Sekite 15min Google
„Šie įpročiai galėjo padėti mums sukurti karjerą, užauginti šeimą, išlaikyti santykius ar įveikti sunkius gyvenimo laikotarpius, – aiškina psichologas ir fondo „Hope for Depression Research Foundation“ konsultantas ryšiams su žiniasklaida dr. Ernesto Lira de la Rosa. – Tačiau tai, kas puikiai veikė mums esant 30-ies, nebūtinai tinka sulaukus 50-ies.“
Dr. E.Lira de la Rosa teigia, kad užuot manius, jog privalote ir toliau gyventi taip, kaip gyvenote iki šiol, 50-asis gimtadienis suteikia progą savęs paklausti: „Kas vis dar tinka, o kas – ne?“ „Tai nereiškia, kad anksčiau gyvenome netinkamai, – teigia jis. – Mūsų gyvenimas keičiasi, ir kartais turime keistis kartu su juo.“
Taip pat dažnai kalbama apie būtinybę iš naujo atrasti save sulaukus 50-ies – tačiau jokio spaudimo čia nėra, ypač jei rūpinatės senstančiais ar jaunesniais artimaisiais (o gal ir abiem grupėmis). Atsižvelgdami į daugybę aplinkinių patarimų ir nuomonių, „Parade“ pakalbino tris psichologus, norėdami sužinoti, kokio pagrindinio įpročio turėtų atsisakyti vyresni nei 50 metų žmonės ir kodėl.
Be to, jie paaiškino, kaip pakeisti požiūrį į gyvenimą pasiekus vidurio amžiaus ribą, kad galėtumėte sėkmingai ir laimingai gyventi tiek sulaukę 50-ies, tiek vėliau.
Vieningas atsakymas: nustokite sakyti „man jau per vėlu“
Pasak trijų psichologų, vienas iš svarbiausių įpročių, kurio reikėtų atsisakyti sulaukus 50-ies, – tai frazė „man jau per vėlu“. Kai tikite, kad jau per vėlu, galite net nebandyti imtis ko nors naujo; taip sukuriate savaime išsipildančią pranašystę, galinčią sukelti liūdesį, nerimą ir pavydą. Žodžiai turi didelę galią, o tai, kaip kalbamės su savimi, gali iš esmės paveikti mūsų psichinę sveikatą ir motyvaciją. Tokia save ribojanti frazė gali turėti įtakos jūsų santykiams ir nuotaikai.
Neuromokslas: kaip save ribojantys įsitikinimai spartina senėjimą
Kai kurie senėjimo psichologijos tyrimai rodo, kad neigiamas požiūris į amžių gali būti susijęs su prastesne atmintimi, lėtesne ėjimo sparta ir biologiniais žymenimis, siejamais su Alzheimerio liga. Negalima vien tik minties galia (manifestacija) atsukti senėjimo proceso atgal, o psichologai nelinkę vadinti kognityvinių gebėjimų silpnėjimo savaime išsipildančia pranašyste. Visgi jie teigia, kad mąstysena gali paveikti bendrą gyvenimo kokybę ir kasdienę savijautą.
„Senėjimas ir kognityviniai pokyčiai yra sudėtingi procesai, tačiau mūsų lūkesčiai bei elgesys gali turėti įtakos tam, kaip šiuos pokyčius priimame ir į juos reaguojame“, – aiškina licencijuota klinikinė psichologė dr. Holly Schiff. Kai sakome „jau per vėlu“, pradedame elgtis taip, tarsi iš tiesų būtų per vėlu, įspėja licencijuota psichologė ir laidos „Mind Matters with Dr. Michele“ vedėja dr. Michele Leno.
„Šis vidinis dialogas, kylantis iš neracionalių įsitikinimų, atima motyvaciją bei sukelia nerimą ir liūdesį, – aiškina dr. M. Leno. – Galite net pavydėti savo bendraamžiams sėkmės vien todėl, kad patys atsisakėte noro jos siekti. Jus stabdo ne amžius, o jūsų mąstysena.“
Jai pritaria ir dr. E.Lira de la Rosa. „Manau, kad mintis „man jau per vėlu“ yra labai galinga, nes ja patikėję nustojame domėtis, kas iš tikrųjų įmanoma, – pažymi jis. – Sulaukę vidutinio amžiaus, žmonės jau turi sukaupę nemažą gyvenimo patirtį. Tai gali būti nepasirinktos karjeros kryptys, nesusiklostę santykiai, dalykai, kuriuos norėtųsi būti atlikus kitaip, ar gyvenimas, kurį tikėjosi turėti šiuo metu.“
Dar 5 „vidutinio amžiaus įpročiai“, kurių vertėtų atsisakyti
Mintis „man jau per vėlu“ – tai vienas iš daugelio įpročių, kurių derėtų atsikratyti sulaukus 50-ies. Juk niekada nevėlu atsisakyti elgesio, kuris jums nebetarnauja. Psichologai įvardija dar penkis dalykus, kuriuos verta palikti praeityje kartu su pirmuoju gyvenimo pusšimčiu.
1. Liaukitės nuolat stengtis įtikti kitiems
Vidutiniame amžiuje nustoti stengtis visiems įtikti nėra lengva, tačiau tai – dovana sau pačiam. „Noras visiems įtikti... vidutiniame amžiuje gali ypač išsekinti, nes dažnai tenka derinti daugybę vaidmenų ir atsakomybių, – teigia dr. H.Schiff. – Jei nuolat bandote visiems įtikti, galiausiai sau pačiam gali nebelikti nei laiko, nei jėgų.“
Pasak jos, vidutinis amžius – puikus metas suprasti, kad esate geras draugas, kolega, partneris ar tėvas (motina) net ir tada, kai ne visada sakote „taip“. „Išmokti pasakyti „ne“ nejaučiant pernelyg didelio kaltės jausmo – nėra savanaudiška, – sako ji. – Tai – ribų nustatymas.“
2. Savo gyvenimo eigos lyginimas su kitų žmonių pasiekimais
Ne tik vaikai patiria baimę praleisti kažką svarbaus. Tai, ką matote aplink, gali sukelti jausmą, kad atsiliekate nuo kitų, užuot įkvėpti vilties dėl ateities.
„Sulaukus vidutinio amžiaus labai lengva apsidairyti ir pamatyti žmogų, turintį tokią karjerą, santykius, šeimą, namus ar gyvenimo būdą, kokius, jūsų manymu, turėtumėte turėti ir jūs, – pažymi dr. H.Schiff. – Problema ta, kad lyginate visą savo gyvenimą su viena maža kito žmogaus gyvenimo dalimi.“
Pasak jos, lygindami save su kitais, jūs susitelkiate į tai, ko, jūsų manymu, jums trūksta, o ne į tai, kaip plėtoti ir tobulinti dabartinį savo gyvenimą. „Kad kitas jūsų gyvenimo etapas būtų sėkmingas, jis neprivalo būti panašus į kieno nors kito gyvenimą“, – primena ji.
3. Per didelis atsipalaidavimas
Galite manyti, kad sulaukus 50-ies nebegalite atlaikyti streso. Tačiau vis dar galite žingsniuoti energingai ir netgi pasiekti didelių laimėjimų įgyvendinant fizinio pasirengimo tikslus, apie kuriuos svajojote. „Nors galbūt ir nebeturite šešiamečio judrumo, nėra jokio reikalo užsidaryti namuose ir visą laiką praleisti patogiame krėsle, – teigia dr. M.Leno. – Ilgainiui sėslus gyvenimo būdas gali sukelti daugiau skausmo nei maratono bėgimas.“
4. Per didelis savęs spaudimas
Kita vertus, nepamirškite, kad poilsis – tai ne tinginystė. Dr. E.Lira de la Rosa ragina žmones nebesieti išsekimo su įrodymu, kad jie daro pakankamai. „Daugelis žmonių vidutinį amžių pasitinka po dešimtmečių neįtikėtino produktyvumo. Darbas, vaikai, santykiai, senstantys tėvai, finansai ir buities rūpesčiai verčia nuolat pereiti nuo vienos užduoties prie kitos, – sako jis. – Galite taip priprasti būti reikalingi ir nuolat ką nors veikti, kad išsekimas ima atrodyti beveik normalus dalykas.“
Visgi jis mano, kad 50-metis yra puikus metas suabejoti nuostata, jog „nuolatinis užimtumas“ reiškia, kad gyvenate gerai. „Kartais nesustojame todėl, kad sulėtinę tempą susiduriame su dalykais, apie kuriuos neturėjome laiko pagalvoti – pavyzdžiui, ko iš tikrųjų norime patys, – aiškina jis. – Poilsis nėra tai, ką turime užsitarnauti tik atlikę visus kitus darbus, nes daugumai suaugusiųjų visi darbai niekada nesibaigia.“
5. Bandymas ištverti „tuščio lizdo“ sindromą sukandus dantis
Nebūtina apsimetinėti, kad nematote ryšio tarp „tuščio lizdo“ (kai vaikai palieka namus) ir psichikos sveikatos. „Nelaikyčiau „tuščio lizdo“ etapo tiesiog dalyku, kurį žmonės turi „įveikti“, – sako dr. E.Lira de la Rosa. – Tai virsmas, o virsmai dažnai susiję tiek su praradimais, tiek su naujomis galimybėmis.“ Ir visiškai normalu įžvelgti tų galimybių teikiamą naudą.
„Tai gali padėti vėl sutelkti dėmesį į kitas gyvenimo sritis, – teigia jis. – Kokie dabar mano santykiai su partneriu? Kas nutiko kai kurioms draugystėms? Ką mėgstu veikti, kai nereikia niekuo kitu rūpintis? Šie klausimai gali kelti diskomfortą, tačiau jie taip pat gali atverti naują gyvenimo etapą.“
