti, bus daroma įtaka, jos po truputėlį keisis.

Aš manau, kad gentys turi sunykti, tada viskas ir pasikeis. Gentis be tradicijų yra nebe gentis, o žmonių grupė, gyvenanti vienoje vietoje.

Pavyzdžiui, labiau išsivysčiusioje Tanzanijoje valdžia yra uždraudusi mergaites parduoti kaip žmonas. Tačiau tradicija yra taip įsišaknijusi, kad tėvai, net ir gyvendami miesteliuose, vis dar parduoda savo dukras. Kuomet kaimynai įskundžia valdžiai, tėvus sodina į kalėjimą, o dukrą grąžina į mokyklą.

– Kodėl jie neprisileidžia civilizacijos, kodėl nenori keisti savo gyvenimo būdo, nebegyventi kaip laukiniai?

– Todėl kad neturi resursų pakeisti savo gyvenimo. Valdžia jais nesirūpina, miesteliuose darbo nėra. Jie neturi išsilavinimo, kad vyktų dirbti į miestus. Todėl, nori ar nenori, jie yra priversti gyventi ten, kur gyveno jų protėviai. Jie yra prisitaikę, žino, kaip rasti, susimedžioti ar užsiauginti maisto, ir čia jaučiasi saugūs.

Komentarai: 13

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką