Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 11d. 09:45

Gyvenimo negandų užgrūdinta moteris: „Baiminuosi, kad vyras mus su vaikais išmes į gatvę“

Oksana nori keisti visuomenės požiūrį į socialinio būsto gyventojus
Monikos Požerskytės-Kalvelės nuotr. / Oksana nori keisti visuomenės požiūrį į socialinio būsto gyventojus

Oksana Ševeliova drauge su trimis savo atžalomis daugiau kaip 12 metų glaudžiasi socialiniame būste. Tiesa, moteris savo padėtimi nepiktnaudžiauja – priešingai, visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą, kad sukurtų kuo geresnes sąlygas savo vaikams. Net tada, kai likimas ją ir vėl nuvilia, ji sukaupia drąsą ir ryžtingai iriasi toliau. Oksana ne veltui sutiko dalyvauti socialiniame projekte „Aš tavo kaimynas. NERŪŠIUOK manęs. Susipažinkime“, ir papasakoti savo asmeninę istoriją – moteris nori keisti visuomenės požiūrį į socialinio būsto gyventojus.

Savo pasakojime ji nesyk pabrėžė, kad socialinio būsto gyventojų stereotipinis paveikslas keičiasi: dauguma žmonių yra motyvuoti keistis, stiprėti, augti, susikurti savo gerovę, o socialiniame būste atsiduria ne dėl aplaidumo, o aplinkybių, kurios ne visuomet yra tavo rankose. Oksana socialinį būstą gavo dėl to, kad augo vaikų globos namuose.

Nuo vaikystės mėtyta ir vėtyta

Negandos dabar jau 36 metų moterį aplankė dar vaikystėje. Didžiąją dalį vaikystės ji augo su močiute ir seneliu – mama neturėjo tinkamų sąlygų vaikams auginti, taip pat, veikiausiai, stokojo įgūdžių. Seneliams mirus, Oksanai teko globos namų dalia. „Ten, kaip ir visiems vaikams, taip ir man, iššūkių buvo apsčiai. Ne viską norėčiau pasakoti, bet lengva tikrai nebuvo. Vaikams tokia patirtis – smūgis visam likusiam gyvenimui“, – pasakoja Oksana.

Vos išėjusi iš globos namų, Oksana pastojo ir susilaukė pirmagimės – tuomet užuovėjos ir pagalbos ji tikėjosi iš mamos. Deja, kaip pasakoja moteris, nuo vaikystės nelabai kas buvo pasikeitę. Būstą ji nusprendė nuomotis, pradėjo dirbti, o mažylę leido į darželį. „Netrukus susipažinau su kitu vyru. Jis buvo vyresnis, tačiau man, nepatyrusiai tėviškos meilės, jo dėmesys buvo reikšmingas. Netrukus jam pagimdžiau vaiką. Tuosyk jau su dviem vaikais kreipėmės dėl socialinio būsto – mums buvo skirtas mažas butelis Vilniaus Karaliaučiaus gatvėje. Tik sąlygos ir kaimynystė vis nedavė ramybės – nenorėjau, kad mano vaikai taip gyventų“, – prisimena Oksana.

Monikos Požerskytės-Kalvelės nuotr./Oksana nori keisti visuomenės požiūrį į socialinio būsto gyventojus
Monikos Požerskytės-Kalvelės nuotr./Oksana nori keisti visuomenės požiūrį į socialinio būsto gyventojus

Dėl geresnių sąlygų teko pakovoti

Pasak jos, bute kaupėsi pelėsis, todėl vaikams prasidėjo nesibaigiančios kvėpavimo takų ligos. Be to, šalia nuolat zuidavo ne tik kaimynai, bet ir juos lankantys asmenys, nevengiantys svaigalų ir kitų, prie gero nevedančių įpročių. „Girdėjau, kad dabar ten situacija susitvarkė, bet anuomet tikrai niekas nenorėdavo nei laiptinių valyti, nei bendros tvarkos prižiūrėti. Išdrįsau darsyk kreiptis į miesto savivaldybę ir „Vilniaus miesto būstą“, prašydama geresnes sąlygas turinčio buto.“

Po penkerių metų, praleistų Karaliaučiaus gatvėje, Oksanai ir jos vaikams buvo skirtas naujas būstas Karoliniškių mikrorajone. Dėl to ji kone kasdien prisimena ir geruoju mini Vilniaus savivaldybės įmonę „Vilniaus miesto būstas“ darbuotojus, kurie ne tik įsiklausė į moters nuogąstavimus, bet ir kaskart noriai padėdavo bei padeda ištikus sunkioms situacijoms.

„Ten aš sutikau ne tik darbuotojus, bet ir žmones, kurie tarsi atsistojo į mano batus ir visiškai suprato padėtį. Esu be galo jiems dėkinga už supratimą ir palaikymą“, – džiaugiasi pašnekovė.

Naujame trijų kambarių bute viskas tenkino, sąlygos ir kaimynystė buvo kur kas artimesnės Oksanos gyvenimo būdui. Kaip tik tuomet su antrojo vaiko tėčiu ji ryžosi kurti oficialią šeimą, laukėsi trečiosios atžalos, todėl pora susirašė.

Norėjo šeimos ir vyro, o gavo – priešą

Šeimos sukūrimui Oksaną pastūmėjo aplinkiniai, nors viduje šiam žingsniui ji nebuvo apsisprendusi.

„Nuojauta kuždėjo, kad mums nieko gero nepavyks, nes buvo įvairių ženklų. Prieš mane nesyk buvo naudotas psichologinis ir fizinis smurtas, tačiau aš visą gyvenimą troškau šeimos. O čia dar ir naują butą gavome. Galvojau, gyvensime gražiai, kibsime į darbus, auginsime vaikus“, – pasakoja Oksana.

Monikos Požerskytės-Kalvelės nuotr./Oksana nori keisti visuomenės požiūrį į socialinio būsto gyventojus
Monikos Požerskytės-Kalvelės nuotr./Oksana nori keisti visuomenės požiūrį į socialinio būsto gyventojus

Dabar Oksana šiame bute leidžia jau 8 metus, tačiau per juos moteriai teko patirti visą paletę gyvenimo išbandymų.

„Aš beveik nuolatos dirbau. Kad ir po kelias valandas, kad spėčiau vaikus išleisti ar pasitikti iš mokyklos ar darželio, bet rankų sudėjusi niekada nesėdėjau. Ir dabar dirbu turguje, papildomai, kai galiu, valau butus ir namus. Siekiu suteikti savo vaikams tokią kasdienybę, kurios pati neturėjau. Ir jeigu su namais šiandien viskas, atrodo, gerai, tai širdies reikalai ne tik kad subyrėjo, bet ir kiša koją“, – prisipažįsta Oksana.

Socialiniu būstu ji visiškai patenkinta: kambariai kruopščiai sutvarkyti, moteris jį reguliariai remontuoja ar sugalvoja kažką atnaujinti. Tvarkos išmokyti ir Oksanos vaikai, kuriems čia gyventi ir saugu, ir gera. Jaukiais namais bei šeimininkų dėmesiu mėgaujasi ir šuo Lokis.

Siekiu suteikti savo vaikams tokią kasdienybę, kurios pati neturėjau.

„Didžiausias skaudulys yra vyras, tiksliau – beveik buvęs vyras. Mes jau metus laiko varstome teismus dėl skyrybų, gyventi kartu mums nepavyko. Praeities aš nesigailiu, tačiau negaliu priimti ir jo noro atimti iš manęs taip nuoširdžiai iškovotą ir savo jėgomis išpuoselėtą būstą. Jis siekia ne tik butą perimti, bet ir išmesti mus su vaikais į gatvę“, – sako moteris.

Tiki, kad viskas bus gerai

Kaip teigia Oksana, šiuo metu net ir dirbdama ji negalėtų įpirkti nuosavo būsto, todėl tikisi, kad kol vaikai taps savarankiški, galės toliau jame gyventi ir kurti tokį gyvenimą, kuris būtų saugus jai ir atžaloms.

„Kai man buvo sunku, padėjo atsitiktiniai, ne savi žmonės. Aš žinau, kas yra skausmas ir neviltis, man niekas nieko ant lėkštelės nedavė, stengiuosi dėl gerovės kiek įmanydama pati. Esu religinga, mes su vaikais glaudžiai bendraujame su kunigu, todėl stengiamės ne tik savimi rūpintis, bet ir kitiems padėti. Tikiu, kad tas gėris gali vieną dieną grįžti. Kai vaikai ūgtels, viliuosi, jog pavyks nusipirkti sodo namelį, auginti savo gėles ir daržoves“, – svajoja Oksana.

Partnerio turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

KARTU SU MAXIMA: VERTINAME LIETUVIŠKĄ KOKYBĘ

Video

05:04
01:14:26
01:05

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką