Mano istorija ir laiminga, ir skaudi. Kaip ir gyvenimas – vieną dieną baltas, kitą – juodas. Artėjant pavasariui, tikiu, viskas nusidažys gražiausiomis spalvomis ir jausiuosi mylima ir be proto laiminga.
Susipažinau su juo būdama jaunutė mergaitė. Troškau jo dėmesio, supratimo, norėjau būti kartu, jį pažinti. Gyvenimas klostėsi taip, kad išvykau studijuoti į Šiaulius. Man tai buvo didžiausia laimė, nes turėjau progą kuo daugiau laiko praleisti su juo... Ilgainiui supratau, kad tas žmogus artimas mano sielai.
Mūsų santykiai klostėsi puikiai: jis vesdavosi mane į vakarėlius, šėldavome drauge ir buvome labai laimingi. Draugavome ketverius metus. Per Valentino dieną jis man pasipiršo. Buvau laimingiausia moteris pasaulyje, skraidžiau lyg ant sparnų. Kitą dieną, kai nuėjau į darbą, kolegė pastebėjo ant mano rankos spindintį sužadėtuvių žiedelį. „Vėjūne, kas čia?“ – paklausė. Nuraudau ir nusišypsojusi pasakiau, kad išteku. Laukiau tos akimirkos ir giliai širdyje tikėjau, kad tai kažkada įvyks.
Mūsų vestuvės buvo gražią ir šiltą rugpjūčio 30 dieną. Mums šypsojosi ne tik saulė – laimės linkėjo susirinkę draugai, tėvai, artimieji. Rodos, tą akimirką, kai mano plaukus puošė balti gėlių žiedai, jaučiausi pati gražiausia gėlė. Laimingesnės moters tą akimirką nebuvo Žemėje. Po vestuvių išvykome pailsėti į Druskininkus. Buvome laimingi. Grįžus gyvenimas pradėjo tekėti įprasta vaga: darbai, šeimyniniai rūpesčiai.
Sveikinu, jūs tikrai turėsite „vėžiuką“.
Norėjome kūdikio. Nuėjau pas gydytoją pasitarti ir staiga išgirdau skaudžią žinią – man įtariama sunki liga. Tą akimirką nejaučiau žemės po kojomis, verkiau, nežinojau, ką daryti. Vyrui nieko nesakiau, nuslėpiau nenorėdama jo jaudinti. Tačiau į svečius atvykusi mama pastebėjo mano nerimą ir paklausė, kas neduoda ramybės. Pasakiau, kad man įtariamas gimdos vėžys.
Verkėme abi, bet mama nenuleido rankų ir nusprendė, kad turime pasikonsultuoti su kitais gydytojais. Aš nesipriešinau. Taigi apsilankiau pas kitą gydytoją. Apžiūrėjusi mane, ji nusišypsojo ir tarė: „Sveikinu, jūs tikrai turėsite „vėžiuką“. Jūsų įsčiose auga vaikutis, jam jau devynios savaitės.“ Buvau be galo laiminga. Pasirodo, niekada negalima tikėti vieno gydytojo išvadomis.
Grįžusi pasakiau vyrui, kad laukiuosi, abu labai džiaugėmės. Nėštumas mane smarkiai veikė: jaučiausi pavargusi, irzli, nenorėjau aplink nieko matyti. Vyras negalėjo to suprasti – norėjo, kad drauge lankyčiausi vakarėliuose, linksminčiausi. O mane viskas aplink tik erzino. Pagaliau pagimdžiau nuostabų sūnų – panašų į tėvą, didelėmis akimis. Žvelgiau į jį ir negalėjau patikėti, kad aš jau mama.
Vyras maudėsi vonioje, kai išgirdau pypsint jo mobilųjį telefoną.
Gyvenimas ir toliau tekėjo įprasta vaga, rūpinausi šeima, sūneliu. Pradėjau pastebėti, kad vis dažniau užsitęsia vyro darbo valandos, jis vėliau grįžta namo ir mūsų jausmai nebe tokie stiprūs. Pradėjau kaltinti save, kad nemoku būti jam gera. Raminausi, kad tai laikina, kad netrukus viskas bus kaip buvę. Deja...
Šventėme Naujuosius metus namie. Vyras maudėsi vonioje, kai išgirdau pypsint jo mobilųjį telefoną. Paėmiau jį į rankas ir perskaičiau tai, ko nesitikėjau. Žinutė buvo kitos moters – ji rašė, kad jo laukia, kad laikas pasakyti man tiesą ir palikti šeimą. Negalėjau tuo patikėti!
Kai vyras išėjo iš vonios, paklausiau, kas vyksta, kas ji tokia. Jis numojo ranka ir davė suprasti, kad tarp mūsų viskas baigta. Verkiau, maldavau mūsų nepalikti, bet... Tikriausiai jo jausmai kitai buvo stipresni už meilę man ir sūnui. Nebeliko nieko kita, kaip susidėti daiktus, pasiimti kelių mėnesių sūnų ir grįžti į kitą miestą pas tėvus. Buvo skaudu, bet kito pasirinkimo neturėjau. Tėvai, aišku, mane priėmė ir iki šiol gyvenu su jais.
Praėjo dveji metai – sūnelis auga, kiekvieną vakarą žvelgiu į jį migdydama ir stebiuosi, koks panašus į tėvą. Tik tėvui mažylis visai nerūpi. Jis tapo mums svetimas, sūnų aplanko vos keliskart per metus, o berniukui labai reikia tėviškos meilės. Kaskart su ašaromis akyse išlydžiu buvusį vyrą, nes giliai širdyje jį vis dar myliu, o ir sūnelis vis klausia: „Tėti, kur išvažiuoji?“
Skaudu, kodėl tikras tėvas negali auginti sūnaus ir mylėti manęs. Bet atsakymą radau – mūsų jausmai ištirpo kaip paskutinis sniegas ankstyvą pavasarį. Žinau, kad kartu jau niekada nebebūsime. Jis turi kitą moterį ir su ja jau laukiasi kūdikio.
Man beprotiškai skaudu, nes esu moteris. Noriu būti laiminga, mylėti, man trūksta šilumos, supratimo, švelnaus žodžio. Tikiuosi, kad pavasaris pabudins mano širdį iš gilaus miego naujai meilei, kad atsiras žmogus, kuris pamils mane ir mano nuostabų sūnų.
Šis straipsnis buvo publikuotas žurnale „JI“.
