Dabar populiaru
Tiesiogiai
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2020 09 18, 21:02

Projekto vienišiems senoliams sumanytoja E.Kirdeikytė: mūsų karta su amžiumi darysis dar vienišesnė

„Aš bijau, labai bijau likti viena, jaustis vieniša ir niekam nereikalinga. Taip, kaip jaučiasi pusė milijono žmonių mūsų šalyje. Padarysiu viską, kad to vienišumo, apleistumo Lietuvoje liktų kuo mažiau“, – sako Ermita Kirdeikytė, žinoma komunikacijos specialistė ir laiminga dviejų dukrų mama.
Ermitai_8
Ermita Kirdeikytė / Gretos Gedminaitės nuotr.

Ermita – socialinės iniciatyvos „Šiandien yra vakar“ sumanytoja ir įgyvendintoja, kviečianti atsigręžti į vienišų senolių atskirties temą ir ieškoti sąlyčio taškų tarp skirtingų kartų. Jos kuriamas projektas prisijungė prie 15min iniciatyvos amžėjantiems žmonėms TU ESI AŠ.

Kodėl jaunai, sėkmingai, gyvenimo džiaugsmą spinduliuojančiai moteriai parūpo senoliai?

Ermita Kirdeikytė sako, kad projekto idėja gimė iš... kaltės. Kaltės jausmo, paliekant savo močiutę.

„Su viena savo močiučių taip ir nespėjau atsisveikinti, o kitą aplankau labai retai. Išvažiuodama iš jos namų jaučiuosi kalta, pečius slegia atsakomybė už jos emocinę būseną, kurioje ji pasilieka, kai išvykstu. Suprantu, kad su tuo vienišumo jausmu ji gyvena nuolatos, o aš nesugebu tos būsenos pakeisti per atstumą, bendraudama telefonu. Tačiau telefonas niekada nenumalšins artumo alkio.

Jau ilgą laiką ieškau būdų jos kasdienybę paversti džiugesne, prasmingesne. O kiek senolių aplink, kurie nerūpi niekam? Kažkada jų vietoje atsidursime bet kuris iš mūsų.

Ermita su močiute ir dukromis / Gretos Gedminaitės nuotr.
Ermita su močiute ir dukromis / Gretos Gedminaitės nuotr.

Supratau svarbų dalyką – ta vienatvė veda į visišką užsisklendimą, kai nelieka motyvacijos veikti tai, ką mėgsti ar mėgai anksčiau. Pradėjau domėtis, kodėl žmonėms klostosi skirtingi scenarijai – vieni jaučiasi vieniši, neveiklūs, o kiti ir toliau tęsia savo veiklas, džiaugiasi laisvu laiku. Tai buvo impulsas pasidomėti ne tik savo močiute, bet ir kitais senjorais, pasidomėti moksline informacija ir situacija Lietuvoje.

Kas trečias vyresnis nei 65 metų žmogus gyvena vienas, o kai kurie seneliai neišeina iš namų ištisus metus.

Ar žinot, kiek Lietuvoje turime vienišų, niekam nereikalingų senolių? Tiesa ta, kad kai kurie, net ir gyvendami ne vieni, jaučiasi visiškai vieniši. Tai va – tokių pusė milijono. Kas trečias vyresnis nei 65 metų žmogus gyvena vienas, o kai kurie seneliai neišeina iš namų ištisus metus. Supratau, kad iš tiesų dėmesį sutelkiame tik į labai siaurą savo aplinkos ratą, bet net ir jame nesielgiame taip, kaip galėtume.“

– Ar mes amžėjame kitaip, negu mūsų tėvai ar seneliai?

– Manau, kad skirtumų yra labai mažai. Gyvenimo patirtis yra individuali, bet laikui bėgant visi susiduriame (ar susidursime) su bendražmogiškomis baimėmis, nerimu.

Nė vienas žmogus nenori likti vienišas, jaustis atskiras, nė vienas nesirenka ligos, kuria norėtų sirgti. Bėgant laikui aplanko tarsi etapai, kurių metu keliame klausimus: kokį gyvenimą nugyvenome, ką naudingo ir prasmingo nuveikėme, kokius pamatus pastatėme sau, savo vaikams. Kokiomis vertybėmis vadovaujamės ir ką padarėme teisingai, o kur suklydome.

Šie apmąstymai su laiku vis gilėja, ir norisi į gyvenimą kabintis kaip įmanoma stipresnėmis rankomis. Galiausiai ateina ir mirties baimė. Visiems mums.

Mūsų karta su amžiumi darysis dar vienišesnė, nei dabartinių senolių.

Taip, gyvenimo tempas suryja mūsų laiką, kurį galėtume skirti artimiesiems ar draugams. Draugystės nors ir užmezgamos – tai neretai trumpam, nesugebant jų išlaikyti. Ir pripažinkim – dažnai ta bendrystė būna paremta ne pastangomis padėti ar rūpintis, o siekiant naudos tik sau.

Jaunesnių kartų problema, kad sureikšminama gerovė. Todėl manau, kad mūsų karta su amžiumi darysis dar vienišesnė, nei dabartinių senolių. Bėgam nežinia kur, o kai ateina laikas sustoti – pamatom, kad nubėgta labai toli, ir visi artimieji liko už nugaros.

Ermita su dukromis / Gretos Gedminaitės nuotr.
Ermita su dukromis / Gretos Gedminaitės nuotr.

– Kaip pati suprantate amžėjimą? Ir kaip jaučiate jį?

– Amžėjimas – tai patirtis, kurią kaupia mūsų kūnas ir protas. Pati jaučiu tik su laiku didėjančią brandą, sąmoningai metų neskaičiuoju. Nemanau, kad amžius yra pretekstas sustoti ar teisintis. Reikia daryti tai, ką norisi daryti, nes galių sustabdyti laiko tėkmę dar niekas neišrado.

– Kaip jūsų projekte „Šiandien yra vakar“ atsirado menininkai?

– Iš pradžių sugalvojau, kad reikia idėją pristatyti vaizdo klipe. Rašydama jam scenarijų, beje, panaudojau tikslius žodžius, kuriuos man pasako močiutė, kai jai paskambinu. Kartais atrodo, kad visa jos meilė man telpa tame languotame plastikiniame maiše, į kurį ji krauna geriausia, ką turi, – savo rankomis užaugintas bulves, surinktus obuolius, numegztas kojines. Ir siunčia į Vilnių, kad tik man nieko netrūktų.

Taip filmuke atsirado nuostabi aktorė Laima Štrimaitytė. Savotiškas mano prototipas – puikioji Ineta Stasiulytė, vėliau prisijungė Algis Kriščiūnas, Robertas Kalinkinas ir daug kitų. Robertas, beje, iš močiučių siuvinėtų darbų sukurs stilingus krepšius, kuriuos pristatysime parodoje spalio 21 dieną, Vilniuje, „Arkangelo“ konferencijų ir meno centre.

Taip aš įsivaizduoju kartų bendradarbiavimą – vieni kuria kitiems, ir atvirkščiai. Iš vienų patirties gimsta kitų nuostabūs darbai.

Aldona Kvarinskienė išsiuvinėjo Laisvydės Šalčiūtės paveikslą „Meilė tvyro ore“
Aldona Kvarinskienė išsiuvinėjo Laisvydės Šalčiūtės paveikslą „Meilė tvyro ore“

Meninę projekto „Šiandien yra vakar“ dalį kuruoja „Contour Art Gallery“ steigėja Vilma Mačianskaitė, prisidedanti meno darbų atranka. Džiaugiuosi, kad prie projekto prisijungia vis daugiau gerumo kupinų širdžių.

– O kaip atsirinkote močiutes siuvinėtojas?

– Labai įvairiai. Kai kurios susisiekė pačios, kitas atvedė jų kaimynai, vaikai, anūkai, pažįstami. Priėmėme jų tiek, kiek pavyko, – net iš tolimiausių Lietuvos kampelių.

Reikia daryti tai, ką norisi daryti, nes galių sustabdyti laiko tėkmę dar niekas neišrado.

Išklausiusi jų istorijas, galiu ištisus tomus prirašyti. Jūs turite problemų? Gyvendami patogiai, šiltai, nesukdami galvos dėl to, ką valgysite rytoj? Tai gal pagalvokim, ką kai kurioms močiutėms teko patirti Sibire. Viena pasakojo, kaip kūdikius prieš miegą apvyniodavo bintu, kad žiurkės naktį neapgraužtų. Rankos virpa, ašaros kaupiasi ir dabar, kai prisimenu tą pasakojimą…

Kūdikius prieš miegą apvyniodavo bintu, kad žiurkės naktį neapgraužtų.

Žiūriu į ją – akys mėlynumo kaip dangus, o už jų slepiasi šiurpios, skaudžios patirtys. Ir vis tiek ji šypsosi ir spinduliuoja šilumą. Ar vis dar atrodo, kad turit problemų, kai išgirstat tas istorijas?

– Ar tai ir būtų svarbiausia, jūsų manymu, – išklausyti?

– Prisiminkime, kad artimieji negyvens šalia mūsų amžinai. Todėl suskubkime skirti jiems laiko, pasikalbėkime, nebijokime užduoti įvairaus pobūdžio klausimų. Kaskart, nuvykusi pas savo močiutę, suvokiu, kiek daug galiu jos paklausti ir kokios neįkainojamos vertės atsakymus išgirstu.

Seneliuose slypi tokia išmintis, kurios nerasime nei kelionėse, nei knygose. Tai yra gyvi išminties šaltiniai, kurie turėjo tokias sąlygas, apie kurias mes negalime net įsivaizduoti.

Šiame vartotojiškame pasaulyje pokalbis su senoliu – tai tiesiausias kelias grįžti į savo šaknis, prigimtį ir svarbiausias gyvenimo vertybes.


Ermitos Kirdeikytės projekto „Šiandien yra vakar“ dalyvių ir kitų pozityvių istorijų rasite naujoje 15min rubrikoje amžėjantiems žmonėms TU ESI AŠ.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką